Viduramžių epochoje daugelyje Europos šalių dekoratyvinės sodininkystės menas pergyveno didelį nuosmukį ir sąstingį. Buvo apsiribojama nedideliais, utilitarinės paskirties vienuolynų ir pilių sodais, kuriuose dažniausiai buvo auginami įvairūs vaistiniai bei prieskoniniai augalai. Jie buvo reguliaraus išplanavimo, suskirstyti į kvadratinius ar stačiakampius plotelius. Tiek mokslo, tiek meno vystymąsi viduramžiais labai ribojo bažnyčia. Nepaisant to soduose pasirodė ir kai kurie nauji elementai – labirintai, kurie vėliau tapo labai populiarūs renesanso epochos ir barokiniuose soduose. Žymiai didesni ir prabangesni sodai viduramžių epochos pabaigoje (XIII – XIV a.) buvo kuriami šalia Vakarų Europos šalių karalių ir turtingųjų feodalų rūmų. Jie buvo skirti pramogoms ir poilsiui. Šiuose soduose jau buvo gėlynai, treliažai, pergolės. XIII – XIV a. Italijoje jau buvo statomos prabangios užmiesčio vilos su dideliais ir gražiais sodais. XIV a. daug sodų buvo įkurta ir Prancūzijoje. Bene žymiausias iš jų buvo Karlo V sodas Luvre. Baigiantis viduramžiams turtingųjų soduose jau pasirodė pavilijonai, pavėsinės, baseinai ir fontanai. Viduramžių epochoje (XIV a.) buvo įkurti pirmieji universitetų botanikos sodai Salerno, Venecijos, Padujos, Pizos, Bolonės ir kituose miestuose.

Viduramžiais plačiai garsėjo mauriški arabų užkariautos Ispanijos sodai. Romėniškų hidrotechninių įrenginių pagalba maurai išmoko panaudoti kalnų sniego tirpimo vandenį ir pavertė sausringą Ispaniją žydinčiu kraštu. XI – XIII a. buvo sukurti puošnūs rūmų ir dekoratyvinių sodų ansambliai Grenadoje, Toledo, Kordoboje…

Maurų sodai paprastai būdavo nedideli, bet prabangūs ir puikiai suderinti su pastatų architektūra. Gaila, kad tik nedaugelis šių ansamblių sulaukė mūsų dienų.

Antikos graikų ir senovės romėnų dekoratyvinės sodininkystės meno tradicijos buvo vėl atgaivintos, prasidėjus renesanso epochai (XVI a.). Naujieji geografiniai atradimai, audringas mokslo ir meno vystymasis įtakojo ir dekoratyvinės sodininkystės atgimimą bei vėlesnį suklestėjimą. Tai labiausiai buvo pastebima Italijoje. Šalia prabangių to meto turtuolių rūmų (vilų) buvo kuriami prašmatnūs, statulomis ir įvairiais puošniais statiniais papuošti terasiniai dekoratyviniai sodai. Savo išplanavimo stiliumi jie buvo labai artimi klasikiniams romėnų sodams, bet gerokai didesni ir labiau išpuoselėti. Būdingas šių sodų elementas – laiptais sujungtos terasos. Tokių sodų kūrimą Italijoje įtakojo ir kalnuotas Italijos reljefas. Viloms ir sodams buvo parenkamos aukštesnės vietos, iš kur atsiverdavo puikūs gamtovaizdžiai. Terasos būdavo taisyklingų geometrinių formų, apsuptos karpomų gyvatvorių. Vieną nuo kitos terasas skirdavo atraminės sienelės su įmantriais, neretai dvipusiais, skulptūromis papuoštais laiptais. Viduramžių sodams būdingą uždarumą ir kompozicinį schematiškumą čia pakeitė didesnės erdvės, atviros reginių perspektyvos ir daugybė puošybos elementų. Ankstyvojo renesanso laikotarpiu vilų sodai buvo ypač populiarūs Florencijoje. Jie buvo reguliaraus išplanavimo, gana paprastų, taisyklingų formų. Priešais namo fasadą būdavo nedidelis parteras, su vazos formos fontanu ir skulptūra. Šiuos sodus puošdavo bosketai, taisyklingos formos baseinai ir grotai, antikinės skulptūros, pagal perimetrą susodinti koloniški kiparisai. Vienas iš būdingų šio laikotarpio renesansinių sodų požymių buvo tai, kad sodų išplanavimas ir pastatų architektūra dar nebuvo tampriai tarp savęs surišti. Vienu iš ryškiausių šių sodų pavyzdžių buvo iki šių laikų išlikusi (rekonstruota) Baboli vila ir sodas Florencijoje. Bendras sodo plotas apie 35 ha, jį puošė didelis amfiteatras, daugybė terasų, įvairių formų vandens baseinų, fontanų ir skulptūrų. Vėlyvojo renesanso laikotarpyje dekoratyvinė sodininkystė labiausiai suklestėjo Romoje. Romos soduose buvo viskas suderinta ir harmoninga – tiek sodo viduje, tiek vilos ir supančios gamtinės aplinkos atžvilgiu (ankstyvojo renesanso soduose to nebuvo). Čia netgi atskiros sodo dalys ir erdvės dažnai būdavo įzoliuotos viena nuo kitos). XVI a. Romos soduose atsirado taip vadinami “vandens teatrai“, kuriuos sudarė išlenktos sienos su nišomis ir fontanais. Italijos vilų ir sodų architektūrą ir išplanavimą įtakojo garsieji renesanso epochos menininkai – Rafaelis, Džiulijo Romano, Mikelandželas ir kiti…

Vienu iš puošniausių vėlyvojo renesanso vilų sodų laikomas P. Ligorio sukurta vila D’ Este Tivolyje. Pagrindinę vėlyvojo renesanso Italijos sodų ašį dažniausiai sudarydavo didesnis ar mažesnis kaskadinis vandens kanalas, kurio viename gale būdavo rūmai (vila). Pagal perimetrą sodus dažniausiai supdavo aukštos, neretai įmantriai iškarpytos gyvatvorės arba eilėmis susodinti koloniškos formos medžiai. Simetriškai karpomi medžiai, krūmai bei jų kompozicijos (gyvatvorės, labirintai) buvo vienu iš pagrindinių renesansinių sodų elementų.

Populiariausi karpomi augalai buvo paprastasis bukas, europinis kukmedis, paprastasis buksmedis ir kiti…

Iš jų buvo formuojamos karpomos įvairių aukščių labirintinės gyvatvorės, piramidės, kubai, kolonos…

Dauguma dekoratyvinių elementų (fontanai, vandens kaskados, skulptūros, laiptai…) buvo išdėstomi sodo pagrindinėje ašyje. Italijoje susiformavę reguliarių sodų tradicijos buvo toliau vystomos ir puoselėjamos Prancūzijoje. Čia palaipsniui susiformavo prancūziškasis renesansinių sodų stilius. Šie sodai pasižymėjo gerokai didesniu plotu, žymiai didesniais vandens telkiniais, kanalais bei fontanais. Būdingas renesanso epochos Prancūzijos sodų požymis buvo tas, kad rūmai ir pats sodas neretai būdavo apjuosti vandens kanalų. Prancūzų soduose taip pat jau buvo pradėti naudoti parterai, apriboti karpomomis gyvatvorėmis ir papuošti labirintais.

TRUMPA PARKŲ KŪRIMO MENO VYSTYMOSI ISTORIJA
Laimutis Januškevičius

Views All Time
Views All Time
6217
Views Today
Views Today
1
0 0