Parkų kūrimo meno istorinis vystymasis yra tampriai susijęs su apskritai visos dekoratyvinės sodininkystės ir jos tradicijų istorine raida. Bene anksčiausiai dekoratyvine sodininkyste buvo susidomėta Senovės Egipte (3000 – 1000 m. pr. Kr.). Iki šių dienų išlikę faraonų kapaviečių radiniai (antkapiniai bareljiefai, kapaviečių sienų piešiniai, augalų liekanos šalia faraonų palaikų…) liudija apie gana aukšto lygio to meto dekoratyvinės sodininkystės kultūrą ir tradicijas. Senovės egiptiečių sodai buvo taisyklingos (dažniausiai stačiakampio) formos, apsupti aukštos 3 -4 m akmeninės, molinių plytų ar plūktinės molio tvoros, kuri ne tik saugojo sodą nuo pašalinių akių, bet ir teikė malonų pavėsį, kas karštame Egipto klimate buvo labai svarbu. Dėl gana audringų pavasarinių Nilo potvynių, jie buvo rengiami ant kalvelių ar Nilo slėnio šlaituose. Įėjimą į sodą puošdavo prabangūs vartai (portalas). Apie šių sodų dydį šiandien sunku spręsti, bet, sprendžiant iš išlikusių piešinių bei negausių rašytinių šaltinių, jis, matomai, svyravo nuo 10 – 15 arų iki 1 ha. Dėl karšto ir sauso klimato į taisyklingus plotus sodus dalijo drėkinimo kanalai Vanduo į kanalus patekdavo per gana sudėtingą užtvankų ir šliuzų sistemą. Savo soduose egiptiečiai augindavo šešėlį teikiančius didelius medžius (kedrus, palmes, gluosnius), akacijas, eglūnus, šilkmedžius, persikus, alyvmedžius, vynuoges, daržoves ir prieskoninius augalus bei gėles ir ypač rožes. Vynuogėms būdavo įrengiamos specialios konstrukcijos, primenančios mūsų pavėsines ar pergoles. Egipto faraonų soduose vynuogėms buvo statomos specialios prašmatnios kolonados. Gyvenamasis namas arba rūmai (priklausomai nuo šeimininko rango ir materialinės padėties) paprastai stovėdavo centrinėje arba priekinėje,toliau nuo vartų esančioje sodo dalyje. Namo architektūra egiptiečiams vaidino antraeilį vaidmenį. Atsižvelgiant į klimatines sąlygas, pagrindinis dėmesys buvo skiriamas baseinų, kanalų bei paties sodo įrengimui. Patys prabangiausi sodai buvo kuriami šalia faraonų rūmų ir šventyklų ir neretai turėjo kultinę paskirtį (buvo kuriami saulės dievo garbei). Faraonų sodus puošdavo įspūdingos dievų, liūtų, sfinksų skulptūros bei statiniai su kolonomis. Išlikę rašytiniai šaltiniai, piešiniai ant faraonų kapaviečių sienų bei kiti archeologiniai radiniai liudija, kad Egipto faraonė Hatšepsuta ir po jos valdęs faraonas Tutmosis III (1490 – 1436 m. pr. Kr.) netgi organizuodavo specialias augalų paieškų ekspedicijas bei karo žygius, iš kurių parsiveždavo daug augalų. Įdomu ir tai, kad daugelis augalų iš Palestinos, Persijos bei pasakiškos Punto šalies (dabartinis Somalis) buvo pargabenami gyvi, panaudojant tiems laikams aukštas dekoratyvinės sodininkystės technologijas. Prabėgus 300 m. panašius žygius organizuodavo ir faraonas Ramzis III (1198 – 1166 m. pr, Kr.). Puošnumu ypač garsėjo legendinės Egipto valdovės Kleopatros (I a. pr. Kr.) sodai. Egiptiečių sodus centrinėje dalyje ar pakraščiuose puošdavo taisyklingos stačiakampio, kvadrato ar “ T “ formos vandens baseinai, šalia kurių augdavo gėlės.

Taisyklingas geometrinis išplanavimas buvo būdingas ir asirų bei babiloniečių sodams. Dėl sauso ir karšto klimato juose būdavo įrengiama sudėtinga drėkinimo sistema ir ypač buvo mėgstami vandens baseinai ir fontanai. Vanduo juose buvo pagrindiniu akcentu ir atskiras sodo dalis jungiančia grandimi. 1100 m. pr. Kr. išlikusiuose rašytiniuose šaltiniuose apie dekoratyvinius sodus užsimena Asirijos karalius Tigratpalasaras I. Jis kalba apie retus, nematytus medžius, kuriuos jis parsivežė iš užkariautų šalių ir pasodino savo soduose. Prašmatnūs tiems laikams sodai buvo įkurti ir šalia Asirijos karaliaus Saragono II rūmų (VIII – VII a. pr. Kr.). Jo sūnus Sinacheribas ne tik naujai atstatė Asirijos sostinę Nineviją, bet ir įkūrė šalia savo rūmų prašmatnius tiems laikams sodus, su dirbtiniais vandens telkiniais, pavėsinėmis, pavilijonais ir daugybe dekoratyvinių bei vaisinių medžių ir krūmų bei gėlių. Sodų tvenkiniuose plaukiojo įvairios retos žuvys, o sode narvuose buvo laikomi reti žvėrys ir paukščiai. Ninevijos karališkuosius sodus kai kurie autoriai linkę laikyti botanikos sodų prototipu. Juose buvo auginamos palmės, vaisiniai, prieskoniniai augalai, vynuogės, kiparisai. Antikinės Graikijos istorikas Strabonas aprašo puikius Judėjos valdovo Salamono (X a. pr. Kr.) sodus. Teigiama, kad šalia Salamono rūmų buvo 4 prašmatnūs sodai.

Ypač puošnūs ir garsūs visame tuometiniame pasaulyje buvo terasiniai ar dar kitaip vadinami ,, kabantys “ babiloniečių sodai (VII – VI a. pr. Kr.), kuriuos galingos tuo metu ir klestinčios Babilono imperijos karalius Nabuchodonosoras sukūrė savo gražuolės žmonos, kilusios iš kalnuoto Midijos krašto, garbei. Apie šiuos sodus žinome iš Antikinės Graikijos istoriko Diodoro kelioonių užrašų. Pats statinys buvo terasinės arkinės konstrukcijos Po sodo terasomis buvo įrengti prašmatnūs karalienės apartamentai, iš kurių buvo galima patekti tiesiai įsodus. Terasų stogai buvo įzoliuoti vandeniui nepralaidžiu sluoksniu, kurį sudarė nendrės, asfaltas, gipsu sutvirtintų plytų sluoksnis ir švino apdangalas. Terasas dengė 1 – 2 m storio augalinės žemės sluoksnis. Jie yra laikomi vienu iš septynių pasaulio stebuklų. Nuostabą bei susižavėjimą čia kelia ne tiek patys sodai, kiek be galo tobula tiems laikams terasų konstrukcija bei vandens tiekimo ir cirkuliacijos sistema. Deja šių dienų sulaukė tik šio nuostabaus statinio pamatai, o apie buvusių sodų nuostabų grožį galima spręsti tik iš archeologinių radinių (buvo rasti ir šiuo metu archeologų jau ištyrinėti šio unikalaus statinio pamatai) bei Antikinės Graikijos istorikų rašytinių šaltinių.

Pasakiško grožio sodais Senovės pasaulyje garsėjo Persija. Didesnė ar mažesnė šių sodų kūrimo tradicijų įtaka buvo jaučiama ne tik Artimųjų Rytų šalyse, bet ir visame Senovės pasaulyje. VI a. pr. Kr. Persijos karalius Kiras II užkariavo visas Mesopotamijos ir Mažosios Azijos tautas ir sukūrė be galo galingą tiems laikams Persijos imperiją. Nepaisant to, Persijos sodams buvo būdingos labai savitos, specifinės tik šiai tautai dekoratyvinės sodininkystės tradicijos ir kultūra. Persų sodai (paradizai) buvo simetriškos formos. Medžiai juose buvo sodinami eilėmis ir alėjomis. Augalų drėkinimui juose būdavo įrengiama gana sudėtinga kanalų sistema. Bet labiausiai visus amžininkus stebindavo čia auginamų augalų gausumas bei puošnumas, puikus sodų išplanavimas ir estetinis vaizdas. Ypač čia buvo mėgiamos gėlės. Netgi senoji Persijos sostinė vadinosi “ Suza “ (lelija). Persai taip garbino savo sodus, kad net savo valdovų rezidencijas vadino “ paradizais “ (sodais). Greta dekoratyvinių sodų Persijoje buvo kuriami ir taip vadinami medžioklės sodai. pasižymėję žymiai didesniu plotu. Šiuose soduose buvo ne tik auginami dekoratyviniai augalai bet ir laikomi narvuose žvėrys, kurie būdavo išleidžiami į laisvę ir sumedžiojami per karališkąsias medžiokles. Šiuose soduose taip pat vykdavo kariniai paradai bei masinės šventės. Pasakiško grožio persų sodais buvo sužavėti ir Persiją užkariavę graikai. Persijos dekoratyvinės sodininkystės meną jie labai vertino ir gerbė. Garsusis Sokratas. savo mokiniams sakydavo, kad “ kur tik nepasirodo Persijos karalius, ten kuriami nauji sodai, kuriuose auginama viskas, kas Žemėje gražiausia “. Šiais sodais mėgdavo grožėtis ir Persiją užkariavęs Aleksandras Makedonietis. Persijos dekoratyvinės sodininkystės tradicijos tįurėjo didelės įtakos netik Artimųjų Rytų, bet ir viso Senovės pasaulio dekoratyvinės sodininkystės kultūros raidai.

Artimųjų Rytų civilizacijų (Egipto, Mesopotamijos tautų) dekoratyvinės sodininkystės tradicijas I tūkst. pr. Kr. sėkmingai perėmė ir plačiai paskleidė Viduržemio ir netgi Juodosios jūros pakrantėse šias tautas užkariavę antikos graikai. Kaip liudija istoriniai šaltiniai, aukštu intelektu garsėjęs galingasis Aleksandras Makedonietis (…) į savo karo žygius imdavo ir sodininkus, kurie domėjosi užkariautų tautų dekoratyvinės sodininkystės kultūra, parveždavo į Graikiją naujų, dar čia nežinomų augalų. Antikinės Graikijos sodai buvo taisyklingo išplanavimo, su simetriškos formos vandens baseinais, fontanais, papuošti skulptūromis, vazomis bei kolonomis. Greta vietinių augalų čia buvo auginama ir daug svetimžemių, atvežtų iš užkariautų Artimųjų Rytų šalių. Būdingas Senovės Graikijos sodų požymis buvo tas, kad dauguma jų buvo visuomeninės paskirties, nes to reikalavo tuometiniai demokratiniai valstybės valdymo principai ir įstatymai. Aleksandrijoje Aleksandro Makedoniečio laikais tokie sodai sudarė ketvirtį miesto teritorijos Dar gražesnis šiuo požiūriu buvo A. Makedoniečio įkurtas Antiochijos miestas. Graikijoje buvo populiarūs taip vadinami “ filosofų “ ir “ gimnazijų “ sodai , kur Antikinės Graikijos gyventojai galėdavo ramiai susikaupti giliems apmastymams (filosofų soduose) arba paprasčiausiai pasimankštinti (gimnazijų soduose). Antikinės Graikijos filosofas Platonas (427 – 347 m. pr. Kr.) užsiėmimus su savo mokiniais, kurių tarpe buvo ir Aristotelis, pravesdavo sode. Ypač garsus buvo Teofrasto (372 – 287 m. pr. Kr.) sodas, kurį galima priskirti prie pirmųjų botaninų kolekcijų. Jame buvo auginamos obelys, kriaušės, slyvos, vyšnios, vynuogės ir daugybė egzotinių dekoratyvinių augalų. Apie Antikinės Graikijos sodus bei juose augintus augalus galima spręsti iš garsiųjų Homero poemų “ Iljada “ ir “ Odisėja “. Dekoratyvinės sodininkystės vystymuisi Antikinėje Graikijoje didelės įtakos turėjo Aleksandro Makedoniečio užkariavimai ir audringas naujų graikų miestų (polių) kūrimasis Viduržemio jūros pakrantėse.

Iš antikos graikų dekoratyvinės sodininkystės tradicijas ir meną paveldėjo ir dar labiau ištobulino juos užkariavę romėnai (VI – I a. pr. Kr.). Jie savo soduose plačiai naudojo vertikalųjį apželdinimą, buvo dekoratyvinio sumedėjusių augalų karpymo (topiarinio meno) pradininkai. Skirtingai nuo graikų sodų, dauguma romėnų sodų buvo privatūs ir buvo vadinami vilų sodais. Antikos graikams būdingą santūrumą juose pakeitė prabanga. Jie buvo reguliaraus išplanavimo, papuošti taisyklingos formos vandens baseinais, fontanais, puikiomis antikinėmis skulptūromis, vazomis, kolonadomis. Labai buvo mėgstamos gėlės ir ypač rožės. Romėnų dekoratyvinės sodininkystės meną labai įtakojo audringai besivystanti statybinė architektūra. Puošniais vilų sodais garsėjo Romos ir Pompėjos miestai. Apie buvusius romėnų sodus šiandien galima spręsti iš archeologijos iškasenų Vezuvijaus ugnikalnio sunaikintame Pompėjos mieste bei rašytinių šaltinių (Plinijaus jaunesniojo (I a. pr. Kr.) raštų) Senovės romėnų dekoratyvinės sodininkystės tradicijos turėjo didelės įtakos visai vėlesnei dekoratyvinės sodininkystės raidai ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Žlugus Romos imperijai (476 m.) dekoratyvinės sodininkystės menas dar ilgą laiką klestėjo Rytų Romos imperijoje – Aleksandrijoje ir Konstantinopolyje.

TRUMPA PARKŲ KŪRIMO MENO VYSTYMOSI ISTORIJA
Laimutis Januškevičius

Views All Time
Views All Time
6233
Views Today
Views Today
1
0 0