Sutrumpintas straipsnio variantas publikuotas dienraštyje “Respublika”, čia pateikiamas originalus straipsnio tekstas.

Įsivaizduokite, kad esate akcinės ar uždarosios akcinės bendrovės savininkas, vadovas ar akcininkas, kitaip tariant, asmuo, turintis teisę daryti įtaką bendrovėje priimamiems sprendimams, suinteresuotas ir atsakingas už sėkmingą įmonės veiklą. Kaip manote, ar įgijęs vadovaujančio asmens kompetenciją ir atsakomybę, investavęs lėšų į bendrovę visada galėtumėte laisvai pasirinkti ir įgyvendinti racionaliausius, bendrovei ir akcininkams palankiausius sprendimus? Atsakymas, kurį išgirstume iš realių bendrovių vadovų ir akcininkų, taip pat atsakymas, kurį gautume išnagrinėję bendrovių veiklą reglamentuojančius teisės aktus, būtų vienareikšmis – ne.

Antai, turėdami laisvų apyvartinių lėšų, negalėtumėte paskolinti kitam subjektui didesnės nei jūsų bendrovės nuosavas kapitalas sumos ir taip padidinti bendrovės pelną. Skolindamiesi iš bendrovės akcininko, negalėtumėte laisvai susitarti dėl norimo paskolos palūkanų dydžio, kuris būtų priimtinas tiek jums, tiek kreditoriui.

Be Akcinių bendrovių įstatyme įtvirtintosios bendrosios skolinimo ir skolinimosi teisės, numatyta, kad bendrovės fiziniams ir juridiniams asmenims paskolintų lėšų suma negali viršyti bendrovės nuosavo kapitalo. Atskirai reglamentuojama bendrovės skolinimosi iš savo akcininkų – tiek juridinių, tiek fizinių asmenų – tvarka. Įstatyme imperatyviai apibrėžiamos paskolų, bendrovei skolinantis iš akcininko palūkanos, nustatant, jog metinė paskolos palūkanų norma negali būti didesnė už praėjusį kalendorinį ketvirtį išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį vidurkį.

Normų, ribojančių bendrovių skolinimo ir skolinimosi teisę, atsiradimo istorija

Akcinių bendrovių įstatyme numatytas bendrovių skolinimo ir skolinimosi teisės suvaržymas yra atėjęs iš pirmųjų nepriklausomybės metų, kai rinkos santykiai dar tik formavosi. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1990 metais bendrovės galėjo nevaržomi skolinti ir skolintis pinigines lėšas už palūkanas, nustatomas sutartimis. Tačiau itin paplitęs perskolinimas, graudi „holdingų bei statusų“ patirtis, siekis apsaugoti indėlininkų interesus bei užtikrinti, kad bendrovės nesiverstų kredito įstaigų veikla, lėmė įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ priėmimą. Esminė įstatymo nuostata – ūkiniai subjektai, užsiimantys komercine ūkine veikla, gali skolinti fiziniams ir juridiniams asmenims pinigus, kurių suma negali būti didesnė už nuosavo kapitalo dydį – vėliau perkelta ir į Akcinių bendrovių įstatymą, buvo taikoma tiek akcinėms, tiek uždarosioms akcinėms bendrovėms jau nuo 1993 metų. Buvo manoma, jog įvestas ribojimas atskirs ūkinę-komercinę veiklą nuo kredito įstaigų veiklos ir užkirs kelią bendrovėms, neturinčioms licencijos komercinei veiklai skolintis dideles sumas iš kitų ūkio subjektų ir vėliau jas perskolinti.

1997 metais bendrovės galimybės skolinti bei skolintis buvo dar labiau apribotos. Bendrovės galėjo skolintis pinigines lėšas tik iš konkrečiai įstatyme įvardintų subjektų – bankų bei ne pelno organizacijų, finansuojamų tarptautinių organizacijų ir kitų valstybių vyriausybių pagal programas, suderintas su Lietuvos Respublikos Vyriausybe arba jos įgaliota institucija – sudarydamos paskolų sutartis. Skolintis pinigų iš kitų subjektų bendrovės galėjo tik išleisdamos skolos vertybinius popierius. Bendrovės, kuriose akcininkų skaičius buvo didesnis nei 50, galėjo skolintis iš savo akcininkų už palūkanas, nustatomas sutartimi, tačiau tokių paskolų metinė palūkanų norma negalėjo viršyti vidutinės praėjusio ketvirčio Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių palūkanų normos.

Tik 2000 metų pradžioje buvo pereita prie šiandieninio bendrovių skolinimo bei skolinimosi teisės reglamentavimo, kuris, deja, turi trūkumų.

Bendrovių skolinimo ir skolinimosi teisės reglamentavimo būtinumas – reguliuoti ar nereguliuoti?

Draudimas bendrovėms laisvai skolinti ir skolintis, ne tik kad neužtikrina, jog iškeltas tikslas – atskirti komercinę-ūkine veiklą nuo kredito įstaigų veiklos – bus įgyvendintas, bet sąlygoja ir kitas problemas.

Visų pirma, kredito įstaigų skiriamasis bruožas yra ne galimybė laisvai skolinti, bet galimybė priimti indėlius. Tai, kad sąžiningai veikdama bendrovė vieną ar keletą kartų paskolina didesnę nei jos nuosavas kapitalas lėšų sumą, negali būti interpretuojama kaip vertimasis kredito įstaigų veikla. Juo labiau kad Akcinių bendrovių įstatyme yra tiesioginė nuostata, draudžianti bendrovėms verstis kredito įstaigų veikla.

Antra, galimybės laisvai skolinti lėšas viršijant nuosavo kapitalo dydį suteikimas tik kredito įstaigoms, neužtikrina akcininkų, indėlininkų saugumo. Istorijoje turime pavyzdžių (Sekundės bankas), kada net ir kredito įstaigos licencija neprisidėjo prie indėlininkų interesų užtikrinimo. Svarbiausią vaidmenį čia įgyja bendrovės veiklos skaidrumas, sąžiningumas, nesvarbu ar tai būtų kredito įstaiga, ar ne.

Trečia, draudimo skolinti didesnę sumą nei bendrovės nuosavas kapitalas panaikinimas, sudarytų sąlygas efektyviau panaudoti bendrovės turimas laisvas apyvartines lėšas, o tai prisidėtų ne tik prie bendrovės pelno augimo, bet ir sudarytų prielaidas plėstis vertybinių popierių rinkai.

Ketvirta, akcininkai, norėdami užtikrinti savo investicijų saugumą bendrovei skolinant lėšas, gali savo iniciatyva nustatyti norimus saugiklius. Bendrovė įstatuose gali numatyti draudimą skolinti didesnę nei nuosavas kapitalas pinigų sumą, arba nustatyti visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimo sąlygą tokiam skolinimui. Beje, bendrovė įstatuose gali nustatyti net griežtesnius reikalavimus nei numato šiuo metu galiojantys teisės aktai, pavyzdžiui, draudimą skolinti mažesnės sumos nei bendrovės nuosavas kapitalas lėšas. Tuo tarpu investuotojams turi būti sudaromos sąlygos gintis, kuomet jų interesai yra pažeidžiami.

Penkta, imperatyvus palūkanų bendrovei skolinantis iš akcininkų reglamentavimas pažeidžia sutarčių laisvės principą, užkirsdamas kelią šalims susitarti dėl abiems palankaus palūkanų normos dydžio. Be to, valstybės vertybiniai popieriai yra labiausiai patikimi ir saugūs, todėl jų palūkanų norma yra žemiausia lyginant su įmonių skolos vertybiniais popieriais. Esant tokiam reglamentavimui, akcininkai investuos savo pinigus geriau į kitų įmonių ar tuos pačius Vyriausybės vertybinius popierius, o įmonė praras galimybę skolintis žemesnėmis nei rinkos palūkanomis.

Šešta, konkrečios palūkanų normos nustatymas bendrovei skolinantis iš akcininkų kelia kurioziškų situacijų. Bankas, investavęs į bendrovės akcijas, tampa jos akcininku. Tuomet, bendrovei imant paskolą iš tokio banko-akcininko būtų taikoma palūkanų normą reglamentuojanti Akcinių bendrovių įstatymo nuostata ir bankai-akcininkai tokioms bendrovėms turėtų teikti paskolas pagal Finansų ministerijos skelbiamas kiekvieną kalendorinį ketvirtį išleistų litais valstybės iždo vekselių metines palūkanas. Bet antai 2002 metų III kalendorinį ketvirtį aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinis vidurkis buvo 3,27 procento. Tuo tarpu Lietuvos banko skelbiamais statistiniais duomenimis, paskolų litais vidutinės metinės palūkanos 2002 m. rugsėjo mėnesį 6-12 mėnesių laikotarpiui buvo 5,75 procento, 1-5 metų terminui – 6,74 procento, virš 5 metų – 5,94 procento, t.y. beveik dvigubai didesnis.

Esant valstybės iždo vekselių ir rinkoje teikiamų paskolų palūkanų normos skirtumui, imperatyvus palūkanų normos, bendrovei skolinantis iš savo akcininkų, nustatymas sąlygoja dvigubą paskolų gavimo standartą: dalis bendrovių, skolindamosi iš bankų akcininkų, turi galimybę gauti paskolas palankesnėmis nei rinkoje vyraujančios palūkanos.

Pažymėtina, kad nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos ekonominės sąlygos gerokai pakito – baigėsi pirminis privatizavimas, susiformavo įmonių akcininkų sudėtis, priimti vertybinių popierių rinką reglamentuojantys, skaidrią įmonių valdymo kontrolę užtikrinantys teisės aktai, pačios įmonės diegia korporatyvinio valdymo principus. Iš praeities atėjusios nuostatos, kuriomis dirbtinai buvo bandoma sureguliuoti kiek chaotišką situaciją, šiuo metu yra ne tik kad nereikalingos, bet ir žalingos.

Perspektyvos

Įmonių veiklą reglamentuojančių teisės aktų reforma vyksta lėtai. Štai Akcinių bendrovių įstatymas rengiamas jau daugiau nei metus. Po ilgų diskusijų įstatymo projekte, laimei, atsisakoma bendrovių skolinimo ir skolinimosi teisės ribojimų. Tačiau jau kuris laikas bendrovės veikia joms ir su jomis susijusiems subjektams nepalankiomis veiklos sąlygomis ir taip veiks iki naujojo įstatymo įsigaliojimo, žinoma, jei jame vis dėlto bus atsisakyta nuostatų dėl bendrovių skolinimo ir skolinimosi teisės ribojimo, kaip numatyta paskutiniame įstatymo projekto variante. Alternatyva – pakeisti tik su bendrovių skolinimu bei skolinimusi susijusius įstatymo straipsnius, užuot laukus kol bus priimtas visiškai naujas įstatymas (kurio kaip svarbaus ir gana ilgo pagal apimtį dokumento rengimas, suprantama, užtrunka), nesinaudojama.

Plėtojantis ekonomikai, paskolų teikėjais tampa ne tik bankai, bet ir tarptautinės korporacijos, motininės kompanijos, partneriai, kiti subjektai. Dėl istorinių aplinkybių į įstatyminę bazę atėjusios normos, nebeatitinka šiuo metu susiklosčiusių verslo sąlygų, neužtikrina joms iškeltų tikslų įgyvendinimo ir užkerta kelią įvairių rūšių, paskirčių, ekonomiką plėtojančių privataus sektoriaus paskolų vystymuisi. Tokios normos yra rimta kliūtis verslo augimui, kurią reikia šalinti nedelsiant.

Views All Time
Views All Time
3405
Views Today
Views Today
1
0 0