XVII a. Vakarų Europos visuomeniniame gyvenime galutinai įsitvirtinusi buržuazija tiek pastatų architektūrai, tiek parkams (dekoratyviniams sodams) kėlė ypatingus estetinius reikalavimus. Naujai kuriami sodai buvo žymiai didesni ir juos jau geriau tiko vadinti ne sodais, o parkais. Juose atsirado dideli ir puošnūs gėlynai, buvo dalinai atsisakyta terasų…

Dekoratvinėje sodininkystėje pradėjo dominuoti barokinis stilius. Pirmieji šio stiliaus parkai Italijoje buvo sukurti jau XVI a. pabaigoje. Jiems buvo būdingos didesnės erdvės, neretai pritaikant tam natūralų landšaftą. Centrinę vietą šiuose soduose užimdavo rūmai ar pilys. Nuo jų stiliaus ir formos priklausydavo ir viso sodo išplanavimas. Baroko soduose dar didesnis vaidmuo buvo skiriamas vandens telkiniams ir vandens efektams. Vandens efektų menas čia pasiekė savo didžiausią suklestėjimą. Baroko sodus puošė prašmatnūs, papuošti įvairiomis skulptūromis vandens baseinai, kanalai, fontanai, kaskados, vandens slenksčiai…

Tokie vandens efektų kompleksai barokiniuose parkuose buvo vadinami “vandens teatrais“. Populiarūs čia buvo ir grotai. Vandens kaskados ir kanalai būdavo išdėstomi išilginėje sodo ašyje. Be įvairiausių skulptūrų barokinius parkus puošdavo antikinių formų pavilijonai, kolonados. Pagrindiniai šių parkų akcentai buvo vidurinėje ašyje esantys vandens kanalai ir kaskados. Iš karpomų gyvatvorių būdavo formuojami įvairūs įmantrūs, dailių, lenktų kontūrų ornamentai ir raštai. Tarpai tarp šių raštų būdavo neretai būdavo išpilami smulkinta anglimi ar smulkintomis raudonomis plytomis. Priešais rūmus esanti parterinė dalis dažniausiai būdavo aprėminama siauromis gėlių rabatėmis, kuriose vienodais atstumais būdavo susodinami taisyklingai karpomi kukmedžiai, bukai, buksmedžiai ar kiti augalai. Partero centrinę dalį dažniausiai užimdavo didelis, taisyklingos formos vandens baseinas su fontanu ar skulptūra viduryje. Čia buvo mėgstami bosketai, karpomomis gyvatvorėmis apriboti pasivaikščiojimo takai ir poilsio vietos. Tiek medžiai, tiek krūmai buvo karpomi labai įvairiomis, neretai labai įmantriomis formomis. Barokiniuose parkuose labai svarbus buvo šviesos ir šešėlių žaismas. Vienas iš būdingų barokinių sodų požymių – spinduliškai išsidėstę takai. Barokinių parkų stilius ypač suklestėjo Prancūzijoje. Prancūziškojo klasikinio parkų stiliaus atsiradimas surištas su pasaulinio garso architekto Andrė Le Notro (1613 – 1700) vardu ir su karaliaus Liudviko XIV valdymo laikotarpiu. Andrė Le Notro suformuotas barokinis stilius įtakojo šių parkų kūrimą visoje Europoje. Pagrindinė šių parkų rišamoji grandis – parko ašinė linija, prie kurios “ pririšti “ visi kiti parko komponentai: vandens baseinai, kanalai, kaskados, takų tinklas…

Ryškiausias barokinių parkų šedevras – Andrė Le Notro projektuotas ir kurtas Versalio parkas (1662 – 1700) šalia Prancūzijos karalių rezidencijos. Nuo itališkųjų barokinių parkų Versalio parkas išsiskiria žymiai didesnėmis erdvėmis (jo plotas apie 1700 ! ha.), atviromis reginių perspektyvomis, tiesiog grandioziniais kanalais (išilginio kanalo ilgis 1,4 km, o skersinio – 1 km), puošniais fontanais ir skulptūromis bei originaliais, tik A. Le Notrui būdingais architektūriniais sprendimais. Bene didžiausias Verslio parko privalumas ir vertybė – tai jo respektabilumas ir panoramiškumas. Tuo jis išsiskiria nuo itališkųjų barokinių parkų. Nepaisant įspūdingų matmenų, parkas labai patogus apžiūrėjimui. Versalio rūmai ir parkas yra ryškiausias prancūziškojo absoliutizmo įkūnijimas ir Prancūzijos monarchijos viršūnė. Nedaug šiam parkui nusileidžia ir A. Le Notro prjektuoti Šantilji (1693), Tiuilri (1664 – 1672) Sen – Kliu ir Marli (1699) parkai. Vienu iš gražiausių Europos reguliariųjų parkų iki šių dienų laikomas caro Petro I pavedimu 1714 m. sukurtas Peterhofas (Petrodvoriecas).

TRUMPA PARKŲ KŪRIMO MENO VYSTYMOSI ISTORIJA
Laimutis Januškevičius

Views All Time
Views All Time
4907
Views Today
Views Today
1
0 0