Dvasinio ir politinio gyvenimo laisvėjimo tendencijos netruko atsispindėti ir parkų kūrimo mene. Dekoratyvinėje sodininkystėje buvo atsisakyta griežtų geometrinių linijų, kurios tarsi kaustė laisvėjantį XVIII a. Vakarų Europos dvasinį gyvenimą. Bene pirmiausiai šios tendencijos pasireiškė ekonomiškai sustiprėjusioje Anglijoje. Daugelis Anglijos menininkų XVIII a. pirmoje pusėje pradėjo žavėtis natūraliu gamtos grožiu, suteikiančiu žmogui laisvės ir nevaržomos erdvės pojūtį. Pirmieji peizažinių parkų eros artėjimo požymiai XVIII a. pradžioje jau buvo jaučiami ir to meto barokiniuose parkuose: gerokai padidėjo bendras parkų plotas, dalinai buvo atsisakyta griežtų tiesių linijų. Anglijoje ir visoje Europoje peizažinių parkų pradininku laikomas Viljamas Kentas (William Kent) (1685 – 1788). Jis peizažiniu stiliumi rekonstravo žymiausius Anglijos renesansinius ir barokinius parkus. Peizažiniuose parkuose V. Kentas naudojo antikinės architektūros elementus – simboliškas šventyklas, pavilijonus, skulptūras. V. Kento pasekėju ir bendražygiu buvo Džonas Vanbrugas (John Vanbrugh) (1666 – 1726), sukūręs puikų Castle Howard peizažinį parką Jorkšire. Greta puikių erdvių lankytojus šiame parke žavėjo antikinio stiliaus šventyklos, pavilijonai, skulptūros, romėniško stiliaus tiltai. Kontrastą šiems antikinės architektūros elementams čia sudarė gana daug romantinio stilaus elementų – grotai, kaimiško stiliaus nameliai. Puikų akcentą šiame parke sudarė vaizdingas, skardingais krantais ežeras. Lankytojus čia stebino puikūs medžių ir krūmų deriniai ir kompozicijos, kuriose gausu buvo ir egzotinių augalų – araukarijų, ginkmedžių, magnolijų, tulpmedžių, kedrų, rododendrų…

Prie klasikinių Anglijos peizažinių parkų kūrimo tradicijų formavimo daug prisidėjo ir kitas V. Kento pasekėjas – L. Braunas (L. Brown) (1715 – 1783). L. Braunas peizažiniu stiliumi pertvarkė apie 150 Anglijos parkų. Iš paprasto sodininko jis tapo pasaulinio garso architektu. Jo stiliui buvo būdingos vaizdingos medžių ir krūmų grupės ir masyvai, pagal perimetrą išdėstytos želdinių juostos, vingiuoti upeliukai, vaizdingi ežerai. L. Brauno amžininkai ir talento gerbėjai teigė, kad jis parkus suprojektuodavo taip natūraliai ir išradingai, kad sunku būdavo pastebėti, kur yra parkas, o kur natūrali gamta. Pagrindiniai jo parkų akcentai buvo natūralūs ir dirbtinai sukurti, bet natūralių formų vandens telkiniai,. meistriškai panaudojant vandens veidrodžio žaismą ir efektus. XVIII a antroje pusėje Anglijos parkuose paplito kai kurie kiniečių architektūros elementai – pogodos, pavilijonai…

Anglijos peizažiniuose parkuose juos pirmasis panaudojo Viljamas Čambersas (William Chambers) (1726 – 1796). Jis savo parkuose stengėsi apjungti angliškąjį ir kiniškąjį peizažinių parkų stilius. Šiuo laikotarpiu, dendrofloros augalų introdukcijos, žymiai praturtėjo Anglijos peizažinių parkų egzotinių medžių ir krūmų asortimentas, neatskiriama didesnių parkų parkų dalimi tapo oranžerijos, kuriose buvo auginami subtropinio klimato augalai. XVIII a. pabaigoje savitu peizažinių parkų stiliumi pasižymėjo H. Reptonas (Humphry Repton) (1752 – 1818). Jis į peizažinius parkus įvedė fontanus, gėlynus…

Pagrindinis jo parkų kūrimo principas – išryškinti natūralų vietovės grožį ir maksimaliai užmaskuoti ir paslėpti trūkumus. Iš žymiausių Anglijos peizažinių parkų paminėtini Stou parkas Londone, milžiniškas (987 ha) Ričmondo parkas bei gausiai gėlynais ir žydinčiais krūmais (ypač rododendrais) išpuoštas Šefildo parkas.

Prancūzijoje angliškaisiais peizažiniais parkais buvo susidomėta tik antroje XVIII a. pusėje. Įdomu tai, kad Prancūzijoje Kinijos dekoratyvinės sodininkystės tradicijomis buvo susidomėta anksčiau negu Anglijoje ir čia šių tradicijų įtaka buvo žymiai stipresnė. Gal būt dėl to didesnėse Prancūzijos peizažinių parkų erdvėse vyrauja angliškasis stilius, o mažesnėse – stipriau pasireikšdavo kiniškųjų tradicijų įtaka. Prancūziškąjį peizažinių parkų stilių stipriai įtakojo revoliucingos Ruso idėjos, skatinimas grįžti atgal į gamtą. Šio laikotarpio Pancūzijos parkuose buvo mėgstamas atšiaurus gamtovaizdis su skardžiais, uolomis, didesniais ar mažesniais kriokliais, tamsialajais spygliuočiais, siaurais kalnų takais…

XIX a. į prancūziškuosius peizažinius parkus buvo įvesti kai kurie barokinių parkų elementai – taisyklingos formos parteras priešais rūmus su vandens baseinais ir fontanais. Iš žymiausių Prancūzijos peizažinių parkų paminėtini Ermenonvilio parkas su garsiąja Ruso sala, Monso ir Trianono parkai bei šalia Paryžiaus esantys Bulonės ir Venseno miško parkai.

XVIII a. antroje pusėje Vokietijoje gimė romantiškasis peizažinių parkų stilius, su jam būdingais grotais, griuvėsų fragmentais, kaimo trobelėmis ir t. t. Ryškiausi šio stiliaus atstovai buvo Cajus Lorenz Hirschfeld (1742 – 1792), Fridrich Liudwig von Schell (1750 – 1823), Peter Joseph Lenne (1789 – 1866), Hermann Ludwig Heinrich Furst von Puckler – Muskau (1785 – 1871). Garsųjį Sansusi parką Potsdame projektavo ir kūrė Peter Joseph Lenne. Klasikinį peizažinį parką Muskau sukūrė pats šeimininkas kunigaikštis Puckler – Muskau.

Atsižvelgiant į naujas dekoratyvinės sodininkystės ir kraštovaizdžio architektūros vystymosi kryptis ir tradicijas Vakarų Europoje, peizažiniu stiliumi buvo rekonstruoti ir dauguma kitų Europos šalių buvusių reguliarių parkų.

Gana daug puikių peizažinių parkų XVIII – XIX a. buvo sukurta ir Rusijoje. Puikiu išplanavimu ir nuostabiais peizažais ypač pasižymi Pavlovsko parkas šalia Peterburgo. Parke labai meniškai išryškintas natūralus Šiaurės Rusijos gamtos grožis. Č. Kameronui, V. Brenui, A. Voronichinui ir dailininkui P. Gonzago pasisekė paprastą Pavlovsko mišką paversti puikiu kraštovaizdžio meno kūriniu. Parkas pradėtas kurti 1780 m. Joprojektą Iš šio laikmečio 1780 – 1786 m. paruošė škotas Čarlzas Kameronas. 1786 m. jį pakeitė V. Brenas, kuris kiek pakeitė pirminį parko projektą, suteikdamas atskiroms parko dalims daugiau prabangos ir paradiškumo. Parko kūrimo darbus užbaigė dailininkas P. Gonzago. Pavlovsko parke sumaniai apjungti ir reguliaraus , ir peizažinio parkų elementai. Parko periferinė dalis nepastebimai susilieja su jį supančiu natūraliu gamtovaizdžiu, o parko kompozicinė įtampa auga , artėjant prie rūmų. Gana daug puikių parkų XVIII – XIX a. buvo sukurta Pamaskvyje: Caricino, Kuzminkų, Bykovo, Marfino, Voronovo ir kiti…

Ukrainos parkų reiktų paminėti puikius Sofijevkos ir Trostenieco parkus.

Puošnūs peizažiniai parkai šiame laikotarpyje buvo sukurti ir Ukrainoje. Bene gražiausias iš jų yra Aleksandrijos parkas. Jis buvo įkurtas XVIII a. šalia Bielaja Cerkov miesto. Parkas žavi labai išraiškingu, puikiai kompoziciškai išnaudotu relijefu, vaizdingais vandens telkiniais, kaskadomis, kriokliais, fontanais…

Kuriant vandens efektus čia meniškai panaudoti į paviršių natūraliai iškylantis granitas. Vienu iš gražiausių Ukrainos parkų laikomas ir Sofijevkos parkas šalia Umanės miesto. Jo plotas apie 127 ha. Parkui būdingas ryškiai išreikštas relijefas, statūs šlaitai su į paviršių išlendančiais lauko rieduliais. Natūralų parko gamtovaizdį pagyvina nedidelis, bet sraunus Kamenkos upelis, vingiuojantis tarp įspūdingų granitinių šlaitų. Šie natūralūs vietovės privalumai buvo meistriškai išnaudoti, kuriant parko architektūrines kompozicijas, vandens telkinius bei takų tinklą. Sofijevkos parkas buvokuriamas be išankstinio detalaus projekto, vadovaujant sodininkui – dekoratoriui Zarembai. Iš kitų žymesnių peizažinių Ukrainos parkų paminėtini Sokirinsko, Alupkos bei Trostenieco parkai.

XIX a. antroje pusėje Jungtinėse Amerikos Valstijose pradėti kurti ir labai greitai tapo populiarūs taip vadinami liaudiški parkai, skirti masiniam gyventojų poilsiui ir apjungiantys savyje peizažines ramaus poilsio dalis ir įvairios paskirties ir įvairaus išplanavimo kitas zonas. Šie parkai labai greitaim paplito visame pasaulyje ir populiarūs ir šiandien.

TRUMPA PARKŲ KŪRIMO MENO VYSTYMOSI ISTORIJA
Laimutis Januškevičius

Views All Time
Views All Time
6853
Views Today
Views Today
1
0 0