Dėl kasdieną tūkstančiais prarandamų darbo vietų mūsų ekonominė krizė neišvengiamai peraugs į politinę. Prancūziją, Turkiją, Graikiją, Ukrainą, Rusiją, Latviją, Lietuvą, Bulgariją ir Islandiją sukrėtę gatvės protestai, streikai ir maištai neišvengiamai įtakos ir mus. Tai tik laiko klausimas. Ir nereikės ilgai laukti. Prastėjant reikalams, Jungtinės Amerikos Valstijos pasiners į ilgą socialinio nestabilumo laikotarpį. Per visą Amerikos istoriją dar negrėsė toks pavojus mūsų demokratijai, ir niekada dar nebuvo tokia reali totalitarizmo tikimybė.

Išsikvėpė mūsų gyvenimo būdas. Mūsų imperija griūva. Tos gerovės, kurioje gyvename mes, mūsų vaikai daugiau niekada nepatirs. Skurdas ir neviltis kaip tvanas užtvindys viską aplinkui. Tai liūdna ateitis. Ir prezidentas Obama nieko negalės pakeisti.

Į šią būseną mes ritomės dešimtmečiais ir vienas ar du trilijonai dolerių negali sustabdyti nuosmukio. Mūsų imperija miršta. Mūsų ekonomika žlunga.

Žvilgtelkite į niūrią statistiką. Tarptautinės darbo organizacijos paskaičiavimu, beveik 50 milijonų žmonių praras darbą. Jungtinėse Amerikos Valstijose 3,6 milijono žmonių jau prarado darbą. Tarptautinis Valiutos Fondas prognozuoja:. 2009 metais globali ekonomika paaugs tik 0,5 proc., po Antrojo pasaulinio karo tai pats blogiausias rodiklis.

JAV jau bankrutavo 2,3 milijonai namų ūkių. Šiais metais šis skaičius bus dar didesnis. 2008 metais sužlugo beveik 20 tūkstančių bankų. Nuogąstaujama, kad šiais metais JAV bus uždaryta 62 tūkstančiai įmonių. Nedarbas, pridėjus nusivylusius rasti darbą ir užimtus iš dalies, artėja prie 14 proc. ribos.

Trūksta svertų, padėsiančių kapstytis iš duobės. Globalizacija gerokai „praretino“ JAV gamybinį sektorių. Vartotojai, tarpininkaujant kredito kompanijoms, nekilnojamojo turto brokeriams, susivilioję palengvintais kreditais, įsiskolino 14 trilijonų dolerių. Vyriausybė krizei įveikti metė trilijonus, didesnę jų dalį pasiskolinusi arba įjungusi spausdinimo mašiną. O dar karai Afganistane ir Irane suryja trilijonus. Ir niekas nenori matyti akivaizdaus dalyko: šių skolų mes niekada negalėsime grąžinti.

Mes vis laukiame, kad kažkas ištrauks mus iš krizės ir išgelbės mūsų imperinį projektą. Matyt, mūsų vaikams norima primesti šį rūpestį.

Nėra menkiausio, aiškaus ir realaus, įvertinančio smarkiai ribotas mūsų galimybes, projekto, kurį įgyvendinę, mes galėtume sustabdyti mūsų, kaip piliečių, nusiaubimą ir nusivylimą.

Misurio universiteto profesorius ir buvęs Wall-Street ekonomistas Maiklas Chadsonas teisingai pažymėjo, kad išdalindami patiems turtingiausiems žmonėms- geriausiu atveju dešimčiai procentų gyventojų 12 trilijonų, mes artimiausiems šimtui metų oligarchams praskolinome vyriausybę ir visą šalį. Mes privalome taip refinansuoti skolas, kad pinigai patektų tiesiai į namų savininkų rankas, o ne bankams ir vertybinių popierių turėtojams, suktybėmis gaunantiems milžinišką pelną. Būtent tai 1930 metais padarė Ruzveltas, sukūręs specialią paramos namų savininkams organizaciją.

Skatinimo planas per silpnas, todėl neveiksnus. Per artimiausius dvejus metus valstijų ir vietos valdžia gaus nuo 400 iki 500 milijardų sumažėjusias pajamas, nors joms ir suteikiama 140 milijardų parama.

Kodėl mes davėme 150 milijardų AIG, kurią už finansines suktybes vaikosi britų policija? Todėl, kad mokesčių mokėtojų dolerius mes davėme mafijoziniams kapitalistams, o ne jų aukoms. Tai beprotybė. Tai nuosmukio politika. Tai prieštarauja tam, ką darė Ruzveltas. Todėl ir rezultatų nėra. Juos atneš tik lėšos, investuotos į infrastruktūros plėtrą, maisto produktus, lėšos, skirtos kompensuoti nedarbą, tačiau šiems tikslams skiriama juokingai mažai.

Kaip mes įveiksime šį nuosmukį? Ką pasirinkti: ar toliau absurdiškai svajoti apie spindinčio rytojaus imperinę galybę, ar šiandieną prisiimti atsakomybę už mūsų visiškai nedžiuginančią realybę?

Akivaizdu, mes sugebame kurti savo pačių monstrus. Kelis dešimtmečius Artimuosiuose Rytuose kuitėmės su žydais bičiuliais – kriminaliniais nusikaltėliais ir kaip rezultatą gavome Hesbolą, Hamasą, Al-Kaidą, Irako pasipriešinimo judėjimą ir talibus. Dabar, sugriovę pasaulio ekonomiką, suardę ekosistemą, mes sėdime ir žiūrime į savo rankų darbą.

Artėjančios grėsmės: ekonomikos kolapsas ir pilietinis pasipriešinimas

Naujasis nacionalinės žvalgybos direktorius, atsargos admirolas Denis Bleras, kalbėdamas Vašingtone senato komitete, atskleidė mūsų šlovingojo naujojo pasaulio bruožus. Bleras įspėjo, kad didžiausia grėsmė nacionalinio saugumo stabilumui tikriausiai iškils dėl gilėjančios ekonominės krizės. Ji gali sukelti prievartos ir ekstremizmo bangą, panašią į kilusią 1920 metais ir ketvirtojo dešimtmečio pradžioje.

Akivaizdu, didžiausią pavojų mums kelią ne islamiškasis Džichadas, o Wall-Streetas. Apie tai nekalba Obamos administracija, pamišusiai perpumpuodama iš mūsų politinio kūno kraują į mūsų finansinės sistemos lavoną. Obama, baigęs savo darbą, paliks abu nukraujavusius lavonus. Kas bus? Bus masiškai uždaromos įmonės, infliacija, bankrotų epidemija, eilės duonai pirkti, nedarbas, nematytas net Didžiosios Depresijos metais, ir pagaliau visuotinis sukilimas.

Bleras senatui pasakė:„Artimiausia grėsmė Jungtinių valstijų saugumui susijusi su globalia ekonomikos krize ir jos geopolitinėmis pasekmėmis. Krizė tęsiasi jau ištisus metus, o ekonomistai nesutaria: pasiekė ji dugną, ar ne. Kai kurie netgi nuogąstauja dėl galimos žymiai gilesnės recesijos, lyginant su Didžiosios Depresijos laikais. Žinia, mes visi prisimename Europos 1920 metų ir ketvirtojo dešimtmečio pradžios ekonominių problemų dramatiškas politines pasekmes ir aukštą prievartinio ekstremizmo lygį.“

JAV armijos karo koledžo monografijoje „Žinomi nežinomieji: gynybos strategijos plėtros netikėti „strateginiai sukrėtimai“ išnagrinėtas socialinių konfliktų spektras. Kariškiams dokumente nurodyta būti pasiruošus „Jungtinėse Valstijose užimti karinę strateginę dislokaciją“, jeigu prasidės „nenuspėjamas ekonominis kolapsas“, tikslingas vidinis pasipriešinimas, išryškės „pavojingos gyvybei ir piliečių sveikatai grėsmės“, arba „politinės ir teisėtos tvarkos griūtis“. „Plati pilietinės prievartos banga“, pabrėžta dokumente, „paskatins gynybos elitą, siekiantį apsaugoti vidinės tvarkos ir žmonių saugumo pagrindus, iš esmės pervertinti prioritetus“.

Dokumente pabrėžiama: „Jungtinėse Valstijose, susidarius ypač ypatingoms sąlygoms, karinė jėga gali būti panaudota prieš ekstremistines grupes. Maža to, Gynybos ministerija, esant būtinumui ir prasidėjus daugiašaliam konfliktui ir pilietiniams neramumams, privalo tapti centru, saugančiu politinę valdžią“.

Paprastai kalbant, jeigu biurokratai išleis iš rankų valdymo svertus, Gynybos ministerija perims šalyje valdžią. Jie jau galvoja apie tai. Ir mums privalu pagalvoti.

Admirolas Bleras įspėja senatą: „Kiekvienoje ketvirtoje pasaulio šalyje pastebimas vidinis nestabilumas, dėl dabartinės krizės pasireiškiantis vyriausybių kaita“. Jis pažymėjo:“Prieš vyriausybes nukreiptų demonstracijų banga nusirito per Europą ir buvusios Tarybų Sąjungos šalis. Ir kas gali paneigti, kad ji neprasidės Jungtinėse Valstijose“.

Jis pasakė senatoriams, kad „tikėtina, jog globalios finansinės sistemos kolapsas kitais metais gali sukelti tautose, dar tik kuriančiose savo ūkio rinką, ekonominės krizės bangą“: „daug Lotynų Amerikos, buvusios Tarybų Sąjungos, Afrikos šalių vargsta dėl valiutos rezervų stygiaus, kliūčių gauti tarptautinę pagalbą ir kreditus, kitų pagalbos mechanizmų neveiksnumo“.

Bleras apnuogino jautriausią baimės nervą. Plečiantis krizei, mes dažniau išgirsime kalbant ne apie barzdotus islamo ekstremistus, o apie mums grasinančius vidaus niekšus, prie kurių priskiriami anarchistai, ekologai, profsąjungų aktyvistai, studentai ar darbininkai. Geležinis saugumo kumštis į miltus sutrins besipriešinančius, o korporacinės naujienos kalbės apie „augantį kriminalą“.

Ekonominis kolapsas parodė mūsų kolektyvinio tikėjimo laisva rinka bukumą ir ekonomikos, siekiančios begalinio augimo, vartojimo, skolinimosi ir ekspansijos absurdiškumą. Neriboto augimo ideologija žlugo, nes neįvertino masiškų pasaulio išteklių, naudingų iškasenų ir gėlo vandens, žuvies ir dirvos išsekimo, gyventojų pertekliaus, globalinio klimato pasikeitimo.

Mes iki valios prigaminome žvejybos laivų, o žuvies neliko. Finansų rinką sužlugdė didžiuliai nevaldomi kapitalų srautai. Ties žlugimo riba mes atsidūrėme, pervertinę dolerį ( netrukus katastrofiškai smuks jo vertė), išpūtę akcijų, būsto, technologijų rinkos finansinius burbulus, nepažaboję savo gobšumo ir leidę sustiprėti oligarchų klasei, griūvančio gamybinio sektoriaus fone toleruodami politinę korupciją, darbininkų nuskurdimą ir beteisiškumą, nekontroliuodami išsipūtusio gynybos biudžeto ir beribių kreditų.

Netrukus finansų krizė sukels valiutų krizę. Dėl šio antrojo smūgio iškils grėsmė mūsų finansinės sistemos gyvybingumui. Mes atsidavėme rinkos viešpatijai. Dabar atėjo laikas už tai mokėti.

Korporaciniai vagys, reikalaudami milijonų dolerių, atskleidė savo menkus artistinius sugebėjimus. Mūsų išrinktieji valdininkai kartu su spauda tėra korporacijų papirkti niekingi ir bestuburiai liokajai. O mūsų verslo mokyklos ir intelektualinis elitas yra paprasčiausi sukčiai.

Vakarų epocha priėjo liepto galą. Pažvelkite į Kiniją. Liberalusis kapitalizmas sugriovė pats save. Atėjo metas nuo Markso tomų nupūsti dulkes.

Katastrofos formulė: totalitarizmo inversija ir elito nekompetentingumas

Politikos filosofas Sheldon Wolin, apibūdindamas mūsų iškreiptą valdžios sistemą, panaudojo inversinio totalitarizmo terminą. Inversinis totalitarizmas skiriasi nuo klasikinio, nes nesusijęs nei su demagogija, nei su charizmatišku lyderiu. Jam būdingas korporacinės valstybės anonimiškumas. Jis liaupsina demokratiją, patriotizmą ir Konstituciją, o tuo pat metu ciniškai manipuliuoja valdžios svertais, siekdamas sudarkyti ir pasinaudoti demokratijos institutais. Nors piliečių balsais renkami politiniai kandidatai, tačiau, norėdami būti išrinkti, jie turi pritraukti didžiulius korporacinius fondus. Korporaciniai lobistai rašo įstatymus. Korporacinė žiniasklaida – o iš tikro, tik jų penketukas- kontroliuoja beveik visa tai, ką mes skaitome, matome ir girdime, primesdami mums bukai vienpusiškas nuomones, banaliukus ir paskalas apie įžymybes.

Klasikinio totalitarinio režimo sąlygomis ekonomika pavaldi politikai. „Inversiniame totalitarizme tikra yra atvirkštinė situacija“, – rašo Wolin. – „Ekonomika pradeda viešpatauti politikos atžvilgiu, o pats viešpatavimas įgauna įvairias beteisiškumo formas“.

Korporacinė valstybė, šešėlinė vyriausybė dėl ypatingo silpnumo negali jam mesti iššūkį. Dėl to mes nesugebame pasipriešinti ištinusiam ir mus alinančiam kariniam biudžetui.

Imperijos spaudžiama, mūsų demokratija silpsta. Niekada nė viena partija nesvarstė kolosalių lėšų skyrimo kariniam-pramoniniam kompleksui. JAV karinės išlaidos didesnės negu kartu paėmus visų likusių pasaulio šalių išlaidas karui. CŽV duomenimis, oficialus JAV gynybos biudžetas 2008 metais sudarė 623 milijardus dolerių, o artimiausias pagal dydį Kinijos karinis biudžetas yra dešimt kartų mažesnis -65 milijardai.

Imperializmas ir demokratija yra absoliučiai nesuderinami dalykai, nes kuo daugiau išteklių skiriama imperinėms ambicijoms, tuo mažiau lieka demokratijos ir dėl to ji vysta ir žlunga.

Mūsų oligarchų klasė, atkakliai kabindamasi valdžios, nekompetentinga valdyti šalį ir ekonomiką, nesugeba išmokyti jaunimo ir spręsti sveikatos apsaugos problemas, apginti piliečių teises, vykdyti užsienio politiką. O vis tiek lieka valdžioje ir toliau išlaikys valdžią, kol mes nesugebėsime atskirti iliuzijų nuo realybės.

Mes vis dar tikime „ekspertų“ galia. O jie vis dar pasitiki savimi. Telkiasi kaip musės į spiečius ir skraido ties Baraku Obama. Ir kol mes nevoksime, kad tas elitas- nekompetentingi parazitai ir jų neatsikratysime, mes neturėsime jokios vilties atkurti socialinės, ekonominės ir politinės tvarkos.

Mūsų elitas iš esmės yra bejėgis, nes nesugeba pripažinti, kad yra pulas – taip vadinamas aktyviai organizuotų, nuasmenintų interesų, vadinamų visuomenės gerove, „bendras katilas“, arba ypatinga kartelių rūšis.

Demokratija – tai ne laisvosios rinkos plėtra. Labai dažnai demokratija ir kapitalizmas yra tik sąvokos, apibūdinančios priešybes. Demokratija grindžiama ne asmenine nauda, o asmenine pasiūla. Normaliai funkcionuojanti demokratija privalo atmesti elito ekonominius interesus, varžančius piliečių interesus. O to nėra. Korporacijų vadovai ir valstybės valdininkai bando vėsinti perkaitusią ekonomiką, mesdami išteklius ir pinigus į finansų sektorių, nes jie nieko kito nemoka, tik valdyti ir saugoti esamą sistemą, o ne ją keisti. Tačiau finansų sistema – tai ne mokslo ar skaičių abstrakcija, veikianti savarankiškai be žmonių.

Dešiniojo radikalizmo grėsmė

Tik visuomenei pradėjus suprasti mūsų valdančiosios klasės išdavystės gilumą, atskleidus demokratų ir respublikonų partijų, kaip mūsų korporacinės valstybės įrankių, esmę, o žmonių santaupoms, universitetų ir pensijų fondams pavirtus dulkėmis, nedarbui pasiekus dangiškas aukštumas, atsinaujinusieji dešinieji krikščionys radikalai galės įvykdyti politinį sukilimą – tam mes turime būti pasiruošę.

Neviltis yra šio masinio judėjimo ir visų kitų radikalių judėjimų variklis. Ši neviltis, įvairiausias nepriteklius, skurdas ir beviltiškumo jausmas taps naujai įgytomis vertybėmis.

Karl Polanyj 1944 metais parašytoje knygoje „Didžioji transformacija“ padarė išvadą, kad būtent taip vadinama laisvosios rinkos savireguliacija ir sukėlė depresijos siaubingas pasekmes, karus ir totalitarizmą. Jis pažymėjo: „Atsisakiusioje funkcionuoti rinkos ekonomikoje ima dygti fašizmo ir socializmo šaknys“. Jo nuoroda, kad vyriausybės griežtai nekontroliuojama finansinė sistema visada paskatins mafijinio kapitalizmo ir mafijinės politinės sistemos atsiradimą, puikiai apibūdina mūsų korporacinę valstybę. Polanyj rašė, kad rinkos savireguliacija, kurios būtinumu buvo įsitikinę, pradedant Ronaldu Reiganu, visi prezidentai, kiekvieną žmogų, kiekvieną gyvą sutvėrimą paverčia preke ir sukuria situaciją, griaunančią ir visuomenę, ir gamtinę aplinką. Laisvoji rinka gamtą ir žmones į savo orbitą įtraukia tik kaip objektus, kurių vertę nustato ta pati rinka. Jis įspėjo mus: visuomenė, pradėjusi nepripažinti gamtos ir žmogaus gyvybės šventumo, anksčiau ar vėliau įvykdys kolektyvinę savižudybę. Tokios visuomenės pradeda ryti pačios save. Spekuliaciniai ekscesai ir auganti nelygybė, rašė jis, visada pradeda griauti klestėjimo pamatus.

Leninas rašė, kad geriausias būdas sugriauti kapitalistinę sistemą – tai paspartinti jos raidą. Mūsų finansinė katastrofa tęsdamasi pakirs žmonių tikėjimą visuomenę reguliuojančiais mechanizmais. Aukštyn kojomis apsivers moralinė tvarka. Pažvelkite į „Leman Brothers‘ valdytoją Ričardą Foldą. Bankrutavus jo investiciniam fondui, jis ramiausiai pasišalino, pasisavinęs 485 milijonus dolerių, o jo investuotojai liko it musę kandę.

Ekonomikos kolapsas – tai ne tik degraduojanti prekyba, maisto nepriteklius, bankrotai ir nedarbas, bet ir sistemingai griaunami visuomenės pamatai. Aš stebėjau šiuos procesus Jugoslavijoje. Galvoju, tai gali pasikartoti ir Jungtinėse Valstijose. Mes užmiršome, kad tautos, kaip ir žmonės, turi sielą. Jeigu jūs pardavėte sielą, ją susigrąžinti bus labai sunku…

Šventasis Augustinas rašė: viltis turi dvi puikias dukras. Tai rūstybę ir drąsą. Rūstybę dėl įvykių tėkmės ir drąsą ją pakeisti. Mes esame ties bedugne, kurioje bręsta masiniai ekonominiai pokyčiai, po kurių milijonai šeimų praras būstą, pradės irti mūsų visuomenę jungiantis audinys. Jeigu mes neužsirūstinsime, jeigu mes neišdrįsime sukilti prieš korporacinę valstybę, griaunančią mūsų tautą, aktyviai pasipriešinti jai, mes prarasime pačiu mums reikalingiausiu pasaulyje momentu mūsų jėgą ir vienybę.

Vertė V. Stančikas.

Views All Time
Views All Time
3227
Views Today
Views Today
1
0 0