Lie­tu­vo­je di­de­lių ag­ras­tų plo­tų dar kol kas nie­kas ne­au­gi­na. Jie to­li gra­žu nė­ra to­kie po­pu­lia­rūs kaip JAV ar Ka­na­do­je, ta­čiau bent po ke­lis šiuos uo­gak­rū­mius ga­li­ma ras­ti be­veik kiek­vie­no­je mū­sų kraš­to so­dy­bo­je. Šį­kart – apie ag­ras­tų ken­kė­jus ir li­gas.

Ag­ras­ti­nis ūg­li­nis ama­ras (Ap­his gros­su­la­riae Kalt.) čiul­pia ag­ras­tų ūg­lių bei vir­šu­ti­nių la­pų sul­tis. Kai ka­da šis ama­ras kar­tu su ser­ben­ti­niu ama­ru iš­plin­ta ir juo­dų­jų bei rau­do­nų­jų ser­ben­tų plo­tuo­se. Ūg­liai nu­sto­ja aug­ti, de­for­muo­ja­si, iš­kryps­ta, jų vir­šū­nė­se la­pai bū­na su­si­rai­tę ir su­trauk­ti į kuokš­tus. Vė­liau to­kie ūg­liai ga­li nu­džiū­ti. Ant krū­mų bū­na daug skruz­dė­lių, ku­rios mai­ti­na­si sal­džio­mis ama­rų iš­ma­to­mis.

Žie­mo­ja ag­ras­ti­nio ama­ro kiau­ši­niai su­dė­ti ant ša­ku­čių prie pum­pu­rų. Pum­pu­rams brinks­tant iš­si­ri­ta ler­vos, ku­rios čiul­pia sprogs­tan­čius pum­pu­rus, vė­liau la­pe­lius. Per va­sa­rą jų iš­si­vys­to ke­lios ge­ne­ra­ci­jos. Rug­sė­jo mė­ne­sį pa­si­ro­do ir pa­ti­nai. Ap­vai­sin­tos pa­te­lės pa­de­da kiau­ši­nius, ku­rie žie­mo­ja. Per va­sa­rą ken­kė­jas dau­gi­na­si par­to­ge­ne­tiš­kai, pa­te­lės – gy­va­ve­dės. Šiems ama­rams ma­siš­kai iš­plis­ti šiek tiek truk­do na­tū­ra­lūs prie­šai – bo­ru­žės, žied­mu­sės ir auk­sa­a­kių ler­vos.

Ap­sau­ga. Purkš­ki­te in­sek­ti­ci­dais fas­ta­ku, de­ciu, kai ama­rai tik pra­de­da plis­ti. Jiems gau­siai iš­pli­tus, veiks­min­gi afi­ci­dai: 14 proc. ac­te­kas (0,2-0,4 l/ha), 50 proc. pi­ri­mo­nas DG (0,75 kg/ha) bei 50 proc. hos­tak­vi­kas (0,75 l/ha), ku­rie nau­do­ja­mi Len­ki­jo­je ir ki­to­se ES ša­ly­se.

Kar­tais ag­ras­ty­ne iš­plin­ta ag­ras­ti­nis-barš­ku­ti­nis ama­ras (Hy­pe­ro­my­zus pal­li­dus H.R.L.). Ap­sau­ga nuo jų – kaip nuo ūg­li­nių ama­rų.

Ag­ras­tų er­kės. Ag­ras­tams, kaip ir ki­tiems uo­gak­rū­miams bei so­do au­ga­lams ken­kia po­li­fa­gi­nės er­kės, min­tan­čios dau­ge­lio au­ga­lų sul­ti­mis. Daž­niau­siai ap­tin­ka­ma gu­do­be­li­nė er­kė (Tet­ra­ny­chus vien­nen­sis Zach.), pa­pras­to­ji vo­ra­tin­kli­nė er­kė (Tet­ra­ny­chus ur­ti­cae Koch.), ru­do­ji ser­ben­ti­nė er­kė (Bry­o­bia ri­bis Tho­mas). Er­kės pa­žei­džia au­ga­lų la­pus, pra­du­ria jų epi­der­mį ir čiul­pia sul­tis. La­pai pa­si­da­ro dė­mė­ti, vė­liau pa­ru­duo­ja ir nu­krin­ta. Smar­kiai už­pul­tų ag­ras­tų la­pai jau va­sa­ros vi­du­ry­je pra­de­da ru­duo­ti ir kris­ti. Uo­gų der­lius ga­li su­ma­žė­ti iki 50-60 pro­cen­tų. Ypač daug nuos­to­lių šios er­kės pa­da­ro karš­tu ir sau­su oru. Pas­ta­rų­jų me­tų va­sa­ros la­bai pa­lan­kios vi­sų rū­šių er­kėms plis­ti.

Ap­sau­ga. Len­ki­jo­je ir ki­to­se ša­ly­se uo­gak­rū­mių ap­sau­gai nau­do­ja­mi aka­ri­ci­dai: omai­tas (1,5-2,25 kg/ha), tar­ga (1,2 kg/ha), ni­so­ru­nas (0,9 kg/ha), or­tus (0,8-1,2 kg/ha) bei pla­taus vei­ki­mo spek­tro pi­ret­roi­das tals­ta­ras (0,6-0,75 l/ha).

Gel­to­na­sis ag­ras­ti­nis pjūk­le­lis (Pte­ro­ni­dea ri­be­sii Scop.). Ken­kia ag­ras­tams ir vi­sų rū­šių ser­ben­tams. Vikš­rai iš pra­džių ske­le­tuo­ja la­pus, vė­liau iš­ėda ne­di­de­les sky­lu­tes ir pa­ga­liau su­nai­ki­na vi­są la­po minkš­ti­mą. Smar­kiai ap­nik­tų krū­mų uo­gos su­nyks­ta ir nu­by­ra. Ken­kė­jui gau­siai iš­pli­tus, ler­vos ga­li per 1-2 sa­vai­tes nu­grauž­ti vi­sus la­pus, pa­lik­da­mos tik la­pų gys­las ir lap­ko­čius. Per me­tus iš­si­vys­to 2-3 ge­ne­ra­ci­jos. Žie­mo­ja ler­vos tan­kių vo­ra­tin­klių ko­ko­nuo­se vir­šu­ti­nia­me dir­vos sluoks­ny­je. Anks­ti pa­va­sa­rį virs­ta lė­liu­kė­mis, o po 10-12 die­nų pra­de­da skrai­dy­ti su­au­gę pjūk­le­liai. Pa­te­lė apa­ti­nė­je la­po pu­sė­je pa­lei gys­las pa­de­da gran­di­nė­lė­mis 60-150 kiau­ši­nių. Po 5-7 die­nų iš­si­ri­tu­sios ler­vos iš pra­džių gy­ve­na ko­lo­ni­jo­mis, o vė­liau iš­si­sklai­do. Ken­kė­jas pa­vo­jin­gas nuo ge­gu­žės pa­bai­gos iki rug­sė­jo – spa­lio mė­ne­sio.

Lie­tu­vo­je šie ken­kė­jai la­bai daž­ni, ža­lin­giau­si ma­žuo­se in­sek­ti­ci­dais ne­purš­kia­muo­se so­de­liuo­se, ta­čiau per ke­le­rius me­tus iš­plin­ta ir di­de­liuo­se plo­tuo­se.

Ap­sau­ga. Ru­de­nį apar­ki­te ar­ba ap­kas­ki­te dir­vą po krū­mais. Pa­ste­bė­ję pjūk­le­lio ler­vas, purkš­ki­te in­sek­ti­ci­dais fas­ta­ku, de­ciu. Jei­gu ken­kė­jai la­bai iš­pli­tę, pa­kar­to­ti­nai purkš­ki­te nu­sky­nę uo­gas.

Švie­sia­ko­jis ag­ras­ti­nis pjūk­le­lis (Pri­stip­ho­ra pa­li­i­pes Lep.) ken­kia ag­ras­tams, re­čiau ser­ben­tams. Ler­vos iš pra­džių iš­grau­žia la­puo­se ne­di­de­les sky­lu­tes, o vė­liau ėda nuo pa­kraš­čių pa­lik­da­mos tik gys­las. Žie­mo­ja ler­vos že­mė­je. Vabz­džiai skrai­do ge­gu­žės mė­ne­sį ag­ras­tams žy­dint. Kiau­ši­nius pa­te­lės de­da ei­lė­mis apa­ti­nė­je la­pų pu­sė­je. Iš­si­ri­tę vikš­rai lai­ko­si gru­pė­mis. Karš­to­mis die­no­mis sle­pia­si apa­ti­nė­je la­pų pu­sė­je. Pa­ju­di­nus ša­ką, su­si­rie­čia ir kren­ta ant že­mės. Ant­ros ge­ne­ra­ci­jos ler­vos ken­kia lie­pos ir rug­pjū­čio mė­ne­siais. Ken­kė­jų pa­žeis­ti krū­mai žie­mą daž­nai pa­šą­la, nes jau­ni ūg­liai, ne­te­kę la­pų, ne­spė­ja su­me­dė­ti. Šie ken­kė­jai Lie­tu­vo­je ga­na daž­ni, ža­lin­ges­ni ma­žuo­se plo­te­liuo­se.

Ap­sau­ga to­kia pat, kaip ir nuo gel­to­no­jo ag­ras­ti­nio pjūk­le­lio.

Ag­ras­tams ga­li kenk­ti po­li­fa­gi­niai ken­kė­jai: ser­ben­ti­nis sky­da­ma­ris (Part­he­no­le­ca­nium cor­ni Bou­che), gluos­ni­nis sky­da­ma­ris (Chio­nas­pis sa­li­cis L.). Jų ler­vos čiul­pia sul­tis iš au­ga­lų žie­vės, su­lė­tė­ja ap­nik­tų au­ga­lų au­gi­mas, su­ma­žė­ja der­lius ir at­spa­ru­mas šal­čiui, pra­de­da džiū­ti at­ski­ros ša­kos. Šie ken­kė­jai iš­plin­ta se­nuo­se, blo­gai pri­žiū­ri­muo­se ag­ras­ty­nuo­se.

Ap­sau­ga to­kia pa­ti kaip nuo ki­tų ken­kė­jų: iš­ge­nė­ki­te smar­kiai ap­nik­tas ša­kas, in­sek­ti­ci­dais purkš­ki­te prieš žy­dė­ji­mą, po žy­dė­ji­mo ir uo­gas nu­sky­nus.

Prof. ha­bil. dr. Al­bi­na JAŠINSKIENĖ

Views All Time
Views All Time
9107
Views Today
Views Today
1
0 0