Man nepatinka mano darbas, kiekvieną rytą keikiuosi, kad reikia anksti keltis ir eiti į niūrų kabinetą, kur turėsiu bendrauti su man nepatinkančiais bendradarbiais. O kad galečiau įsidarbinti kur kitur… 

Turbūt ne vienam teko patirti tokią arba panašią situaciją. Dažnai pasitaiko, kad norėtume pakeisti tam tikrus dalykus savo gyvenimuose, bet nekeičiame. Atrodo, viskas neįmanoma, per sunku, nesinori dėti pastangų, nes galbūt nepasiseks. Svarbiausia, kad visi žinome, jog “kas nerizikuoja, tas negeria šampano”. Bet šio žinojimo negana.

Šiek tiek panagrinėję jau minėtą situaciją, pastebime, kad problemos sprendimas labai paprastas – tereikia kokį savaitgalį pavartyti laikraštį ar panaršyti internete, kur naujų darbo skelbimų visuomet yra, net ir ekonominio nuosmukio metu. Bet kiekvieną savaitgalį vis norisi patingėti, atsipalaiduoti, nieko neveikti ir tiesiog užsimiršti. Niekaip nepavyksta ir net nesinori prisėsti ir pamąstyti, o pirmadienio rytui atėjus, vėl keikiamės iš naujo. Žinoma, kitas sprendimo būdas būtų bandyti gerinti santykius su bendradarbiais, bet tai, rodos, yra dar sunkiau, reikalauja dar daugiau pastangų.

Taigi iškyla klausimas: kas trukdo mums susiimti ir pakeisti taip kankinančias sąlygas? Atsakymas: motyvacijos stoka. Šis motyvacijos trūkumas gali kilti dėl įvairių priežasčių: per ilgą laiką susikaupę rūpesčiai, vis neduodantys ramybės ir su kiekviena diena vis labiau slegiantys, depresija, nepasitikėjimas savo jėgomis ir gabumais, arba paprastas pamiršimas, kad mūsų dabarties veiksmai yra labai glaudžiai susiję su mūsų ateitimi.

Psichologai jau daug metų bando atsakyti į panašius klausimus, iškeltus šiame straipsnyje. Kodėl neprisiruošiame pakeisti savo gyvenimų? Kodėl rytais nesinori išlipti iš lovos? Kodėl taip retai užbaigiame pradėtus darbus? Kodėl mums trūksta motyvacijos? Vienas iš atsakymų į visus šiuos klausimus yra galimosios asmenybės teorija. Pasak šios teorijos, mūsų dabartinės asmenybės suvokimas susideda iš trijų dalių: a) dabar patiriamų įvykių, jausmų ir minčių nuolat kuriama visuma, suprantama, kaip dabartinis identitetas, b) praeityje sukurti asmenybės vaizdiniai ir c) galimi ateities asmenybės vaizdiniai – tos asmenybės, kurios gali tapti mūsų ateities identiteto dalimi (Oyserman, Terry, & Bybee, 2002).

Pavyzdžiui, jeigu šiandien, kalbėdamasi su drauge, buvau priversta susimąstyti apie savo santykius su bendradarbiais, šios mintys tampa mano dabartinio identiteto dalimi. Sakykime, kad praeityje studijavau Vilniaus Universitete ekonomiką – iš tų studijų kilę vertybės ir mintys tapo mano praeities identiteto dalimi. Panašiai galime įsivaizduoti, kad ateityje tikiuosi tapti savo skyriaus vadove – su šiomis pareigomis susiję įsivaizduojamos savybės, mintys ir išgyvenimai tampa mano galimo ateities identiteto dalimi. Visi šie trys identitetai (dabarties, praeities ir galimos ateities) sudaro mūsų dabartinės asmenybės suvokimą.

Jums turbūt iškilo klausimas, kodėl yra svarbu taip detaliai suprasti savo dabartinės asmenybės suvokimo sandarą, norint išaiškinti motyvacijos trūkumą. Atsakymas labai paprastas: tyrimai rodo, kad žmonės tampa motyvuoti ir noriai siekia savo tikslų, jeigu jie jaučia, kad jų galimas ateities identitetas nėra atitrūkęs nuo dabarties. Savo savybių ir gabumų apsvarstymas, kuris galėtų padėti įgyvendinti konkrečius planus ateityje, yra vienas iš būdų priminti sau apie dabartinio ir galimo ateities identitetų sąsają (Oyserman, Terry, & Bybee, 2002). Tokiu atveju žmonės sutelkia visą dėmesį ir pastangas į detales, kurios padeda pasiekti galutinį tikslą (Strahan & Wilson, 2006). Žinoma, pirmiausia turime nuspręsti, ko iš tikrųjų norime siekti, kad išvengtume blaškymosi nuo vieno tikslo prie kito.

Svarbiausia, kad nuolat primintume sau, jog tai, ką darome šiandien, veikia mūsų ateitį ir galimybes: ateitis nepasikeis, jei nekeisime dabarties, o dabartis nepasikeis, jei nekeisime ateities. Vienintelis būdas ištrūkti iš šio užburto rato – imtis veiksmų nedelsiant.

Šaltiniai:

Oyserman, D., Terry, K., & Bybee, D. (2002). A possible selves intervention to enhance school involvement. Journal of Adolescence, 25, 313-326.

Strahan, E.J. & Wilson, A.E. (2006). Temporal comparisons, identity, and motivation: The relation between past, present, and possible future selves. In C. Dunkel & J. Kerpelman (Eds.) Possible selves: Theory, research and application. New York: Nova Science Publishers, Inc.

Views All Time
Views All Time
2183
Views Today
Views Today
1
0 0