portrait-sexy-handsome-man-dressed-elegant-gray-checkered-suit
|

Hu­mo­ro nau­da dar­be

Ame­ri­kie­čių agen­tū­ros Ro­bert Half In­ter­na­tio­nal at­lik­tos ap­klau­sos me­tu 84 proc. aukš­čiau­sio ly­gio va­do­vų nu­ro­dė, kad žmo­nės, ku­rie pa­si­žy­mi ge­ru hu­mo­ro jaus­mu, efek­ty­viau dir­ba. 93 proc. iš agen­tū­ros Hod­ge Cro­nin and As­so­cia­tes ap­klaus­tų 737 va­do­vų pri­pa­ži­no, kad at­rink­da­mi dar­buo­to­jus teik­tų pir­me­ny­bę hu­mo­ro jaus­mą tu­rin­čiam žmo­gui.

Hu­mo­ras lei­džia pa­žvelg­ti į pa­sau­lį ki­to­kiu kam­pu, pa­ma­ty­ti si­tu­a­ci­ją iš ša­lies, ki­taip įver­tin­ti įpras­tus da­ly­kus. Hu­mo­ras pa­de­da ben­drau­ti, ra­cio­na­liau, „per at­stu­mą“ įver­tin­ti įtam­pą su­ke­lian­čius įvy­kius. Ty­rė­jai ne kar­tą pa­tvir­ti­no, kad hu­mo­ro jaus­mą tu­rin­tys žmo­nės ki­tiems at­ro­do pa­trauk­les­ni. Juo­kas su­ma­ži­na įtam­pą su­dė­tin­go­se si­tu­a­ci­jo­se. Ar at­krei­pė­te dė­me­sį, kaip pa­si­kei­čia mū­sų po­žiū­ris į žmo­nes, kai kar­tu nuo­šir­džiai juo­kia­mės?
 
Tai­gi hu­mo­ras dar­be yra nau­din­gas. Be to, no­ri­te ar ne, jis yra ne­iš­ven­gia­mas. Ati­džiau pa­nag­ri­nė­jus su hu­mo­ru su­si­ju­sias si­tu­a­ci­jas ir jų da­ly­vius, ga­li­ma ne­ma­žai su­ži­no­ti apie san­ty­kių mo­de­lį ko­lek­ty­ve – mėgs­ta­mus ar ig­no­ruo­ja­mus, įta­kin­gus ar be­jė­gius dar­bo gru­pės na­rius. Moks­li­nin­kai W. J. Dun­ca­nas ir J. P. Fei­sa­lis žur­na­le Or­ga­ni­za­tio­nal Dy­na­mics ap­ra­šė ke­lis ko­lek­ty­vo na­rių ti­pus, ku­riuos nu­sta­tė nag­ri­nė­da­mi bū­tent su hu­mo­ru su­si­ju­sias si­tu­a­ci­jas.
 
Ty­ri­mų me­tu su­rink­ta in­for­ma­ci­ja yra ver­tin­ga va­do­vams, ku­rie ti­ki, kad hu­mo­ras dar­bo vie­to­je yra nau­din­gas.
 
Aro­gan­tiš­kas vir­ši­nin­kas
 
Daž­niau­siai šis žmo­gus gru­pė­je tu­ri for­ma­lią val­džią (sky­riaus vir­ši­nin­kas, la­bo­ra­to­ri­jos ve­dė­jas, biu­ro va­do­vas ar pan.), ta­čiau dėl ko­le­gų po­žiū­rio ar net sa­vo są­mo­nin­go pa­si­rin­ki­mo jau­čia­si so­cia­liai izo­liuo­tas. Šie žmo­nės pa­tys ne­daž­nai juo­kau­ja. Tais re­tais at­ve­jais, kai tam­pa hu­mo­ro si­tu­a­ci­jų da­ly­viu, aro­gan­tiš­kas vir­ši­nin­kas yra tas, apie ku­rį juo­kau­ja­ma, ži­no­ma, tik jam ne­gir­dint.
 
Aro­gan­tiš­kas va­do­vas ne­lai­ko­mas drau­gu. Jis – ma­žiau­siai mė­gstamas gru­pės na­rys. Jei pa­pra­šy­tu­mė­te ben­dra­dar­bių iš­var­dy­ti žmo­nes, ku­riuos jie pa­si­rink­tų pa­val­di­niais pa­tys ta­pę va­do­vais, aro­gan­tiš­ka­sis ti­pas vei­kiau­siai net ne­bū­tų pa­mi­nė­tas.
 
La­bai svar­bi pa­sta­ba – aro­gan­tiš­ko va­do­vo juo­kai at­ro­do įžei­džian­tys daž­niau nei bet ku­rio ki­to gru­pės na­rio.
 
Ro­ber­tas dir­ba lei­dyk­lo­je vy­riau­siuo­ju re­dak­to­riu­mi ir lei­dė­ju. Me­tų pra­džio­je lei­dyk­los sa­vi­nin­kų gru­pė nu­spren­dė pa­keis­ti kai ku­rias nu­si­sto­vė­ju­sias tai­syk­les, ir dar­buo­to­jai su­pra­to, kad ne­teks kai ku­rių fi­nan­si­nio ska­ti­ni­mo ga­li­my­bių. Ro­ber­tas sto­jo dar­buo­to­jų pu­sėn, nors nie­kas ne­ti­kė­jo, kad dar­buo­to­jų ge­ro­vė jam iš tik­rų­jų rū­pi. Kar­tą per prieš­pie­čius Ro­ber­tas pa­juo­ka­vo, kad teks, ma­tyt, prie pen­si­jos pri­si­dur­ti dir­bant tak­sis­tu. Vi­si nu­si­juo­kė, ta­čiau ko­men­ta­ras dar­buo­to­jams ne­pa­ti­ko. Ro­ber­tui iš­ėjus, jie tuoj pat pra­kal­bo: ži­nant lei­dė­jo at­ly­gi­ni­mo dy­dį, jam tik­rai ne­pri­reiks dur­ti ga­lo su ga­lu lau­kiant, kol paš­ti­nin­kas atneš pensiją.
 
Va­do­vas, de­ri­nan­tis for­ma­lią ga­lią su aro­gan­tiš­ka lai­ky­se­na, už tai su­mo­ka: jis pra­ran­da „tei­sę“ juo­kau­ti su že­mes­nio sta­tu­so dar­buo­to­jais ir apie juos.
 
„Minkš­tas“ va­do­vas
 
Šio ti­po va­do­vas nė­ra izo­liuo­tas. Vi­si dar­buo­to­jai su juo ne­si­var­žy­da­mi juo­kau­ja ir ne­bi­jo pa­juo­kau­ti apie jį. Ti­kė­ti­na, kad ko­le­gos lai­ko to­kį va­do­vą be­jė­giu, kad ir ko­kią for­ma­lią ga­lią jis tu­rė­tų. Pa­val­di­niai men­kai ger­bia va­do­vus, ku­rie tu­ri ga­lios, bet ne­su­ge­ba ja pa­si­nau­do­ti. Minkš­to ti­po va­do­vai nė­ra ger­bia­mi ly­de­riai, be to, jie daž­nai bū­na ne­efek­ty­vūs dar­buo­to­jai.
 
Šio ti­po va­do­vo juo­kai ga­li at­ro­dy­ti įžei­džia­mi ir ne­ma­lo­nūs, ta­čiau ne dėl to, kad pats žmo­gus nė­ra mėgs­ta­mas (aro­gan­tiš­ko va­do­vo at­ve­jis), o to­dėl, kad jis ne­su­ke­lia pa­gar­bos kaip pro­duk­ty­vus dar­bo gru­pės na­rys.
 
Jo­nė dir­ba pro­jek­tų va­do­ve vi­du­ti­nio dy­džio in­ži­ne­ri­nė­je kom­pa­ni­jo­je. Ji pri­žiū­ri, kad kruopš­čiai bū­tų tvar­ko­ma pro­jek­tų do­ku­men­ta­ci­ja, lai­ku ap­mo­ka­mos są­skai­tos. Jo­nė daž­nai juo­kais įge­lia ko­le­goms in­ži­nie­riams, esą jie pui­kiai ku­ria ir pro­jek­tuo­ja, bet nie­ka­da ne­tel­pa į nu­ma­ty­tą biu­dže­tą. In­ži­nie­rių gru­pė „tie­siai švie­siai“ lei­džia jai su­pras­ti, kad šie nuo­la­ti­niai juo­ke­liai jiems ne­pa­tin­ka, va­di­na Jo­nę „deg­tu­kų tau­py­to­ja“ ir at­si­ker­ta, kad ji truk­do siek­ti pa­grin­di­nių įmo­nės tiks­lų ir įgy­ven­din­ti vi­zi­ją. Juk Jo­nė pri­va­lo ska­tin­ti, o ne stab­dy­ti kū­ry­bi­nį pro­ce­są.
 
So­li­dus ko­le­ga
 
Tai dar­bo gru­pės „auk­si­nis ber­niu­kas“ ar „auk­si­nė mer­gai­tė“. Jis ar ji nė­ra for­ma­lus ly­de­ris, ta­čiau iš­lai­ko la­bai ar­ti­mą san­ty­kį su ki­tais ko­lek­ty­vo na­riais. Skir­tin­gai nei „minkš­tas“ va­do­vas, ku­ris tu­ri val­džią, bet ne­tu­ri ga­lios, so­li­dus ko­le­ga pa­si­žy­mi ga­lia, nors ne­tu­ri for­ma­lios val­džios. Jis ger­bia­mas, nes yra sa­vo da­ly­ko ži­no­vas. Ben­dra­dar­biai daž­nai jį va­di­na „šau­niau­siu dar­buo­to­ju“, šį žmo­gų ko­le­gos mie­lai iš­si­rink­tų ly­de­riu. So­li­die­ji mė­gau­ja­si ypa­tin­go­mis pokš­ta­vi­mo pri­vi­le­gi­jo­mis – jie ga­li juo­kau­ti apie ki­tus ben­dra­dar­bius jiems gir­dint, ta­čiau nie­kas ne­įsi­žei­džia. Tie­są sa­kant, tam, ku­ris tam­pa pokš­to ob­jek­tu, net la­bai pa­si­se­ka! Ki­ta ver­tus, šiems žmo­nėms ten­ka su­si­tai­ky­ti ir su tuo, kad ben­dra­dar­biai ir apie juos la­bai mėgs­ta pa­juo­kau­ti. Aki­vaiz­du, kad ge­ras hu­mo­ro jaus­mas yra šių žmo­nių ryš­kiau­sias bruo­žas, o gal ir po­pu­lia­ru­mo prie­žas­tis.
 
No­ra yra pa­pras­ta ga­my­bos įmo­nės pro­jek­tuo­to­ja. Jos dar­bas – spręs­ti dar­bo pro­ce­so me­tu ky­lan­čias pro­ble­mas ir kon­sul­tuo­ti dar­buo­to­jus tech­ni­niais klau­si­mais. Ji – pir­mo­ji kom­pa­ni­jos pa­sam­dy­ta in­ži­nie­rė mo­te­ris ir la­bai sten­gia­si kuo dau­giau pa­dė­ti ko­le­goms. Kai pa­mai­nos va­do­vas iš­ėjo į pen­si­ją, dau­gu­ma bu­vo įsi­ti­ki­nę, kad bū­tent No­ra tu­ri už­im­ti jo vie­tą. Ben­dra­dar­biai at­vi­rai pri­pa­žįs­ta, kad No­ra jiems pa­tin­ka, nors ir tu­ri tik aukš­tes­nį­jį iš­si­la­vi­ni­mą. Nie­kas ne­si­var­žo juo­kau­ti No­ros aki­vaiz­do­je, o ji ne­si­var­žo juo­kau­ti drau­ge su vi­sais. Ji jau­čia­si sau­giai, nes ži­no, kad sa­vo dar­bą at­lie­ka tik­rai ge­rai.
 
Nau­jo­kas
 
Nau­jo­kui daž­niau­siai pa­sa­ko­ja­mi juo­kai. Jis jau­nes­nis už dau­gu­mą dar­buo­to­jų, dir­ba ne­se­niai. Nau­jo­kas ko­lek­ty­ve ne­tu­ri ypa­tin­go au­to­ri­te­to ir ne­lai­ko­mas la­bai pro­duk­ty­viu gru­pės na­riu. Ko­le­gos į jį žiū­ri kaip į be­jė­gį ir ne­ke­lian­tį jo­kios grės­mės, tad no­riai įtrau­kia į links­mus sa­vo po­kal­bius. Juok­tis iš nau­jo­ko – ne­tak­tiš­ka, bent kol jis ge­riau su­si­pa­žins su gru­pe ir pel­nys pri­pa­ži­ni­mą. Nors nau­jo­kai da­ly­vau­ja po­kal­biuo­se, pa­tys jie re­tai juo­kau­ja, ypač ven­gia pa­šiep­ti ko­lek­ty­vo sen­bu­vius.
 
Vy­tis yra far­ma­ci­nės kom­pa­ni­jos pre­ky­bos agen­tas. Dar stu­di­juo­da­mas me­di­ci­ną, jis pra­dė­jo dirb­ti pu­sę die­nos la­bo­ra­to­ri­jo­je. Čia jau­tė­si kaip na­mie, ta­čiau sa­vo at­ei­ties su me­di­ci­na ne­sie­jo, to­dėl vos bai­gęs stu­di­jas ėmė dirb­ti pre­ky­bos agen­tu. Jis mie­lai kal­ba­si su ben­dra­dar­biais, ir jie no­riai ben­drau­ja, ta­čiau Vy­tis jau­čia at­sar­gų ko­le­gų po­žiū­rį. Jie vis dar ste­bi­si, kad vai­ki­nas pa­si­rin­ko agen­to, o ne moks­li­nin­ko dar­bą. Vy­tis no­rė­tų, kad ben­dra­dar­biai su juo elg­tų­si lais­viau, at­si­pa­lai­duo­tų ir pa­juo­kau­tų – ta­da jis jaus­tų­si kaip tik­ras ko­lek­ty­vo na­rys.
 
Ko­kias iš­va­das iš pa­pa­sa­ko­tų at­ve­jų ga­lė­tų pa­da­ry­ti va­do­vas?
 
Dar­be ga­li­ma ir rei­kia juo­kau­ti
 
Daž­nai be rei­ka­lo skirs­to­me gy­ve­ni­mą į dar­bą ir žai­di­mą. Dau­gu­ma žmo­nių su­vo­kia, koks reikš­min­gas dar­be yra hu­mo­ras – tei­gia­mai vei­kia at­mo­sfe­rą, lei­džia ge­riau pa­jus­ti dar­bo pras­mę, ne tik pa­leng­vi­na ben­dra­vi­mą, bet ir pa­ro­do dar­buo­to­jų san­ty­kius ir va­do­va­vi­mo sti­lius. Dar dau­giau – hu­mo­ras yra ne­iš­ven­gia­ma mū­sų el­ge­sio da­lis. Tai, kad Ro­ber­tas (aro­gan­tiš­kas va­do­vas) yra ko­le­gų ig­no­ruo­ja­mas hu­mo­ro at­žvil­giu, ro­do, jog dar­buo­to­jai jau­čia­si at­skir­ti nuo va­do­vy­bės. Tai, kad in­ži­nie­riai ne­pri­ta­ria Jo­nės juo­kams, ro­do, jog ji nė­ra ger­bia­ma pa­grin­di­nių kom­pa­ni­jos dar­buo­to­jų. Lais­vas ir ma­lo­nus ben­dra­vi­mas su No­ra ro­do, kad ji ver­ti­na­ma už ge­bė­ji­mą su­sie­ti tech­ni­nes ži­nias su prak­ti­niais dar­bo as­pek­tais. Pa­ga­liau Vy­čio ko­le­gų san­tū­ru­mas iš­duo­da, kad nau­jo­kas dar nė­ra vi­sa­ver­tis ko­lek­ty­vo na­rys.
 
Juo­kau­ti ga­li ne tik va­do­vy­bė
 
Ne­re­tai tei­gia­ma, kad žmo­nės, ku­rie daž­niau juo­kau­ja, pa­si­žy­mi ir aukš­tes­niu sta­tu­su dar­bo­vie­tė­je, o tie, iš ku­rių juo­kia­ma­si, at­virkš­čiai – už­ima že­mes­nę pa­dė­tį. Ar tai tie­sa? Ne­vi­siš­kai. Mū­sų ap­tar­ti pa­vyz­džiai ro­do, kad sta­tu­sas yra men­kes­nis ro­dik­lis už žmo­gaus so­cia­li­nį vaid­me­nį ap­skri­tai. Nie­kaip ne­ga­lė­tu­me tvir­tin­ti, kad va­do­vas, ku­ris no­ri bū­ti ger­bia­mas pa­val­di­nių, tu­rė­tų veng­ti su jais juo­kau­ti. At­virkš­čiai, lai­ku ir tin­ka­mai pa­juo­kau­da­mas va­do­vas pa­ro­dy­tų pa­val­di­niams, kad jis yra toks pat žmo­gus kaip ir vi­si.
 
Taip pat nė­ra blo­gai ir bū­ti tuo, iš ku­rio juo­kia­ma­si. Vy­tis la­bai no­rė­tų, kad ko­le­gos kar­tais jį drau­giš­kai pa­šiep­tų, ypač jei tai bū­tų toks žmo­gus kaip No­ra. Dau­gu­ma ko­le­gų iš kar­to pa­ma­ty­tų, kad la­biau­siai ger­bia­mas gru­pės na­rys jį pri­ima ir ma­lo­niai su juo el­gia­si. Ki­ti ko­le­gos tur­būt grei­tai pa­sek­tų jo pa­vyz­džiu. Ži­no­ma, kai dar­buo­to­jai yra pa­šie­pia­mi va­do­vų, ku­rių nei mėgs­ta, nei ger­bia, jie pra­de­da gin­tis. Ta­čiau jei juo­kus kre­čia drau­gas ar mėgs­ta­mas ko­lek­ty­vo na­rys, juo­kas ga­li tap­ti ma­lo­niu kom­pli­men­tu. Tai­gi gru­pės na­rio po­zi­ci­ją ir hu­mo­ro ri­bas api­brė­žia pa­si­ti­kė­ji­mas, pa­gar­ba ir drau­giš­ku­mas, o ne for­ma­lus jo sta­tu­sas, val­džia. Juo­ka­vi­mas ro­do žmo­gaus sta­tu­są, bet jo ne­le­mia.
Hu­mo­ras – san­ty­kių „aly­va“
 
Hu­mo­ras bū­na it „aly­va“ – pa­de­da san­ty­kių ma­ši­nai sklan­džiai už­si­ves­ti ir rie­dė­ti. Toks hu­mo­ras ski­ria­si nuo pik­tos pa­šai­pos, ku­ri san­ty­kius trik­do. Kai ben­dra­dar­biai su nau­jo­ku pa­juo­kau­ja apie ko­le­gas ir taip įtrau­kia jį į ko­lek­ty­vą, hu­mo­ras vei­kia kaip aly­va. Pa­si­šai­py­mas iš aro­gan­tiš­ko va­do­vo (jam ne­gir­dint) vei­kia prie­šin­gai – tai vie­nin­te­lis dar­buo­to­jų bū­das iš­veng­ti be­jė­giš­ku­mo jaus­mo, ku­rį su­ke­lia va­do­vo aro­gan­ci­jos ir for­ma­lios ga­lios de­ri­nys.
 
Hu­mo­ru dau­gu­ma žmo­nių iš­reiš­kia dau­giau ar ma­žiau są­mo­nin­gą po­rei­kį bū­ti gru­pės da­li­mi. Štai ko­dėl dar­be hu­mo­ras yra ne­iš­ven­gia­mas – jis la­biau nei kas ki­ta pa­de­da žmo­nėms pa­jus­ti ben­dru­mą.
 
Vie­nu sa­ki­niu
 
Hu­mo­ras ide­a­liai tin­ka ska­tin­ti ben­dra­dar­bia­vi­mą. Hu­mo­ras pa­de­da žmo­gui pa­žvelg­ti į si­tu­a­ci­ją lanks­čiau, pa­mirš­ti iš­anks­ti­nį ver­ti­ni­mą ir at­si­žvelg­ti į al­ter­na­ty­vią nuo­mo­nę.
 
Hu­mo­ras ska­ti­na grei­čiau pri­im­ti nau­jo­ves. Juo­kas pa­de­da įveik­ti nei­gia­mas nuo­sta­tas ir įti­kin­ti žmo­nes pa­keis­ti el­ge­sį. To­dėl hu­mo­ras la­bai tin­ka su­au­gu­sių­jų mo­ky­mams.
 
Hu­mo­ras at­pa­lai­duo­ja, to­dėl su­dė­tin­go­se si­tu­a­ci­jo­se pa­de­da at­si­kra­ty­ti įtam­pos ir iš­lai­ky­ti pro­duk­ty­vų dar­bo tem­pą.
 
Hu­mo­ras su­tei­kia ener­gi­jos. At­lie­kant nuo­bo­džias už­duo­tis šiek tiek juo­ko at­gai­vi­na žmo­gų, pa­de­da iš­lai­ky­ti dė­me­sį. Spren­džiant su­dė­tin­gas pro­ble­mas hu­mo­ras ska­ti­na dar­buo­to­jus ak­ty­viau įsi­trauk­ti į dar­bo gru­pės dis­ku­si­jas.
 
Hu­mo­ras pa­de­da, kai si­tu­a­ci­ja yra vi­sai ne­links­ma, pa­vyz­džiui, kai at­lei­džia­mi dar­buo­to­jai. „Bran­gio­ji, aš su­ma­ži­nau kom­pa­ni­ją“ – toks ab­sur­diš­kas pokš­tas pa­dė­jo vie­nam iš Ko­dak kom­pa­ni­jos pa­da­li­nių įveik­ti ne­leng­vą re­or­ga­ni­za­ci­jos eta­pą.
 
Hu­mo­ras ga­li pa­ge­rin­ti dar­bo ko­ky­bę
 
Žmo­gui bū­ti­na jaus­tis pri­ima­mu, ver­ti­na­mu ko­lek­ty­vo na­riu, o hu­mo­ras pa­de­da tai pa­siek­ti. Juo­kas jun­gia žmo­nes, o su­telk­tas ko­lek­ty­vas pro­duk­ty­viau­siai dir­ba. Taip yra to­dėl, kad vie­nin­go ko­lek­ty­vo na­riai tu­ri vie­nas ki­tam ne­ma­žai įta­kos, tad jei to­kia­me ko­lek­ty­ve va­do­vau­ja­ma­si aukš­tais dar­bo at­li­ki­mo stan­dar­tais, dar­buo­to­jai aukš­tų nor­mų lai­ko­si en­tu­zias­tin­giau nei ma­žiau su­telk­to­je dar­bo gru­pė­je. Va­do­vas ga­li tuo pa­si­nau­do­ti: iš­kel­da­mas ap­gal­vo­tus veik­los tiks­lus ir vy­ku­siai ska­tin­da­mas jis įdie­gia aukš­tą dar­bo at­li­ki­mo stan­dar­tą, o tin­ka­mai nau­do­da­mas hu­mo­rą su­tel­kia ko­lek­ty­vą, di­di­na ko­man­dos jaus­mą ir taip ga­li pa­siek­ti pui­kių re­zul­ta­tų.
 
Ži­no­ma, juo­kau­jant rei­kė­tų at­si­žvelg­ti ir į va­do­va­vi­mo sti­lių. Bru­ce'as Avo­lio Aca­de­my of Ma­na­ge­ment žur­na­le pa­žy­mi, kad va­do­vo pa­juo­ka­vi­mas yra la­bai veiks­min­gas, jei nau­do­ja­mas trans­for­ma­ci­nis va­do­va­vi­mo sti­lius – dar­buo­to­jai ska­ti­na­mi elg­tis kū­ry­biš­kai ir lanks­čiai trak­tuo­ti įpras­ti­nes nor­mas. Ta­čiau jei va­do­vas rei­ka­lau­ja griež­tai lai­ky­tis nu­ro­dy­mų ir kon­kre­čių in­struk­ci­jų, jo hu­mo­ras bus ne­veiks­min­gas, trik­dys ir blaš­kys pa­val­di­nius.
 
Ge­ras va­do­vas pa­žįs­ta kiek­vie­ną sa­vo pa­val­di­nį, bet kar­tu ma­to vi­są dar­bo gru­pę iš ša­lies, tad ga­li įver­tin­ti, ko­kią įta­ką hu­mo­ras da­ro dar­bo re­zul­ta­tams, ir ge­riau su­vok­ti, kas iš tik­rų­jų vyks­ta jo va­do­vau­ja­ma­me ko­lek­ty­ve.

Similar Posts

Psichikos ir intelekto sutrikimų turintiems asmenims įsidarbinti padės darbo asistentai

Vykdant projektą “Žmonių, turinčių proto ir psichikos negalią, įdarbinimas” įdarbinta 19 darbo asistentų. Šios naujos pareigybės įvedimas žada realius pokyčius neįgaliųjų darbo rinkoje, naudą tiek darbdaviui, tiek neįgaliam asmeniui. Lietuvoje tai pirmas kartas, kai įdarbinami asmenys padėsiantys sergančiam psichikos liga pasiruošti darbui, įsidarbinti bei teikti paramą darbo vietoje. Numatoma, kad pasibaigus projektui, darbo asistentai priklausys atskiroms socialinių paslaugų įstaigoms, dirbančioms su psichikos sutrikimų turinčiais asmenimis. Pasak neįgalimųjų įdarbinimo projekto koordinatoriaus Aleksandro Avramenko kol kas šios specialybės paruošimui bei darbo užmokesčiui už neįgaliųjų integraciją atsakingos valstybinės įstaigos ne tik neskiria lėšų, bet ir nerodo nei dėmesio, nei iniciatyvos. Anot A. Avramenko žvelgiant į asmenų, turinčių proto ir psichikos negalią, ateities perspektyvas nuogąstaujama pagrįstai. “Žmonės netekę darbo asistento paslaugų gali netekti ir pastovumo garanto. O tai gali sudaryti puikias sąlygas darbo netekimui ir diskredituoti žmonių su negalia įdarbinimo idėją”, ? teigė Aleksandras Avramenko. Lietuvos Respublikos įstatymai deklaruoja lygias teises darbo rinkoje. Tačiau, pasak VšĮ mokymo centro “Mes esame” vyriausiosios socialinio darbo vadybininkės Loretos Budrytės, realiai proto bei psichikos negalią turintys asmenys niekada nesugebės konkuruoti ne tik su sveikaisiais, bet ir su žmonėmis, turinčiais kitas negalias. “Darbo asistento pareigybės įteisinimas bei darbo asistentų specialistų skaičiaus didėjimas yra natūralus bei būtinas žingsnis sprendžiant proto bei psichikos negalią turinčių asmenų įsidarbinimo problemas” – teigė L. Budrytė.

Tony Blair
| |

Tony Blair

Blair began his political career in 1983, when he was elected to Parliament as a member of the Labour Party. He quickly advanced to the party’s front ranks during the Conservative administration of Prime Minister Margaret Thatcher (1979-1990), when Labour was the major opposition party. He was favored by Labour leaders Neil Kinnock and John Smith; they believed his more moderate positions would appeal to British voters, who, beginning in the 1979 general elections, had started to turn away from Labour and its pro-trade union policies. From 1984 to 1987 Blair was opposition spokesman on treasury and economic affairs. He then moved to various posts in the Departments of Trade and Industry (1987), Energy (1988-1989), and Employment (1989-1992). In 1992 he was promoted again, taking charge of domestic issues in the Labour Party’s counterpart to the governing Conservatives’ cabinet.
After party leader John Smith died in May 1994, Blair was chosen to take his place. Almost immediately, Blair began working to make the party more mainstream, lessening its dependence on labor and trade unions and broadening the party’s membership. In 1995 and 1996 the “New Labour” party, as Blair called it, rapidly gained in popularity, while at the same time a long economic recession and several scandals drastically reduced support for the Conservatives.

| |

Vandens kokybė

TV, žiniasklaida, viskas, per ką galima teikti informaciją – koduoja žmonių sąmonę. Spaudoje pasipila straipsniai, kurie neša jų užsakovams pelną: vanduo užterštas, miršta vaikai, susirgsite, uždarykite šulinius, uždrauskite šaltinius… ir nemąstantys žmonės… paklūsta. Gamta – mūsų motina, kuri vis dar yra su mumis, ir mes galime į ją panirti: nuėję prie jūros, į mišką, pasinėrę į ežerą, ir atsigėrę vandens. Tačiau… gamtos, natūralius miško kvapus mums siūloma pakeisti smilkalais, bėgiojimą gamtoje – treniruoklių staklėmis, sveiką gyvenimo būdą – papildais, o vienintelį dar gelbstantį gamtos stebuklą – vandenį, siūlo pakeisti mirusiu vandeniu buteliuose, arba jį luošinti filtrais!!! Bet žmonės intuityviai jaučia, kad tuose buteliuose vanduo kažkoks ne toks, nuo jo neatsigeri, o užsikiši. Jie kasasi šulinius, važiuoja vandens į šaltinius ir geria jį, atsigaudami, jaunėdami, vėl susiliedami su Gamta, vienintele dar likusią galimybe atsigauti nuo dirbtinumo. Tačiau tie, kurie mano esą protingesni už paprastus žmones, jie negali šito leisti, nes kas tada pirks marketinguose tą skystalą buteliuose? Sąžinės spekuliantai. Jiems priklauso visa TV, žiniasklaida, viskas, per ką galima diegti informaciją. Ir jie griebiasi žmonių kodavimo. Spaudoje pasipila straipsniai: vanduo užterštas, miršta vaikai, susirgsite, uždaryti šulinius, uždrausti šaltinius… ir nemąstantys žmonės… paklūsta.

|

Skirmantas VALIULIS: filmas apie Staliną “priminė sovietinę propogandą”

Nekantriai laukiau dokumentinio trijų serijų filmo “Stalinas. Kai kurie asmeninio gyvenimo puslapiai”, kurį parodė LTV. Žinoma, reikalingas filmas. Kas atidžiai žiūrėjo visas tris serijas, sužinojo dar negirdėtų dalykų. Bet niekaip nesuprantu, kodėl pagrindinė, mokesčių mokėtojų pinigais remiama mūsų televizija į eterį tą serialą paleido be komentarų? Juk filmo kūrėjai – mažų mažiausiai tendencingi. Apie Staliną trijose serijose kalba jo artimieji, jo vaikai, jo bendražygiai. Ir pasakoja daug gražių dalykų. Stalinas, nepaisant kai kurių neišvengiamų žiaurumų, – puikus vyras, iš atsilikusios Rusijos sugebėjęs sukurti nuo jūrų iki jūrų besidriekiančią sovietų imperiją, kuri sutriuškino ne tik Vokietiją, bet ir sugebėjo pasigaminti atominę bombą. Kas tai? Viename žurnale kino kritikas Skirmantas Valiulis (straipsnyje “Kas nori apsinuoginti?”) štai ką rašo: “Filmai iš Rytų labai priminė sovietinę propogandą. Kas buvo anais laikais, priminė dokumentinis trijų serijų filmas “Stalinas. Kai kurie asmeninio gyvenimo puslapiai” (LTV). Kalbėjo giminaičiai ir amžininkai, kaip ir šiemet Maskvoje išleistoje knygoje “Stalinas gyvenime”. Aš pasakyčiau dar stipriau: filmo apie Staliną demonstravimas be jokio komentaro – pats tikriausias sovietinių laikų liaupsinimas. Kalbant apie Staliną neįmanoma neprisiminti jo aukų. Deja, tiek filmo kūrėjai (čia jų valia), tiek mūsų nacionalinė televizija (deja) aukas tarsi tyčia pamiršo.

| | |

Karlas Gustavas JUNGAS – Žvelgiant į pasąmonę: žmogaus siela

Tai, ką mes vadiname civilizuota sąmone, tvirtai atsiriboja nuo pagrindinių instinktų. Bet tie instinktai neišnyko. Jie tik prarado ryšį su mūsų sąmone ir yra priversti pasireikšti netiesiogiai – fiziniais neurozių simptomais ir kitais įvairiais netikėtumais, pavyzdžiui, nepaaiškinamomis nuotaikomis, netikėtu užmiršimu ar kalbos klaidomis. Žmogus nori tikėti esąs savo sielos šeimininkas. Bet jis negali kontroliuoti savo nuotaikų ir emocijų, jis negali suvokti begalinės daugybės slaptų kelių ir būdų, kuriais pasąmonės veiksniai įsiskverbia į jo gyvenimo tvarką ir sprendimus, taigi, negali būti ir paties savęs šeimininkas. Pasąmonės faktorių egzistavimą sąlygoja archetipų autonomija.

|

Meninių renginių ciklas jaunimui “Welnuwos”

Taigi ir pirmojo “Welnuwų” vakaro metu tarpusavyje suderinta gilios muzikos ir paveikių vizualinių formų raiška iš tiesų suaktualino archaiškose mitologinėse dimensijose užfiksuotą išmintį. Antrasis “Welnuwų” ciklo vakaras buvo skirtas pristatyti gotikinei “tamsiosios” muzikinės scenos stilistikai. Ją reprezentavo vieni iš gotikinio roko pradininkų Lietuvoje – grupė “Mano juodoji sesuo”. Muzikantai šiam koncertui paruošė specialią, po 10-ies metų pertraukos vėl akustiškai sugrotą programą, į kurią įtraukė kūrinius iš įvairių grupės kūrybos laikotarpių bei iš naujausiojo, šiomis dienomis išleisto albumo “Dogmatic”. Gotikinei muzikai bei pasaulėžiūrai būdingas pabrėžtinai jausmingas, net teatrališkas santykis su aplinka, bendra melancholiška atmosfera, romantiškas nakties, mirties įvaizdžių įprasminimas, neretai pereinantis į kraštutinio dramatizmo kupinas nevilties, šalčio, tamsos vaizdinių interpretacijas. Ypatinga reikšmė yra skiriama ir dainų tekstams. Jie pasižymi introspektyvumu, melodramatiška vidinių būsenų traktuote, patetiškais išgyvenamais dėl aplinkinio pasaulio susvetimėjimo, kuris kompensuojamas dėmesiu religiniam simbolizmui bei misticizmui. Šios išvardintos ypatybės didžiąja dalimi tinka ir kalbant apie “Mano juodosios sesers” kūrybą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *