Ignui per šią savaitę reikia parengti svarbų projektą, bet jis, nors ir žinodamas, kad neturi laisvo laiko, imasi tvarkyti ir taip „blizgantį“ butą, o paskambinus geram draugui su užsidegimu išlekia pasilinksminti į miestą. „Parengsiu jį rytoj“, – pagalvoja, tačiau rytoj kaip tyčia rodo gerą filmą, kurio jis niekaip „negali“ nepažiūrėti. Ignas projektą atideda vis kitai dienai, kol pamato, kad iš vis nebėra prasmės jo rengti – tam turi per mažai laiko.

Skaudžiai pažįstama situacija, kai, užuot vykdę svarbią užduotį, užsiimame pašaline veikla…… Tyrimai rodo, kad net 90 proc. žmonių kartkartėmis atidėlioja darbus – indus plauna tada, kai nebelieka vietos kriauklėje, sąskaitą už telefoną apmoka tik tada, kai jį atjungia, ataskaitą ruošia paskutinę naktį ir pan.

Didelio čia daikto, – tingiu, nenoriu, neturiu nuotaikos, – todėl ir nedarau, – atsakytumėte. Iš tiesų, nieko baisaus, jei nemalonias užduotis kartais atidedate. Tačiau kai kurie žmonės tai daro nuolat, o tai neigiamai paveikia jų asmeninį ir profesinį gyvenimą. Pasak psichologo Ferrario, chroniškų darbų vilkintojų yra apie 15-20 proc. Jiems užduočių atidėjimas – ne blogas įprotis, tingulys, nemokėjimas valdyti ar planuoti laiko (nors atidėliotojai ir yra linkę pervertinti laiko trukmę), o būdas patiriamoms emocijoms kontroliuoti. Deja, nelabai efektyvus.

Problema slypi kur kas giliau…

Nesusidorodami su jaučiamu nerimu („man su šios užduoties nepavyks atlikti“) žmonės ieško įvairiausių priemonių jam įveikti (ir drauge save pasiteisinti): žiūri televiziją („juk rodo mano mėgstamiausią laidą, – negaliu jos praleisti“), tikrina elektroninio elektroninį paštą („laukiu svarbios žinutės“), šluosto dulkes („negaliu dirbti netvarkoje“) ir t. t.

Skirdami pirmenybę vengimo taktikoms, asmenys tarsi apsisaugo nuo galimų neigiamų padarinių („jei pasirodysiu blogai, visi manys, kad aš kvailas, todėl geriau iš vis nieko nedarysiu“). Atidėliojimo priežasčių yra įvairių: savęs nuvertinimas („nesu kompetentingas šiam darbui atlikti“); perfekcionizmas („jeigu dabar negaliu to padaryti gerai, palauksiu iki tol, kol mokėsiu tai padaryti tobulai“); nesėkmės baimė („jausiuosi pažemintas ir niekuo vertas, jeigu darbo neatliksiu gerai“); savęs apgaudinėjimas („galėjau padaryti geriau, jeigu bučiau turėjęs pakankamai laiko“); praeities nesėkmių užfiksavimas („esi niekam tikęs, todėl turėsi stengtis žymiai daugiau nei kiti“); iracionalūs įsitikinimai („būsiu nevykėlis, jeigu negausiu geriausio įvertinimo“); nemokėjimas apsispręsti („nežinau, kas svarbiausia, neįsivaizduoju, nuo ko pradėti“); jausmas, kad negali niekur pajudėti dėl per didelio darbo krūvio („turiu tiek daug darbo, kad nieko nespėsiu padaryti“); sėkmės baimė („bijau gerai atlikti darbą, nes žinau, kad man priskirs didesnę atsakomybę“); adrenalinas („mane žavi įtampa, man patinka daryti viską paskutinę minutę); priešiškumas („pykstu ant savo vadovo, todėl iš principo nieko nedarysiu); susidomėjimo užduotimi trūkumas („nematau tikslo tai daryti“); užduoties painumas arba įgūdžių trūkumas („nesuprantu, kaip tai atlikti“).

Skirtingi žmonės – skirtingos atidėliojimo taktikos

J. Ferarris skiria tris pagrindinius atidėliojotų tipus. Vieni – „jaudulio“ ieškotojai, dėl adrenalino dozės laukiantys paskutinės minutės. Kiti – vengėjai, bijantys nesėkmės ar sėkmės, ypač susirūpinę kitų nuomone apie juos („geriau jau kiti manytų, kad neturiu laiko nei kad esu negabus“). Tretieji – sprendimų atidėliotojai, kurie niekaip negali priimti sprendimo, nes tai apsaugo juos nuo galimų padarinių.

Psichologas Knausas atidėliotojus skirsto į socialinio ir asmeninio gyvenimo vilkintojus. Socialiniam tipui priklauso žmonės, atidėliojantys įvairią socialinės atsakomybės veiklą, pvz.: sąskaitų mokėjimas, vėlavimas į susitikimus, neprisidėjimas prie komandos darbo ir t. t. Tai labai matoma atidėliojimo forma, kuri neigiamai paveikia kitus, nuo vilkintojo priklausančius žmones (kiek kartų lietuje esate laukę visur vėluojančio draugo?). Individai, kurie atidėlioja darbus asmeniniuose reikaluose, paprastai kenčia nuo socialinės fobijos, yra nelaimingai įstrigę darbe ir net nesistengia jo keisti ar ieškotis kito, dažnai vartoja alkoholį ar narkotines medžiagas, atidėlioja vizitus pas dantistą ar kitus medikus, apleidžia namų ruošą. Kad ir kaip liūdnai skambėtų, tokie žmonės kenčia… patys nuo savęs.

Kodėl vieni žmonės užauga pavyzdingais piliečiais, o kiti – ne? Pasak psichologo Josepho Ferrario, chroniško atidėliojimo šaknų reikia ieškoti „atidėliotojo“ vaikystėje. Tai, ar vaikas užaugęs bus darbų vilkintojas, labai priklauso nuo jo santykių su tėvais. Jei šeimoje valdžią į rankas yra paėmęs autoritarinis tėvas (motina), vaikai išmoksta maištauti, atidėliodami jiems paskirtas užduotis. „Vilkinti darbus“ taip pat išmoksta tie vaikai, kurie, negavęsulaukę šilumos namie, ieško draugų palaikymo. Draugai, atlaidžiau žiūrėdami į bičiulio įprotį viską atidėti paskutinei minutei, tokį elgesį dar labiau paskatina.

Penkios netiesos

Atidėliotojai paprastai vadovaujasi iracionaliomis mintimis ir iliuzijomis, kad rytojus bus geresnis už šiandieną – bus daugiau laiko, švies saulė, ateis įkvėpimas ir pan. Jie pasitiki savo jėgomis ir tikisi įvykdyti atlikti užduotį per trumpą laiko tarpą, taip mėgindami save įtikinti, kad situacija yra kontroliuojama. Pavyzdžiui, asmuo mano, kad projektui parengti užteks poros dienų (nors šiai užduočiai atlikti skiriamas visas mėnuo), taigi nėra reikalo pradėti iš anksto daryti ir be reikalo nervintis. Kai kurie darbus atidėlioja specialiai, manydami, kad spaudžiant laikui, darbą atliks geriau.

Pasak J. Ferrario, choniškieji atidėliotojai vadovaujasi 5 netiesomis: jie mano, kad laiko užduočiai atlikti turi daugiau nei iš tikrųjų; jie nepakankamai įvertina laiką, kurį užtruks ją atlikdami; jie tikisi, kad kitą dieną (mėnesį ir pan.) bus atsiras didesnis noras šią užduotį atlikti, klaidingai mano, kad užduoties atlikimo sėkmė priklauso nuo asmens noro tai padaryti.

Atidėliojimo kaina yra didelė. Viena jų – sveikata. „Paskutinės minutės“ žmonės dažnai kenčia nuo nemigos, jų silpnesnė imuninė sistema. O ką jau sakyti apie asmeninius bei darbinius santykius, darbo ar studijų kokybę… Žmonės, kurie atidėlioja darbus, užkerta kelią saviraiškai, – nuolat jaučia kaltės, nerimo, neadekvatumo jausmus. Blogiausia tai, kad kiekvieną kartą, atidėdami užduotis, sustipriname neigiamą požiūrį į darbą – dar kartą paskatiname save nieko nedaryti, vietoje aktyvios pozicijos praktikuojame vengimą, pradedame jausti įvairias baimes.

Kelias atsakingumo link

Kad suprastumėte ir įveiktumėte šią žalingą elgesio formą, patariama stebėti situacijas, kuriose dažniausiai atidėliojate. Neretai žmonės svajoja, tikrinasi elektroninį paštą, valo dulkes to nepastebėdami. Įsisąmoninkite savo mėgstamiausias vengimo taktikas ir išmokite pagauti save iš karto, kai nukrypstate į šalį. Psichologai pataria nusibraižyti paprastą trijų stulpelių schemą. Pirmame stulpelyje išvardinkite surašykite darbus, kuriuos dažniausiai atidėliojate. Antrame stulpelyje surašykite, kuo užsiimate, kad išvengtumėte nemalonių užduočių. Trečiame stulpelyje surašykite galimas atidėliojimo priežastis (ar jūs tai darote norėdami pailsėti ar išvengti konkrečios užduoties?). Tik žinodami darbų vilkinimo priežastis, galite imtis iniciatyvos jį įveikti. Keletas patarimų, kaip tai padaryti:

• Jeigu darbus atidėliojate dėl aštrių pojūčių, kurias suteikia „paskutinė minutė“, pasiieškokite dramatiškumo kitose gyvenimo srityse: užsiimkite rizikingu sportu, lankykite dramos būrelį ar išvykite į egzotišką kelionę.

• Jeigu bijote galimos nesėkmės, pabandykite šią baimę išpūsti. Blogiausio scenarijaus įsivaizdavimas nesėkmės atveju gali padėti pažvelgti reikiamu aspektu. Taip pat prisiminkite laikus, kada jums pasisekė įveikti sunkias užduotis. Jeigu jums tada pavyko, tikėtina, kad pavyks ir šį kartą.

• Jeigu bijote sėkmės, patariama susikaupti ties dabartine užduotimi negalvojant apie ateitį. Atminkite, kad bet kada galite pasakyti „ne“ būsimoms užduotims, be to, niekada negalite žinoti, kas bus ateityje.

• Jeigu esate perfekcionistas, peržvelkite nusistatytus standartus. Ar jie realūs? Įsisąmoninkite, kad klaidos yra vertingos pačios savaime, iš jų galite pasimokyti ir tobulėti.

• Jeigu jaučiate kam nors priešiškumą, pabandykite išsiaiškinti to priežastis ir tvirtai išreikšti tai kitam žmogui. Pavyzdžiui, jeigu pykstate ant savo vadovo už tai, kad jis per mažai jums moka, pašnekėkite su juo apie tai.

• Jeigu jums trūksta susidomėjimo užduotimi, paraginkite save ją atlikti. Žinojimas, kad po darbo jūsų laukia mėgstama veikla, gali būti stiprus akstinas imtis užduoties. Apdovanokite save už produktyvų elgesį. Įpusėjote rašydami rengti projektą? Puiku! Išeikite pasilinksminti su draugais ar nusipirkite kažką, ko seniai troškote.

• Jeigu nesuprantate užduoties arba jums trūksta įgūdžių jai atlikti, kreipkitės pagalbos į kolegas ar vadovą.

• Darbą, kurį jums reikia atlikti, padalykite į smulkias, konkrečias dalis. Šias dalis atlikite po vieną, neskubėdami ir nesijaudindami dėl galutinio tikslo.

• Pakeiskite savo požiūrį. Ar jūs dažnai jaučiate, kad gyvenimas yra pernelyg daug sudėtingas? Kad jūs nesugebėsite įveikti jo iššūkių? Iš kitų ir savęs tikitės tobulumo? Nuolat siekiate kitų pripažinimo? Jei taip, jūs vadovaujatės demobilizuojančiomis nuostatomis, kurias reikėtų pakeisti realiomis. Pavyzdžiui, „aš privalau“ pakeiskite į „aš renkuosi“, „aš privalau tai pabaigti“ keiskite į „kada aš galiu pradėti“, „tai pernelyg sudėtinga, ne mano jėgoms“ arba „aš privalau tai padaryti idealiai“ perfrazuokite taip: „aš esu žmogus, todėl klaidos kartais yra neišvengiamos“.

• Pirmieji žingsniai visada sunkiausi. Pradėkite daryti nuo smulkių darbelių, pavyzdžiui, parašykite pirmą sakinį arba sutvarkykite vieną stalčių. Pamatysite, kad tęsti šį darbą nėra taip sunku.

• Nusistatykite realius, pasiekiamus tikslus. Abstraktų pasisakymą „šiandien reikia pasimokyti“ pakeiskite konkrečiu – „iki 8 val. turiu perskaityti 20 puslapių.“ Sėkmingai žengę vieną žingsnį, būsite motyvuoti eiti toliau.

• Dirbkite kuo ramesnėje, be įvairių trukdžių aplinkoje.

• Įvardykite savo privalumus ir trūkumus, vertybes, tikslus ir prioritetus. Palyginkite savo veiksmus su vertybėmis, ar jos sutampa su jūsų veiksmais?

Views All Time
Views All Time
2058
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn