XX šimtmečiui baigiantis, arba “Laiškas bičiuliui žydui”
Trečiojo tūkstantmečio išvakarėse reikėtų išrikiuoti praėjusių kelių tūkstančių metų arba jau bent pastarojo šimtmečio įvykius, apsivalyti sąžinę, prisipažinti ir atgailauti už žmonijos, Bažnyčios, tautų padarytas skriaudas.
XX a. įsirėžė atmintyje masinėmis žudynėmis, genocidais, koncentracijos stovyklomis, dviem pasauliniais karais. Karai šiame amžiuje (dėl visuotinės mobilizacijos ir privalomos karo tarnybos) įgavo neregėtai milžinišką mastą. Mokslo progresas leido panaudoti naujus ginklus. Atsirado telefonų ryšiai, išsiplėtojo aviacija, laivininkystė, chemijos pramonė. Klasikinį karą, kuriame kovota, kol buvo viltis laimėti, o pralaimėjusi šalis prašydavo paliaubų ir derėjosi dėl taikos, pakeitė totali žūtbūtinė kova, kurioje galėjo būti tik „galutinė pergalė” arba „besąlygiška kapituliacija”. Panaikinta per amžius nubrėžta riba tarp civilių ir reguliariosios armijos karių.
XX a. – tai ideologų ir ideologijų šimtmetis. Pirmojo pasaulinio karo aukos prikėlė iš numirusių radikalias ideologijas, kurias pradėjo išpažinti masės. Tarkim, Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse nebuvo sveiko proto žmogaus, kuris būtų manęs, jog žmonijos ateitis gali priklausyti nuo proletarinės revoliucijos ar žydų klausimo likvidavimo. Karas šias ideologijas išlaisvino iš mažo intelektų geto, kuriame jos gyvavo. Karo atnešti nusivylimai sukūrė dvi revoliucines tipologijas: bolševikinę ir nacionalsocialistinę. Įsivyravo įsitikinimas, kad išganymas priklauso nuo nacionalistinių ar proletarinių jėgų, kurios geba kovoti prieš tariamą ar tikrąjį priešą. Ideologai žadėjo taiką, gerovę, didybę, bet su sąlyga, kad bus visiškai nugalėtos ir sunaikintos priešų jėgos. Visur aplink tykojo priešas. Juo galėjo būti buržua, kapitalistas, tautinės mažumos atstovas, žydas. Priešo vaidmeniui labiausiai tiko žydai. Jų gausus dalyvavimas revoliucijoje atrodė įtartinas buržuazijos klasei, jų turtas nepatiko kairiesiems, kosmopolitizmas – nacionalistams, atskirumas – visiems.
Antrojo karo aukos – 55 mln. žmonių (39 mln. tenka Europai). Nėra tikslių duomenų, kiek žmonių žuvo po Antrojo pasaulinio karo. Kinijoje per kolektyvizaciją mirė 27 mln. valstiečių, keli milijonai buvo nuteisti mirties bausme kaip „liaudies priešai”. Stalinistinės kolektyvizacijos aukų skaičius – 7 mln. 13 mln. mirė sovietų gulaguose. Manoma, kad visuose XX amžiaus karuose žuvo per 87 mln. žmonių (30 mln. iš jų buvo 18-30 metų jaunuoliai). Tokia XX a. istorija.
Vakarų pasaulio kolektyvinėje sąmonėje svarbiausia vieta vis dėlto atitenka žydų genocidui. Kodėl? Žydai turėjo būti visiškai išnaikinti. Naciai tvirtino, kad pavojingas kiekvienas žydas, taigi ir senukai, ir ligoniai, ir moterys, ir kūdikiai. „Žydų atveju, – rašė Goebbelsas, – nėra atskirų nusikaltėlių, kaip kitose tautose. Visa žydų tauta yra išaugusi iš nusikalstamumo šaknų ir dėl to kalta iš prigimties. Žydų sunaikinimas nėra nuostolis žmonijai, jis naudingas kaip kitų nusikaltėlių įkalinimas arba mirties bausmė.”
Žydų ortodoksai tvirtina, kad antisemitizmas būdingas krikščionybei ir yra jos sudedamoji dalis. Jų manymu, genocidas yra nunokęs vaisius, išaugęs iš krikščionių kultūroje buvusios sėklos. Čia slypi pavojus, kad didžioji krikščioniškojo pasaulio dalis vėl gali susitepti šiuo nusikaltimu, kad joje glūdi pakartotino nusikaltimo rizika. Ar iš tikrųjų?
***
Įvykiai ir faktai tolsta laike ir erdvėje. Jie smulkėja, blykšta, tampa mažiau pastebimi, antraeiliai. Tačiau yra išimtis – tai Antrojo pasaulinio karo metų žydų genocidas, kuris, bėgant laikui, ryškėja, auga ir didėja, užimdamas vis daugiau vietos, reikalaudamas vis daugiau domesio.
1987 metų duomenimis, vien apie Aušvicą paskelbta daugiau kaip dešimt tūkstančių publikacijų. Užtenka įsijungti internetą ir susisiekti su Amazon.com internetiniu knygynu, kuris siūlo savo klientams pusantro milijono pavadinimų, išrinkti raktažodį holokaust, kad įsitikintume, jog leidybos rinkoje vien anglų kalba yra tūkstančiai veikalų, kurių pavadinime arba bent metrikoje įrašytas žodis holokaustas. Pridėję dar kitas išleistas ir išparduotas knygas, gaunamas tiktai bibliotekoje, pamatysime, kad antisemitinių persekiojimų bibliografija sunkiai aprėpiama, o publikacijų kiekis sparčiai auga. Ši literatūrinė produkcija, susikaupusi pasaulio bibliotekose, pavertė genocidą nuolatiniu istoriniu žanru, pajėgiančiu aprėpti visus žmonijos tyrinėjimus.
Per Antrąjį pasaulinį karą JAV spauda nerašė apie žydų masines žudynes. Amerikos žydų bendruomenė, bijodama antisemitinių išpuolių, vengė spausti valdžią, kad ji užkirstų kelią žydų genocidui. Nevilties šauksmai, pasiekiantys Amerikos krantus, buvo negirdimi. Pokario metais apie Aušvicą kalbėta kaip apie visos žmonijos (nepriklausomai nuo tautybės, rasės, religijos ir įsitikinimų) masinių žudynių vietą. Pirmieji Europos žydų emigrantai (dažnai ir konclagerių kaliniai), kurie atsivežė baisios žmogžudystės parodymus, buvo sutinkami Amerikoje be didesnio atgarsio. Šaltojo karo laikotarpiu vengta kalbėti apie holokaustą.
Kita vertus, tai pažymi ir patys žydai, genocidas sutvirtino hebraizmo kultūrinę koegzistenciją, davė galimybę sustiprinti savo doktriną. Šiais laikais daugelis pasauliečių žydų jaučia pareigą gerbti tėvų tikėjimą, lankyti sinagogas, laikytis apeigų, mokytis Toros, auklėti vaikus pagal žydų papročius. Daugelis pasauliečių krikščionių sutinka atgailauti už Hitlerio kaltes ir jaučia pareigą geranoriškai traktuoti maldingumo pasireiškimus.
Genocido prisiminimai bei antisemitizmo pasmerkimas šiandien daug dažnesni negu prieš dvidešimt metų. Genocidas tapo pasaulio nusikaltimu žydų tautai, nenutrinama kalte, už kurią kiekvienas krikščionis turėtų maldauti atleidimo. Jis tapo XX a. istorijos branduoliu. Šios istorinės perspektyvos dėka kiekviena šalis, kiekviena institucija už vaidmenį genocide anksčiau ar vėliau atsiduria teisiamųjų suole. Prancūzija – mat Vichy vyriausybė pritarė reicho rasinei politikai, Italija – dėl išpuolių prieš žydus po 1943 m., Šveicarija – mat pasipelnė iš žydų aukso, lenkai – nes dalyvavo persekiojimuose, pabaltijiečiai, ukrainiečiai ir baltarusiai – kadangi kartais buvo genocido vykdytojai savo šalyse, sąjungininkai – nes nepadarė nieko, kad sunaikintų nacistinę žudymo mašiną, Bažnyčia – mat nepasmerkė vokiečių antisemitizmo.
***
Antisemitizmas – nesenas reiškinys. Jis atsirado XIX a. aštuntajame dešimtmetyje ir yra glaudžiai susijęs su socialinio nacionalizmo atsiradimu. XIX a. pabaigoje daugelis intelektualų pradeda kurti vieningos valstybės, susidedančios iš kraujo, tradicijos, kalbos, religijos ryšiais susietų piliečių, kurie paklūsta kolektyviniam etosui. Šioje tėvynės sampratoje žydams dėl jų religinio atskirumo teko svetimųjų vaidmuo. Nacionalistams žydas – tai neasimiliuojantis svetimkūnis, rasistui biologui – žudytinas, rasistui kultūrininkui – išstumtinas arba izoliuotinas. Antisemitizmo virusas pasklinda paprastai tada, kai šis svetimkūnis tapatinamas su šalį užplūdusia įsivaizduotina ar tikra grėsme arba nelaime. Antisemitizmo negalima tapatinti su judeofobija, kuriai būdingas tikėjimo skirtumas. Jis išnyksta, kai žydas „pripažįsta savo klaidą” ir atsiverčia į „tikrąjį tikėjimą”. Jei antisemitui žydas yra augalas, kurį reikia išrauti su šaknimis, judeofobui – žmogus, kurį reikia atversti į tikėjimą.
Antisemitizmas išaugo kaip sionizmo priešprieša, kuris sparčiai pradėjo reikštis XIX a. viduryje. Sionizmas iš pat pradžių kėlė grėsmę Bažnyčiai. Pavojus, kad Jėzaus mokymo, stebuklų ir kančios vietos galėtų patekti į žydų rankas, Romos Bažnyčiai visada buvo tikras teologinis košmaras. Tačiau ar galima kalbėti apie krikščionių antisemitizmą, arba teigti, kad Bažnyčia vokiečių persekiojimo metais nusidėjo apsileidimu? Koncentracijos stovyklose, be 6 mln. žmonių, iš dalies netekome ir žydų intelekto beatodairiškumo bei įvairiapusiškumo. Tačiau gal prireikė net koncentracijos stovyklų, kad žmonijos ir krikščionių sąmonėje atbustų pagarba žydams, arba kad pasikeistų Bažnyčios laikysena žydų atžvilgiu. Krikščionys suprato, kad gali daug ko pasimokyti iš žydų tautos istorijos. Septintojo dešimtmečio pradžioje buvo pašalinti iš Didžiojo Penktadienio antižydiški elementai, gyvavę beveik du tūkstančius metų. Popiežius Jonas Paulius II 1986 metais aplankė Romos sinagogą, kur pakartojo Susirinkimo dekreto žodžius apie rasizmą.
***
Niekingas revizionizmas tų, kurie šiandien bando neigti holokaustą arba skaičiuoti aukas, mažinti jų skaičių. Tai daro lenkų istorikas dr. Ratajczyk ir kiti antisemitai veikėjai. Lenkų prof. Bender nori įtikinti, kad Aušvice buvęs darbo lageris, kuriame žydai turėję neblogas gyvenimo sąlygas, buvo tris kartus maitinami, gaudavo mėsos, pieno, o duona buvusi skanesnė nei namie. Pasak jo, dujų kameros, krematoriumai, masinės žudynės – tik žydų prasimanymas. Visa tai dar labiau supainioja genocido klausimą. Gal veikiau reikėtų nutylėti visus šiuos pasisakymus, o kalbėti apie genocido vietą istorijoje, arba pasvarstyti: kokios priežastys padėjo vokiečių visuomenėje susiformuoti atmosferai, leidusiai persekioti žydus? Kodėl žydai tam tikrais momentais buvo „antipatiški” didelei daliai visuomenės? Kodėl taip gausiai dalyvavo socializmo bei komunizmo judėjimuose? Kodėl tiek daug žydų yra bankininkai, žurnalistai, akademinio pasaulio žmonės? Kodėl jų solidarumas daug stipresnis negu kitų tautų atstovų, gyvenančių užsienyje?
Jeigu holokaustas ir nėra pats svarbiausias šio šimtmečio įvykis, tai didelis blogio pasireiškimas, kurį nuolatos reikia išvarinėti minėjimais, paminklais, muziejais, atgailos aktais, atleidimo prašymais. Tai ne tiek istorinis įvykis, kiek antisemitizmo kaltės pasireiškimas, dėl kurio nebuvo iki šiol pakankamai atgailauta.
***
Tokios ir panašios mintys kyla perskaičius 1999 m. „Aidų” leidyklos išleistą italų žurnalisto, istoriko ir diplomato Sergio Romano knygą „Laiškas bičiuliui žydui”. Apie šią knygą kalbuosi su vienu jos iniciatorių ir vertėjų Jonu Malinausku, gyvenančiu Romoje.
Sigitas Birgelis: Lenkijoje (nežinau, kaip yra Lietuvoje) kasmet išleidžiama daug antisemitinių leidinių, bet trūksta rimtų traktatų, mokslinių apybraižų apie žydus ir jų genocidą. Kodėl judu sumanėte Sergio Romano „Laišką bičiuliui žydui” priartinti Lietuvos skaitytojui?
Jonas Malinauskas: Berods, 1996 metų vieną rudens vakarą su Giedre netyčia pradėjome žiūrėti italų televizijos transliuojamą diskusiją apie sionizmą, holokaustą, žydų gyvenimą Europoje, Amerikoje ir Izraelyje. Iš pradžių nesusigaudėme, dėl ko ta laida rodoma. Tik po kelių minučių supratome, kad šios diskusijų laidos priežastis buvo Romano knygos pasirodymas. Dalyvavo pats Romano, įvairūs Italijos visuomeniniame gyvenime besireiškiantys žydų kilmės žurnalistai ir kultūros veikėjai, Amerikos ir Izraelio universitetų dėstytojai, buvę konclagerių kaliniai. Aišku, iš karto nusipirkome tą knygą. Perskaičius (ar, tiksliau, dar beskaitant) kilo mintis versti ją į lietuvių kalbą. Iš karto pasirodė neabejotina, kad Romano knyga labai tiktų lietuviškam kontekstui (kartu kilo ir kai kurių abejonių). Vertėme ilgokai, beveik mėgaudamiesi. Keletą savaičių vertimas mums buvo labai maloni vakaro pramoga. Baigus vertimą ir susitarus su „Aidų” leidykla, parašiau laišką Romano, prašydamas jo pratarmės lietuviškam leidimui. Jis pasiūlė pridėti dar vieną gabalą (paskutinis lietuviško vertimo skyrius) ir taip pat parašė trumpą pratarmėlę. Lietuvoje knyga pasirodė 1999 m. gruodį.
Kuo išsiskiria ši unikali mūsų Europos dalyje Sergio Romano knyga? Kokie didžiausi jos privalumai?
Vienas didžiausių šios knygutės privalumų ir yra kai kurių įvykių bei reiškinių aiškinimas iš tam tikros intelektualinės distancijos. Mūsų visuomenėse vis dar gyvas žydų ir masonų sąmokslo prieš krikščioniškąją žmoniją ieškojimas. Aišku, panašaus nesupratimo arba intelektualinės distancijos nebuvimo galima susilaukti ir iš pačių žydų. Tačiau jeigu taip būtų, juos bent būtų galima geriau suprasti ir pateisinti. Shoah arba „Dievo tylėjimą” jie labai skausmingai iki šios dienos išgyvena. Kodėl Dievas tylėjo, kai vieni pagonys išdrįso ne tik pakelti ranką prieš išrinktąją tautą, bet ją visiškai sunaikinti, o kiti pagonys (tikintieji žydai krikščionis vadina pagonimis) arba abejingai, arba išsigandę žiūrėjo ir nepasipriešino. Ir jeigu kitus genocidus dar galima bandyti kaip nors racionaliai aiškinti, tai šitas sunkiai telpa į supratimo rėmus. Iš čia ir tas jautrumas, kurį paveldėjo taip pat naujos kartos, gimusios po karo. Romano bando ir į šį jautrumą žiūrėti iš intelektualinės distancijos, bet jeigu kas čia įžvelgtų pasikėsinimą į diskusijoms nepasiduodantį skausmą, vargu ar būtų pagarbu tęsti diskusiją.
Papasakok apie šios knygos autorių.
Sergio Romano gimė 1929 m. Vicenzoje. 1954 m. pradėjo diplomato karjerą. Vadovavo Italijos užsienio reikalų ministerijos Kultūros ryšių skyriui, buvo Italijos ambasadorius NATO, vėliau – Maskvoje. 1989 m. pasitraukė iš diplomatinės tarnybos. Šiuo metu dirba žurnalistikos srityje. Skaito paskaitas Italijoje ir JAV universitetuose. Rašo knygas. Pagrindinė tyrinėjimų sritis – Italijos ir Prancūzijos XIX-XX a. istorija.
Sergio Romano „Laiškas bičiuliui žydui”. Išleido leidykla „Aidai”, 1999 m. Iš italų kalbos vertė Giedrė Jankevičiūtė ir Jonas Malinauskas.
