Tapino sindromas – intelektualinio tingumo pasekmė
Tapino sindromas yra ryškiausias požymis, kad šita valstybė eina peklon ir kad neįmanoma tikėtis jokių prošvaisčių. Ką turiu omeny? Pats asmuo Andrius Tapinas nėra koks tai raupsuotasis, kuris varytų visą šalį į neviltį ir kuriam kristų visa kaltė dėl svarbiausių visuomenės problemų (net neskaitant to, kad yra viešas asmuo, privalantis jausti atsakomybę), bet jis yra puikiausias demoralizuotos liaudies atspindys. Šis žmogus – išmanus demagogas, neeilinis tuo, kad puikiai valdo viešuosius ryšius ir geriausiai apčiuopia, kokiu metu ką ir kaip sakyti, kad norimą primesti nuomonę būtinai nurytų ir virškintų manipuliacijoms neatsparūs, jokio rimtesnio mentalinio išprusimo neturintys šalies piliečiai, kurie tik seka atpalaiduotu žvilgsniu, ką televizijos ar interneto cirkas sugros.
Reikia akcentuoti, kad susitapatinimas lengviausiai įvyksta per primityvų humorą, brutalias patyčias, idiotiškus memus. Tapinas, gudriai pasitelkdamas internetinę trydą, randa puikią prieigą prie intelektualiai neatsparaus jaunimo per televiziją, auksinius protus, konkursėlius. Visur pilna jo pasisakymų jautriausiomis temomis, dažniausiai dirbtinai sufabrikuotomis žiniasklaidos, be jokio svarbaus turinio. Kiek man žinoma, tas pats žmogus važinėjasi po mokyklas ir mokyklos jį geranoriškai priima. O kodėl turėtų nepriimti: svarbu, kad žinomas asmuo… nepaisant to, kad tas pats žmogus aptakiausiai skatina patyčias, bet mokyklose sykiu rengiamos savaitės be patyčių? Meluoti sau ir šypsotis galima be jokio pasipriešinimo. Bėda ta, kad tokiems personažams kaip Tapinas nėra jokios atsvaros, jokio kritinio proto. Aš bent jau nepamenu, kad mano buvusi mokykla būtų pakvietusi iškilių rašytojų ar kultūros žmonių, kad pristatytų savo kūrybą. Gal išties blogai prisimenu, bet ties tuo nesiplėsiu.
Sufabrikuota nuomonė (memas) yra žuvis, kuri praryjama su kaulais be jokio svarstymo: Tapinas – ir ne tik jis – tampa jaunimo dievaičiu, autoritetu ir nuomonės lyderiu. Jis išties vizualiai primena objektyvų žurnalistą. Didžiausias melas yra labai panašus į tiesą: tuo galime paaiškinti, kad apie rūbų dizainą tariamai išmananti stilistė puikiai primeta savo apverktinai vulgarų pasaulėvaizdį feisbuko sekėjams.
Tie patys hipsteriai, kurie stačiai pabrėžia, kad turi savo nuomonę, iš tiesų retransliuoja Tapiną, Valatką, Užkalnį, Jagelavičiūtę ar kitus panašius veikėjus, kurie iškyla į viešumą dėl jūsų apsileidimo ir prarydami jų postus jūs kompensuojate savo išprusimo vakuumą. Dabar labai populiaru tyčiotis iš „valstiečių“, pabūti kartu minioje su dėmesio aukomis, pabūti budelių pusėje.
Šitie naivūs žmonės neturi intelektualinio stuburo ir aš tai galiu pasakyti tiesiai jiems į akis: jūs esate gerai apdorota antrarūšė žaliava, pritaikyta politiniams reitingams kelti ir žiniasklaidos dividendams gauti. Jūsų protai nejučiom prievartaujami ir jūsų pozicija bet kuriuo politiniu klausimu tėra beždžionių veislės pamėgdžiojimas, gyvuliškų instinktų balsas, nors jūs būtinai save pristatote, pozicionuojate kaip laisvus ir progresyvius piliečius, tarsi būtumėte Landsbergienės klonai. Jūsų reikšmingas darbas, dėl kurio jaučiatės svarbūs ir reikalingi, jums netrukdo parduoti savo proto į vergiją. Tegul būna palaiminti antikos laikų vergai – jie bent žinojo, kad tokie yra. Jūs norite tapatintis su Tapinu, nes instinktyviai jaučiate galios ir populiarumo poziciją, kuri, kaip taisyklė, niekada nebūna tiesos pusėje. Tiesa jums neegzistuoja, nes girdite tik inercijos aidą.
Man sykiu ir gėda, ir skaudu, kad turime tokią visuomenę. Ir jaučiu tam tikrą kaltę, kad kol kas nežinau, kokiais būdais stabdyti šį bendrą apsileidimą, užtikrinantį, kad pavasaris į mūsų šalį dar greitai neateis.
