Na, ką gi. Teko vėl atsiversti Malūnaičio paskaitos apie žmogaus evoliuciją konspektus ir gerokai juos papildyti. Ponas dėstytojas pamiršo pridurti šiuolaikinio homo sapiens sapiens šakos individus, kurie galbūt ne taip seniai atsirado.

Dar neseniai, sėdėdamas eiliniame Panevėžio visuomenės koncerte, stebėjau saulės žaismą ant plikų treninguotųjų klausytojų galvų. Neverta stebėtis, kodėl koncertinės firmos į Panevėžį nesiveža šviesos efektų. Juk jas pilnai atstoja saulės ir plikių sąveika. Bet kokiu atveju, norėjau pasakyti, kad pastebėjau šiokių tokių fizinių panašumų tarp savęs ir koncerto klausytojų.

Kiek žinau, būtent pagal juos žmogystos buvo skirstomi į homo erectus, neanderthalensis ir kitus. Bet tai buvo per ilgą laiką susidarę požymiai, kurie dažniausiai buvo sudaromi pagal kaukolės formą ir gyvenimo būdo tobulumą.

Sėdėdamas ir žiūrėdamas aš negaliu tiesiog šokti iš vietos ir imti nulupinėti žmonėms odą nuo galvos, taigi nusprendžiau juos klasifikuoti pagal gyvo žmogaus išorinį vaizdą, kurio rūšies laikotarpis būtų ne keli amžiai, o keli dešimtmečiai. Prisiminęs Vilniaus ir kitų miestų individus, prisiminiau taiklius žodžius jiems pavadinti: banglai, forsai (fyfos – mot. klasif.), metalistai, pankai, hoperiai, skinai, gotai, rastamanai, neformalai ir kiti. Visi šie terminai visiškai atitiko mano iškeltą kvalifikavimą pagal gyvo žmogaus išvaizdą ir, be abejo, pagal tam tikrus jų gyvenimo būdo ypatumus.

Pirmąsias homo sapiens sapiens skilimo šaknis galime pastebėti dar 7-ame dešimtmetyje, kuomet JAV gyventojų dalis, netilpdama į „visuomenės rėmus” išsivystė į naują tradicinio žmogaus atmainą – homo sapiens sapiens hipyus. Pamažu jų populiacija persikėlė per Atlantą ir per Didžiąją Britaniją paplito visoje Europoje. Ši rūšis pasižymi spalvingumu ir laisvumu, ilgais netvarkingais galvos plaukais, jų būstai ir transporto priemonės dažnai marginamos. Šios rūšies atsiradimą Homo sapiens sapiens vertino kaip neigiamą reiškinį. Nuo to laiko tradicinio žmogaus evoliucija įgavo naują pagreitį ir tradicinis sapiens skilo į žymiai daugiau šakų ir pošakių. Visa tai greičiausiai nulėmė ne gamtinės sąlygos (kas buvo būdinga pirmykščiam žmogui), o žmogaus meninės raiškos (muzikos, dailės) modernėjimas, tam tikra politinė situacija, bei pragyvenimo lygis.

Beveik tuo pat metu atsiranda homo sapiens sapiens pankus ir homo sapiens sapiens metalhus. Jų kilmės centru galime laikyti Vakarų Europą, tačiau beveik tuo pat metu Homo sapiens sapiens pankus ir Homo sapiens sapiens metalhus užuomazgų galime pastebėti ir rytinėse JAV pakrantėse. Jų atsiradimui įtakos greičiausiai turėjo muzikos evoliucija, kuri greitai tapo mano minėtųjų rūšių gyvenimo būdu. Pankus iš esmės paveldėjo visas hipyus savybes, pakito tik gyvenimo būdas, kuris nebuvo toks priešiškas Homo sapiens sapiens visuomenei.

Metalhus galime išskirti dėl jų pamėgto brutalumo ir traukos metalams, kuriuos jie ėmė naudoti stambių grandinių pavidalu kaip papuošalus. Homo sapiens sapiens rasthamanus, kitos homo sapiens sapiens rūšies, kilmės vieta laikoma Afrika, tiksliau, jos nemusulmoniški pakrančių regionai. Gana greitai rasthamanus kultūra išplito kituose žemynuose ir prisitaikė prie tam tikrų tiems žemynams būdingų sąlygų. Homo sapiens sapiens rasthamanus priklauso juodaodžių rasei, tačiau vykstant natūraliam maišymuisi, rasthamanus paplito ir baltaodžių tarpe. Tačiau ši homo sapiens sapiens rūšis išlieka gana reta visuose žemynuose, išskyrus Afriką.

Iškart paminėsiu homo sapiens sapiens hopus pošaką, kuri iš esmės yra Homo sapiens sapiens rasthamanus atmaina, kurios kilmės vieta priimta laikyti JAV. Šiuo metu ši pošakė paplitusi visame pasaulyje. Būdingiausi jų bruožai yra spalvinga ir dažnai romėniškais skaičiais papuošta kūną dengianti plati medžiaga.

Homo sapiens sapiens gotus ir homo sapiens sapiens skinhus yra Homo sapiens sapiens methalus palikuonys.

Gotus kilmės vieta nėra nustatyta, bet manoma, kad ji atsirado maždaug ten pat, kur ir methalus. Daug kas linkęs gotus atsiradimą gretinti su „Prozako kartos” paplitimu, tačiau tai nėra patvirtinti duomenys. Šis porūšis pasižymi savo tyliu būdu ir gebėjimu užsimaskuoti tamsoje. Tuo tarpu Homo sapiens sapiens skinhus galima laikyti visiška gotus priešingybe. Šis porūšis nėra labai dažnai sutinkamas, tačiau apie jų agresijos protrūkius galime išgirsti homo sapiens sapiens forsius gretose (apie juos vėliau). Homo sapiens sapiens skinhus taip pat mėgsta maskuotis, tačiau jų apranga paprastai maskuoja juos tik gamtinėje aplinkoje.

Kitas porūšis, kilęs iš sapiens sapiens pankus yra homo sapiens sapiens banglhus, kuris savo paplitimu užima didelę teritoriją, tačiau jų populiacija paprastai telkiasi mažomis grupelėmis. Šioje rūšyje galime rasti ir Homo sapiens sapiens rasthamanus palikimą – dredus, kurie, beje, neretai būdingi ir pankhus rūšiai. Banglhus dėl teritorijos dažnai konfliktuoja su homo sapiens sapiens forsius (šį reiškinį galime pastebėti Kaune).

Homo sapiens sapiens noformus yra turbūt labiausiai nepakitusi homo sapiens sapiens forma. Jos paplitimas tiek teritorijos, tiek kiekio prasme yra didžiausias. Tačiau verta paminėti šios rūšies porūšį homo sapiens sapiens forsius. Pastarasis porūšis šiuo metu patiria natūralios gamtinės atrankos poveikį ir palaipsniui mažėja. Iš didesnių miestų forsius traukiasi į mažesnius miestelius bei provinciją ir ten kuria centralizuotai tvirtas bendruomenes. Taip slėpdamasis šis porūšis stengiasi išvengti susidūrimų su kitomis rūšimis, iš kurių reiktų paminėti homo sapiens sapiens methalus, skinhus ir banglhus. Homo sapiens sapiens forsius pasižymi trumpais arba nesamais plaukais ir juostomis šonuose papuošta apranga.

Views All Time
Views All Time
3674
Views Today
Views Today
1
0 0