REFERATAS
Roko muzikos įtaka žmonių gyvenime

Referatas buvo panaudotas LIETUVOS KŪNO KULTŪROS AKADEMIJOJE kaip įskaitinis darbas

Turinys

1. Įvadas
2. Roko muzikos struktūra
3. Roko ritmas ie seksualinis atsakas
4. Medicininiu požiūriu
5. Doroviniu požiūriu
6. Socialiniu požiūriu
7. Muzikos dievaičių likimas
8. Išvados
9. Literatūra

Įvadas

Muzika yra viena iš labiausiai kultūros globolizacijos plėtrai tinkančių formų, kadangi jos įspūdis nepriklauso nuo rašytinės ar žodinės kalbos tiesioginio poveikio. Ši forma leidžia peržengti kalbinius skirtumus be papildomų vertimo pastangų ir išlaidų. Negalima teigti, kad muzikos kultūrinėje interpretacijoje nėra kai kurių labai ryškių sunkumų, susijusių su muzikos kūrimo ir priėmimo vietinėmis ir tautinėmis tradicijomis. Tačiau santykinai lengvą kultūrų maišymasi šioje sferoje rodė daugelio garsių atlikėjų populiarumas visame pasaulyje. Žinoma, muzikos prekių gamyba, paskirstymas ir vartojimas yra labai savitas, ir dėl to, prieš pradėdami muzikos globalizacijos apžvalgą, norėtume aptarti, apie kokią veiklą ir muziką mes kalbame.

Muzikos industrijos augimui įtakos turėjo įvairios technologijos, taip pat Vakarų visuomenėse bei rinkose vykę reikšmingi socialiniai ir demografiniai poslinkiai. Tarptautinės muzikos industrijos pagrindas buvo ne klasikinė ar religinė, bet populiari šiuolaikinė, o tiksliau roko muzika. Tai lėmė išskirtinių kultūrų ir subkultūrų atsiradimą.

Roko muzika – įtakingiausias XX amžiaus kultūros fenomenas, nešąs moralines, socialines ir estetines permainas. Roko muzika ir filosofija persmelkia kasdienybę. Įkyrus pasikartojantis ritmas girdimas namuose, įstaigose, net bažnyčiose. Roko atsiradimas 1950 metais daug ką pakeitė, atsirado skilimas tarp jaunesnės ir senesnės kartų. Niekas taip nežavi jaunimo kaip rokas.

Kas daro roką tokį patrauklų ir neatsispiriamą? Ar roko muzika ir žodžiai kažkuo ypatingi ir iš esmės skirtingi nuo kitų muzikos stilių? Quentin Schultze pastebi, kad “Muzikologai, apsvarstę roko patrauklumo paslaptis, liko suglumę, nes rokas vargu ar atitinka formalų muzikos atlikimo apibrėžimą.”

Roko muzika didžiulę įtaka daro tiek patiems roko muzikantams, tiek jų klausytojams ir gerbėjams. Muzikantai, norėdami išlaikyti populiarumo viršūnes, įveikti scenos baimę, papildyti jėgų; taip pat norėdami kuo įvairiau improvizuoti savo kūrybą, kaip pagalbininkus vartoja narkotikus bei alkoholį. Tuo pačiu metu darydami didžiulę ytaką aistringiems savo gerbėjams. Roko muzika bei narkotikai stipriai apriboja mąstymą, dorovinį samoningumą, prarandamas gebėjimas blaiviai mąstyti, priešintis blogai įtakai, o atvirkščiai – aklai ja sekti. Roko muzikos gerbėjai aklai pasineria į jų dievaičių išreiškiamas „tiesas“, susijusias su seksu, narkotikais, maištu, klaidinga religija bei velnio įtaka.

Roko žvaigždės gerbėjų ne tik dievinamos bet jos taip pat būna sekamos, imamas iš jų pavyzdys. Taip daroma didelė žala ne tik psichologiniu, bet ir socialiniu bei medicininiu požiūriu. Garsi muzika turi psichiką keičiančią galią. Tą įrodo dažnos muštynės įvykstančios koncertų salėse, arenose, kur dažnai žmonės būna sunkiai sužeisti ar netgi užmušti. Taip pat daugelis kitų nusikaltimų įvyksta būtent roko muzikos įtakoje. Gerbėjai, apimti ekstazės dažnai žaloja ne tik kitus, bet ir save. O netgi mirus mylimai žvaigždei, nutraukia ir savo gyvybę.

Ši muzika gimdo dorovingumo ir geidulingumo samplaikos būseną, kuri uždega žalią šviesą laukinių, iki tol valdytų impulsų, tokių kaip neapykanta,pyktis, pavydas, seksualumas, siautėjimams.

Roko muzikos struktūra

Gerą muziką apibrėžia pusiausvyra tarp pagrindinių elementų: melodijos, harmonijos, ritmo. Gali būti paminėti ir kiti aspektai, tokie kaip forma, dinamika, tekstas, praktikavimasis, tačiau mūsų studijoje apsiribosime trimis minėtais. Roko muzikoje ši tvarka pažeidžiama: dominuoja ritmas, vėliau eina harmonija ir galiausiai melodija.

Prieš nagrinėjant roko ritmą, tikslinga paaiškinti, kaip geros muzikos melodija, harmonija ir ritmas siejasi tarpusavyje.

Melodija – labiausiai pastebima muzikos dalis. Tai “pasakojimo linija”, susidedanti iš horizontaliai išdėliotų natų, kurias iš karto atpažįstame, pvz., dainuojant liaudies daina “Augo girioj ąžuolelis”. Atliekantieji alto, tenoro, boso partijas dainuoja taip, kad derintųsi prie kitų balsų.

Aaron Copland, Amerikos kompozitorių vadovas, taip teigia: “Požiūris, kad gera melodija turėtų versti judėti, neigia visas analizes. Negalėdami iš anksto apibūdinti, kas yra gera melodija, mes tiesiog apibendriname jau žinomas geras melodijas.”

Pasak Copland, gera melodija turėtų pasižymėti tokiomis charakteristikomis:

“Ji turi kilti ir leistis (pvz., aukštėti ir žemėti). Nekintanti, pasikartojanti melodija (to paties aukščio) gali sukelti hipnozinį efektą…

Ji turi susidaryti iš proporcijų, teikiančių pasitenkinimą (pvz., pradžia, vidurys, pabaiga) ir suteikti užbaigtumo jausmą. Melodija pasakoja kūrinio istoriją.

Muzika turi tam tikru laiku (paprastai prie pabaigos) pasiekti kulminacinį tašką ir atomazgą. Visi tinkami menai pasižymi kulminaciniu tašku.

Ji turėtų būti taip sukurta, kad klausantis keltų emocijas.” Roko muzikai, kaip pamatysime, trūksta pagrindinių tinkamos muzikos charakteristikų.

Harmonija sukuriama akordais, pritaikytais prie tonacijos, kuria parašyta melodija. Tai garsas, girdimas kelioms natoms sutampant. “Melodija sukuria muzikos kūrinio profilį, o harmonija yra jos asmenybė”

Akordai muzikai gali suteikti ir ramybę (konsonansai), ir neramumą (disonansai). Turėtų būti pusiausvyra tarp ramybės ir neramumo. Harmoningi akordai lemia ir klausytojo nuotaiką. Pavyzdžiui, kas būtų, jei visos dainos būtų minorinės? Tai neabejotinai paveiktų mūsų nuotaiką. Šį muzikos aspektą tikriausiai sunku suprasti net muzikams. Tai jaučiame girdėdami, tačiau gali būti sunku apibūdinti.”

Ritmas muzikai suteikia judesio. Be ritmo muzika tampa tolydi, nuobodi, neįdomi. “Ritmas – organizuotas muzikos judėjimas per tam tikrą laiko tarpą. Kaip širdis – kūno gyvastis, taip ritmas, būdamas muzikos gyvybė, suteikia reikiamos energijos. Be ritmo muzika mirusi. Melodija ir harmonija turėtų plėtotis kartu, o ritmas daro šį kartu vykstantį plėtojimąsi įmanomą.”

Viskas gamtoje, įskaitant ir kūną, yra ritminga. Širdis, kvėpavimas, kalba ritminga; pasak mokslininkų, net smegenys funkcionuoja ritmingai. Smegenų dažnius įtakoja fizinė ir psichinė būsena.

Ir muzikos ritmas esti iš pasikartojančių dūžių, kas sudaro vadinamą metrą. Paprastai dūžių grupės suskirstytos po du, tris, keturis. “Šių dalių pasikartojimas suskirstomas taktais. Gero muzikos kūrinio stipriausias dūžis yra pirmasis. Esant keturiems dūžiams, stipriausias dūžis pirmasis ir trečias: /VIENAS, du, TRYS, keturi/

Roko ritmas. Rokas pakeičia bendrą smūgių tvarką. Labiausiai pabrėžiamas ketvirtas smūgis , taip pat – antras: /vienas, DU, trys, KETURI/

Pagrindinė roko problema – nepaliaujamas ir dominuojantis ritmas, sukeliantis hipnozinį efektą. Bob Larson, buvęs populiaraus roko atlikėju, tad turėjęs galimybę su juo susipažinti, nurodo, kad “moraliniu ir dvasiniu požiūriu reikėtų svarstyti tai, kad pasikartojantis ir sinkopuotas ritmas taip nustelbia kitus muzikos elementus, jog daina tampa seksualiai traukianti ir fiziškai jaudinanti.“

Pasak Tim Fisher, “gera muzika yra gera tvarka, palaikoma pritaikytos harmonijos, sustiprinama tvirto ir nuoseklaus ritmo. Koncerų muzika (pvz., simfonijos ar kita instrumentinė muzika), kartais nukrypsta nuo šios sistemos, norint pademonstruoti kompozitoriaus talentą ar atlikėjo miklumą. Tačiau, kalbant apie krikščionišką muziką, svarbi sąsaja su žodžiais. Norint, kad žodžiai derintųsi prie muzikos, tvarka aiški: melodija, harmonija, tada ritmas.” Būtina paaiškinti, kad tvirtas ir nuoseklus ritmas čia nereiškia per daug akcentuoto ritmo, būdingo rokui.

Smarkus ritmas. Roką nuo kitų muzikos stilių skiria ritmo pabrėžimas. Tai pripažįstama ir muzikų. Gene Grier knygoje “A Conceptual Approach to Rock Music” sako: “Ritmas – svarbiausias ir pagrindinis roko elementas, klausydamiesi susisiejame su ritmu.” Taip jis pataria, kaip parašyti gerą roko dainą:

“Nustatykite takto metrą.
Nuspręskite, kokia akordų seka…
Sukurkite melodiją.
Parašykite žodžius.”

Šis paaiškinimas akivaizdžiai parodo, kad roko muzikos elementų seka atvirkščia tinkamos muzikos sekai.

Nepaliaujamas roko ritmas paaiškina, kodėl jo muzika veikia labiau, nei žodžiai. Sociologas Simon Frith teigia, kad “į žodžius, jei jie iš viso pastebimi, dėmesys atkreipiamas tik po to, kai muzika padaro įtaką.”

“Roko fiziologijoje” aiškiai parodomas muzikinis roko poveikis: “Studijų išvados dvejopos. Pirmiausia, žodžiai čia mažiausiai turi reikšmės. Ar žodžiai netinkami, ar nekenksmingi, paremti Šventu Raštu, bendras neurofiziologinis roko poveikis lieka toks pat. Tad nėra tokio dalyko, kaip krikščioniškas rokas, kuris iš esmės skirtųsi savo poveikiu. Antra, trumpai klausantis sumažėja imlumas bendraujant, o ilgai klausantis roko greičiausiai net silpsta kairiojo smegenų pusrutulio kognityvinių įgūdžių atkūrimas. Klausydamiesi roko turėtume tikėtis, kad kils pavojus mūsų sugebėjimams priimti ir perteikti Bibliją, nuosekliai melstis, studijuoti Raštą.”

Roko ritmo poveikis. Daug mokslinių tyrimų kalba apie psichologinį, fiziologinį, socialinį negatyvų roko ritmo poveikį žmonėms ir gyvūnams.

Svarbi priežastis, kodėl rokas išskirtinai veikia kūną, yra jau minėta ritmo struktūra. Pabrėžiant paskutinį takto garsą, muzika tarsi sustoja ir vėl prasideda. Taip klausytojas nesąmoningai priverčiamas sustoti kiekvieno takto pabaigoje. Tai priešinga taip vadinamam daktiliniam ar valso ritmui, kuris atspindi širdies ir viso kūno ritmą.

Psichiatras Verle Bell aiškina, kaip rokas sukelia priklausomybę: “Muzika, nesuderinta ritmu ir akordais, sukelia adrenalino išsiskyrimą. Gera muzika pasižymi matematinėmis taisyklėmis, kai nusiraminama, padrąsinama, jaučiamasi “saugiai”. Pasak muzikų roko klausytojai patiria priklausomybę. “Kaip nesąžiningi „dietų“ gydytojai, pripratinę savo klientus prie amfetaminų, kad užtikrintų tolesnę priklausomybę, muzikai žino, kad nesiderinančią muziką perka ir pirks. Kaip ir visoms priklausomybėms esant, atsiranda tolerancija – muzika, anksčiau jaudinusi, daugiau nebepatenkina. Muzika turi tapti vis čaižesnė, garsesnė, labiau disonuojanti. Pradedama lengvu roku, tada – rokenrolas, sunkusis metalas.”

Neuromokslininkai Daniel ir Bernadette Skubik paaiškina, kaip roko ritmas įtakoja raumenis, psichiką, hormonus. “Būgnų sukuriamas ritmas atsiliepia raumenų sistemos, smegenų bangų, hormonų lygyje. Trumpai, raumenų koordinacija ir kontrolė sinchronizuojami pagal pagrindinį ritmą; smegenų bangos susivienija su ritmu; įvairūs hormonai (pvz., seksualiniai) išskiriami dėl elektrofiziologinės sinchronizacijos su ritmu.

Šie rezultati gauti įvairių tyrinėtojų, ir nors yra nedidelių individualių skirtumų, visi normalūs individai reagavo būtent taip, kai ritmas siekė 3-4 smūgius per sekundę – šiurkščiai kalbant, kai ritmas viršijo širdies ritmą.”

Roko ritmo įtaka raumenims. John Diamond, įžymus gydytojas, atliko daug eksperimentų tirti muzikos poveikį kūnui. Išanalizavęs 20.000 įrašų, atrado, kad roko ritmas negatyviai veikia kūną keliais būdais. Pavyzdžiui, sustojimas ne į taktą silpnina kūną, nes eina prieš normalų fiziologinį ritmą, paveikiant širdį ir kraujo spaudimą. Taip sukuriamas tam tikras autonominis atsakas, sukeliantis hormono epinefrino išsiskyrimą. Kūnas į ritmą reaguoja raumenų susilpnėjimu, nerimu, agresyviu elgesiu.

“Prieš kelerius metus mano muzikos poveikio tyrimai netikėtai pasisuko kita linkme. Apsipirkdamas įrašų parduotuvėje Niujorke, pasijutau silpnas, sunerimęs, apskritai sergantis. Erdvė vibravo nuo roko muzikos. Vėliau, suprantama, tikrinau šios muzikos poveikį […] tirdamas šimtus žmonių atradau, kad roko muzika susilpnina raumenis. Suaugusio vyro deltinį raumenį paprastai įveikia 40 – 50 svarų (18 – 22 kg) slėgimas. Roko muzikai grojant užtenka 10 – 15 svarų raumenį įveikti.”

Steven Halpern rašo: “Dr. Sheldon Deal, žinomas chiroterapeutas pademonstravo rokenrolo įtaką kūno stiprumui. Naudodamas kineziologijos (judėjimas priklauso nuo stimuliacijos) testus, nustatė, kad pop muzikos ritmas silpnina kūną… Šis efektas buvo toks pat, nesvarbu, ar tyrimo dalyviai mėgo pastarajį muzikos stilių, ar ne. Kitais žodžiais, asmens požiūris į muziką nekeitė to, kaip kūnas reagavo… Subjektyvių reakcijų bendravardiklis – seksualinis susijaudinimas.”

Kita studija apie roko efektą: “Temple Universiteto tyrėjai išsiaiškino, kad studentai, klausantys Beatles, Jimi Hendrix, the Rolling Stones, Led Zeppelin ir panašių grupių, kvėpuoja greičiau, jų odos atsparumas stimulams mažesnis, padidėjęs širdies ritmas, lyginant su paveiktais atsitiktiniu fono triukšmu.

Roko ritmas ir seksualinis atsakas

Vienas labiausiai žinomų roko muzikos poveikių – seksualinis sujaudinimas. Roko muzikantai, tai žinodami, panaudoja savo naudai. Simmon iš grupės „KISS“ buvo paklaustas, ar tėvai turėtų jaudintis dėl to, kad paaugliai klausosi tokios muzikos. Šis atvirai atsakė: “Jie turėtų būti susirūpinę, nes mes apeliuojame į merginas – tai, kas rokui būdinga – seksas su 100 megatonų bombos ritmu.”

Kitos muzikos žvaigždės panašiai pasisako. Mick Jagger: “Gali justi savo kūnu pulsuojantį adrenaliną. Tai sekso rūšis. Aš vilioju auditoriją. Ką aš darau, yra labai panašu į striptizą.” Jim Morrison: “Manau, kad dvasingumui čia vietos nėra. Žiūrėkite į mus, kaip į erotikos politikus.” Richard Oldham, „Rolling Stones“ vadybininkas: “Rokas yra seksas ir tu turi taip pritrenkti juos [paauglius].” John Taylor, „Duran Duran“ bosistė: “Kai muzika sėkminga, publika ir atlikėjai dažnai jaučiasi, tarsi kartu patirdami orgazmą.” Šie komentarai aiškiai parodo, kad roko muzika siekiama jaudinti žmones seksualiai Kaip roko ritmas jaudina seksualiai? Daniel ir Bernaddete Skubik teigia: “Ritmui sukėlus aukščiausią sensorinį sužadinimą (t. y. dėl ritmo tempo ir muzikos garsumo garsinis poveikis artėja prie suvokimo maksimumo), smegenys atsiduria stresinėje būsenoje. Ši būsena matuojama „smarkiu“ elektroencefalogramos aktyvumu, kas būdinga visiems žmonėms, jei juos stipriai stimuliuosime. Subjektyvus informacijos vertinimas – ar mėgsta individas muziką, ar ne – neturi įtakos. Siekdamos sumažinti šį aktyvumą ir pasiekti pusiausvyrą, smegenys išskiria natūralius opioidus – chemiškai panašius į narkotines medžiagas, kaip morfijus. Jie naudojami kūno jautrumo skausmo kontrolei…

Žymūs įrodymai patvirtina, kad rokas sukelia ar sustiprina seksualinį sužadinimą. Į didelę sensorinę stimuliaciją kūnas atsako išskirdamas gonadotrofiną ir opioidus. To rezultatas – susisformavęs stiprus ryšys tarp stresinės būsenos, patiriamos klausantis tokios muzikos, ir seksualinio poreikio formavimosi; galiausiai viskas išsilieja į agresija. Roko muzikai toli nuėjus nuo jos šaknų ir aplinkos (pvz. liaudies muzikos), ji sukelia ir išreiškia asociacijas tarp atviros agresijos ir seksualumo.”

Panašiai, bet paprasčiau aiškina Anne Rosenfield. Pasak jos, muzika sužadina “eilę jausmų – įtampą, sujaudinimą, kartais seksualumą – ryškiu ir nuolatiniu ritmu, … apsukriai naudojama sukelti seksualinę įtampą … būgno mušimas gali sukelti stiprų poveikį, veikdamas smegenų elektrinį ritmą. Hormonų išskyrimas, sukeltas nenormalaus roko ritmo stimulo, baigiasi didele lytinių liaukų stimuliacija be normalaus atpalaidavimo. Bob Larson nurodo, kad “įžanga atsipalaiduoti bus mašinoje po šokių, ir tai – tiesioginis kūno nešvankumo šokių aikštelėje rezultatas. Kalbu ne tik iš medicininės pusės, bet ir iš asmeniškų išvadų. Teigdamas, kad merginos, erotiškai atsiduodamos siautulingam sukimuisi, lydimos roko ritmo, gali patirti kulminacines seksualumo būsenas. […] Turėtume suprasti, kad nesąmoningas emocijas dėl jų prigimties įtakoja daug faktorių, tarp jų – ir vibracijos (pvz., boso garsai, sutinkami roko muzikoje). […] Seksualios nesąmoningos emocijos ieško, kaip save išreikšti sąmoningomis mintimis ir veiksmais. Stebėjau porą, kuri faktiškai patyrė įsivaizduojamus lytinius santykius šokdama. Šis nenormalus, muzikos sukeltas, stimuliuotas orgazmas yra ir psichologiškai, ir fiziologiškai destruktyvus. Iš to tiesiogiai seka neurozė. Be to – tai nuodėmė.”

Roko poveikis psichikai. Be kūno roko ritmas įtakoja ir psichinius procesus. Pasidalinsiu asmeniniu patyrimu. Kartą buvau pakviestas kalbėti bažnyčioje, kurioje roko grupė sunkaus roko ritmu atliko visų mėgstamą himną “Malone savo nuostabia”. Netrukus visi buvo linguojančios, šokančios nuotaikos. Dėl ritmo žmonės užmiršo tikrąją giesmės nuotaiką ir žinią, kviečiančią ne šokti, o apgalvoti Dievo malonę: “Buvau pražuvęs nevilty, kol atradau Tave.”

Nuotaika ir žinia užmirštama dėl to, kad roko ritmas įtakoja kūną, apeidamas psichinius procesus. Kaip krikščionys turėtume žinoti, kad muzika suvokiama per smegenų dalį, kuri priima jutiminius ir jausminius stimulus, be smegenų centrų, įtraukiančių protinius gabumus ir sumanumą, atrankos.

Vokiečių mokslininkai G. Harrer ir H. Harrer atliko eksperimentą apie muzikos poveikį kūnui. Jie parodė, kad net ir sąmoningai nekreipiant dėmesio į muziką, stiprus emocinis atsakas į instrumentus užregistruotas: keičiasi pulso, kvėpavimo tempas, galvaninė odos reakcija Bob Larson, prieš tapdamas populiariu roko atlikėju studijavęs mediciną, aiškina suprantamai: “Kad žodžius suprastume ir moraliai įvertintume, jie turi pereiti per pagrindines smegenis. Taip nėra su muzika – ypač roko. Toks įsiutęs beldimas gali apeiti šį apsauginį elementą, ir jokie vertinimai nėra daromi.”

Kelios mokslinės studijos nustatė neigiamą roko muzikos poveikį psichikai. Pasak Diamond, roko ritmas sukelia “nukreiptą” mąstymą smegenyse. “Naudojant biheivioristinės kineziologijos principus esu parodęs, kad girdint silpninantį ritmą, atsiranda fenomenas, vadinamas nukreipimu – prarandama simetrija tarp dviejų pusrutulių, todėl atsiranda suvokimo sunkumų ir daug kitų streso pasireiškimų.”

Diamond tęsia: “Vaikų suvokimo pokyčiai pasireiškia kaip sumažėję pasiekimai mokykloje, hiperaktyvumas, nerimavimas; suaugusių – sumažėjęs darbo našumas, padidėjęs klaidų kiekis bendras neefektyvumas, sumažėjęs gebėjimas daryti sprendimus, graužiantis jausmas, kad nėra taip, kaip turėtų būti – trumpai, energijos trūkumas be akivaizdžios priežasties. Tai patvirtina šimtai klinikinių tyrimų. Savo praktikoje pastebėjau, kad daugelio mokinių pasiekimai padidėja, kai šie liaujasi mokydamiesi klausytis roko muzikos.”

Panašūs rezultatai gauti ir kitų mokslininkų. Psichologas Jeffery Arnett ištyrė, kad jaunuoliai, klausantys metalo, “labiau linkę elgtis neapgalvotai, įskaitant lytinį elgesį, vairavimą, narkotikų naudojimą. Jie mažiau patenkinti šeimyniniais santykiais. Merginos, klausančios sunkaus metalo, labiau linkusios vagiliauti parduotuvėse, dalyvauti vandalizme, vartoti narkotikus, seksualiai elgtis, jų pasitikėjimas savimi žemesnis.”

Šie efektai stiprėja, stiprėjant garso intensyvumui. Esant aukštesniam nei 90 dec. lygiui, ji tampa kenksminga. Roko koncertų metu šis lygis salės centre – 116 – 118 dec. ir beveik 120 šalia orkestro. Todėl gydytojai tarp jaunimo susiduria su tomis pačiomis klausos problemomis, kurios paprastai vargina tik pagyvenusius žmones, o taip pat su keliančiu nerimą širdies kraujagyslių susirgimų padažnėjimu arba organizmo pusiausvyros sutrikimu.

Specialaus apšvietimo intensyvumas ir lazerio spindulių panaudojimas kai kuriems paaugliams sukėlė neištaisomus regėjimo sutrikimus. Profesorius Polis Cimeris aiškina taip: „Kai kurios diskotekos iš tiesų aprūpintos lazerine sistema. Į akį patekęs spindulys gali apdeginti tinklainę. Dėl šios priežasties atsiranda pastovi „akloji dėmė“. Be to, trumpi šviesos pliūpsniai, lydintys muzikos ritmą, kartais sukelia galvos svaigimą, pykinimą ir haliucinacinius reiškinius. Kai kurie valdžios atstovai, susirūpinę vaikų sveikata, viešai apie tai perspėjo. Taip, pavyzdžiui, pasielgė britų vyriausybė, išleidusi perspėjančią brošiūrą, skirtą saugumo problemai mokyklose.“terapeutas Adomas Knistas dešimties tyrinėjimo metų ataskaitoje, skirtoje roko muzikos poveikiui, rašo:

„Pagrindinė roko muzikos poveikio pacientams, kuriuos aš tyriau, problema, be jokios abejonės išplaukia iš jos triukšmo lygio, kuris sukelia priešiškumą, išsekimą, narcisizmą (gėrėjimasis savimi) paniką, virškinimo sutrikimus, hipertonją, neįprastą narkotinę buseną. Kalbant.apie seksualinį aspektą, V.Larseno medikų komanda kategoriškai teigia: „Žemo dažnio svyravimai, sustiprinti bosinės gitaros, pasikartojantis bito ritmas pastebimai veikia nugaros smegenų skysčio būklę. Šis skystis savo ruožtu betarpiškai veikia liaukas, reguliuojančias hormonų sekreciją. Dėl šios priežasties sutrinka lytinių ir antinksčių hormonų pusiausvyra, o taip pat žymiai pakinta insulino kiekis kraujyje, taigi, įvairios dorovinio stabdymo kontrolės funkcijos nuslopinamos žemiau pakantumo lygio arba visai neutralizuojamos.

b) Psichologinis poveikis

Koks pražūtingas bebūtų fiziologinis roko efektas; jo psichologinis poveikis yra dar baisesnis. Pakanka paminėti 10 psichoemocinių traumų, kurios dažniausiai sutinkamos medicinoje ir psichiatrinėje daktarų analizėse:

1) emocinių reakcijų pakitimas, kylantis siekiant sulaikyti nekontroliuojamą prievartą;
2) sąmoningas ir reflektorinis negalėjimas susikoncentruoti;
3) žymus protinės veiklos ir valios veikiamų pasąmonės impulsų kontrolės susilpnėjimas;
4) padidjęs susijaudinimas, sukeliantis euforiją, sugestyvulimą, isteriją ir netgi haliucinacijas roko muzika ne girdima, o jaučiama.

Roko muzika turi psichiką keičiančią galią, nes, kaip Bob Larson teigia, “ji parašyta labiau jausti, o ne girdėti – siekiama „atbukinti“ klausytojo dėmesį. Roko atlikėjai stengiasi išgauti garsą nuobodžiu, pastoviu, sunkiu ir pulsuojančiu ritmu, kai į žodžius neatsižvelgiama.”

Kai melodija pavaldi pulsuojančiam, nepaliaujamam ritmui, sukeliamas hipnozinis efektas, klausytojai praranda ryšį su realybe. Bob Larson teigia: “Pastovus beldimas verčia pasinerti į svajones, taip prarandamas ryšys su realybe, taigi – ir su vertybių sistema. Bet koks monotoniškas, užsitęsęs, ritmiškas garsas sukelia įvairias transo būsenas. Objektyviam stebėtojui akivaizdu, kad šokantys paaugliai dažnai yra hipnoziniame transe. Suslipnėjus psichikos savikontrolei, blogis gali paveikti labai lengvai. Užhipnotizuotas klausytojas gali sutikti su bet kokiu pasiūlymu Nuo pulsuojančios roko muzikos įtakos kūnui negalima apsisaugoti, nes muzika kūną veikia tiesiogiai, apeidama psichiką. Marye Mannes sako, kad “rokas – nauja neraštingumo forma. Jaunimui ji patinka, nes jie labiau linkę jausti, užuot mąstę. Tai lengviau. Lengviau ir atlikėjams, nes norint paveikti jausmus nereikia treniravimosi, žinių, net talento. Viskas, ko reikia, – beribio ego, temperamento, apimto manijos, ir garsiai skambančios įrangos. Tada gali pradėti. “Jei kūrybingumo esmė – atskleisti gyvenimo prasmę ir grožį, tai naujo neraštingumo garsas ir įsiūtis iškreipia abu dalykus.”

Remiantis amerikiečių anketa, sudaryta 1981 m.; 87 proc. paauglių klausosi roko muzikos nuo 2 iki 5 valandų per dieną. Asiradus nešiojamai (kišeninei) aparatūrai, tai daroma 7 – 8 valandas. 90 proc. plokštelių, parduotų visame pasaulyje per vienerius metus – roko diskai (130 milijonų per metus, neskaitant 100 mln. roko albumų). Ar dar reikia statistikos, kad įsitikintume, jog šis fenomenas yra pasaulinio masto ir beveik be išimčių liečia abiejų pusrutulių paauglius?

Medicininiu požiūriu

a) Fiziniai efektai

Buvo atlikta daugybė tyrimų, siekiant įvertinti įvairius roko muzikos efektus sukeliančius sunkias klausos, regėjimo, stuburo, endokrininės ir nervų sistemos traumas publikai, pamėgusiai šį muzikos žanrą. Bebas Larsenas su savo medikų komanda iš Klivlendo atrado keletą įtikinamų simptomų pas daugiau, negu 200 pacientų.

Jis pažymėjo, kad muzika gali sukelti ypatingos fizinės euforijos simptomus: pulso ir kvėpavimo pakitimus, padidinti endokrininių 1iaukų sekreciją; tame tarpe ir liaukų, reguliuojančių gyvybinius organizmo procesus. Kai melodija kyla, gerklos susitraukia, kai melodija leidžia, gerklos atsipalaiduoja.
Tokiu būdu galima stebėti savotišką grojimą žmogaus organizmų, lyg muzikos instrumentu. Ir iš tiesų, kai kurie elektroninės muzikos kompozitoriai ėmėsi manipuliuoti smegenimis, norėdami užgožti jų sąmoningas galimybes. Analogiškai narkotikams, dominuojantis roko ir pop – muzikos ritmas iš pradžių apima kūną, o vėliau stimuliuoja kai kurias harmonines endokrinines sistemos funkcijas;
5) rimtas atminties; smegenų funkcijų ir neuro – muskuliarinės koordinacijos sutrikimas;
6) hipotetinė arba kataleptinė būsena, pavečianti asmenybę kvailiu arba robotu;
7) depresinė būsena vedanti prie neurozės ir psichozės, ypač tuo atveju kai muzika derinama su narkotikais;
8) kasdien ir ilgai .klausantis roko muzikos pastebimai padidėja savižudybės ir žudymo tendencija;
9) įvairiausios savęs žalojimo formos ypač dide1iuose sambūriuose;
10) nežabotas siekimas griauti, vandalizmas ir maištas po roko koncertų ir festivalių.

Doroviniu požiūriu

Roko muzikos klausymosi pasekmės susijusios su penkiomis pagrindinėmis rokenrolo visatos temomis: seksu, narkotikais, maištu, klaidinga religija ir velnio įtaka.

Mąstymas, valia, valios laisvė ir dorovinis sąmoningumas taip stipriai veikiamas visų pojūčių jog jų sugebėjimas blaiviai mąstyti ir priešintis yra labai atbukęs. Ši dorovingumo ir geidulingumo samplaikos būsena uždega žalią šviesą laukinių, iki tol valdytų impulsų, tokių kaip neapykanta, pyktis, pavydas, seksualumas, siautėjimai.

Dar daugiau, roko muzikos žvaigždės tampa ne tik modeliais, iš kurių reikia imti pavyzdį, bet ir dievinamais idealais. Šių kerų, sukeliančių stabmeldystę, pasekmė – savižudybė, mirus mylimai žvaigždei. Viena garsiausių žmogžudysčių – Džono Lenono mirtis nuo jo garbintojo Deivido Cepmeno rankos. Pats geriausias dorovinis ir dvasinis auklėjimas negali ilgai atsilaikyti prieš kasdieninį, tapusį įpročiu, roko muzikos klausymąsi.

Socialiniu požiūriu

Jau kalbėjome, kad rokenrolo revoliucijos tikslas – išsilaisvinti nuo visų apribojimų. Tačiau čia dar galima pridurti: roko festivaliai ir koncertai sukelia tokią masinę isteriją, jog maištai ir muštynės kyla pačiame roko šou – renginių įkarštyje (tai dar vadinama „ekscesais“, nes įvykiui suteikiamas sensacijos atspalvis: koncertų metu vyksta viešos denmonstracijos, provokuoja įvairūs ekscesai. Pavyzdžiui, Elis Kuperis pavaizdavo mirties įvykdymą).

Štai dar keletas pavyzdžių:

Beatles koncerto metu Vankuveryje (Kanada), tik per 30 minučių 100 žmonių buvo sutrypti, užpulti sunkiai sužeisti.

Melburne (Australija) daugiau nei 1000 buvo sunkiai sužeisti roko festivalio metu.

Beirute (Libanas) isterijos apimta dalyvių minia buvo išsklaidyta tik pasitelkus brandspoitus.

Į “Rolling Stounz“ festivalį JAV susirinko 300 000 žmonių, kai kurie jų mirė nuo didelės narkotikų dozės bei užduso.

Muzikos dievaičių likimas

Nuvarytus arklius juk nušauname ar ne? Panašus likimas laukia ir daugelio vakarų popmuzikos žvaigždių. Jų gyvenimas atrodo žavus ir pilnas malonumų – jie nuolat keliauja, turi milijonus gerbėjų, yra spaudos dėmesio centre, tačiau tai tik iš pirmo žvilgsnio. Pramogų industrijos įstatymai labai žiaurūs. Kol artistas populiarus, kol jų muzika duoda milžinišką pelną menedžeriams, reklamos agentams bei įvairiems kitiems biznieriams – tol meninkas eksploatuojamas be jokio gailesčio. Kad jis neturi laiko papildyti savo fizinių, dvasinių, kūrybinių jėgų, nebeturi laiko eksperimentuoti, ieškoti naujų išraiškos priemonių, pagaliau tai, kad jis degraduoja kaip asmenybė ir tampa žaisliuku kitų rankose – nieko nejaudina. Kai jis būna išspaustas kaip citrina – atsiduria gatvėje. Jį pakeičia nauja auka.

Norint išlaikyti populiarumo viršūnes, muzikantams reikia nepaprastai daug jėgų – ypač Vakaruose, kur atlikėjo likimas priklauso ne nuo talento ar kūrybinės sėkmės, o nuo parduotų muzikinių įrašų skaičiaus. Ne visi jaunieji mizikos dievaičiai tų jėgų randa, ne visi kūrabinę ekstazę pasiekia natūraliai. Dauguma jų, deja, to siekia įvairiais stimuliatoriais – alkoholiu, narkotikais.

Tai, kad tarp Vakarų muzikos žvaigždių yra narkomanų – niekam ne naujiena. Netgi yra toks posakis, kad narkotikai ir roko muzika taip stipriai susiję tarpusavyje, kaip Naujieji metai ir šampanas. Tarp muzikantų tebėra gajus prasimanymas, kad pavartojus narkotikų ir pasiekus euforinę stadiją, lengviau įveikiamas natūralus scenos baimės jausmas, atsipalaiduojama, atsiranda kūrybos, improvizacijų laisvės pojūtis, pagrojama tokių virtuozinių pazažų, apie kuriuos normalios būsenos žmogus gali tik pasvajoti. Tačiau moksliniai tyrimai, kūrybos faktai rodo, kad narkotikai nesuteikia menininkams nei papildomo polėkio, nei fantazijos – o jei ir suteikia, tai patologinę, iškreiptą, liguistą.

Kita priežastis, skatinanti jaunuosius atlikėjus nuolat vartoti narkotikus,- noras sumažinti nuovargį, kylantį nuo nesibaigiančių kelionių, koncertų, įrašų, stengiamasi užsimiršti, pabėgti nuo realybės, išsivaduoti iš geležinių popmuzikos industrijos gniaužtų.

Išvados

1. Roko muzika apibrezia pusiausvyra tarp triju pagrindiniu elementu: dominuoja ritmas, veliau eina harmonija ir galiausiai melodija.

Melodija – labiausiai pastebima muzikos dalis. Ji pasakoja kurinio istorija ir turi tam tikru laiku pasiekti kulminacini taska bei atomazga. Harmonija sukuriama akordais, pritaikytais prie tonacijos, kuria parasyta melodija. Ritmas muzikai suteikia judesio. Be jo muzika tampa tolydi, nuobodi, neidomi.

Pagrindine roko muzikos problema – nepaliaujamas ir dominuojantis ritmas, sukeliantis hipnozini efekta. Norint, kad zodziai derintusi prie muzikos, tvarka turi buti tokia: melodija, harmonija, tada ritmas. O roko muzikos elementu seka atvirkscia muzikos sekai.

Nepaliaujamas roko ritmas paaiskina, kodel jo muzika veikia labiau nei zodziai. Roko ritmo poveikis turi psichologini, fiziologini, socialu negatyvu poveiki zmonems ir gyvunams.

2. Vienas labiausiai zinomu roko muzikos poveikiu – seksualinis sujaudinimas. Ir tai zinodami, roko muzikantai, tai panaudoja savo naudai. Kad rokas sukelia seksualini suzadinima, patvirtina zymus irodymai. Si muzika taip pat sukelia ir isreiskia asociacijas tarp atviros agresijos ir seksualumo.

Rokas itakoja ne vien kuna, bet ir psichika. Jis sukelia „nukreipta“ mastyma smegenyse. Jaunuoliai, kurie klausosi roko muzikos, labiau linke elgtis neapgalvotai, iskaitant lytini elgesi, alkoholio ir narkotiku naudojima.

3. Roko muzika zmoniu organizme daro didziule itaka medicininiu poziuriu. Tai fiziniai efektai: klausos, regejimo, stuburo, endokrinines ir nervu sistemos traumos.

Ši muzika savotiskai „groja“ zmogaus organizmu. Analogiskai narkotikams, dominuojantis roko ir pop – muzikos ritmas is pradziu apima kuna, o veliau stimuliuoja ir dauguma hormoniniu endokrininiu sistemu funkcijas.

4. Roko muzikos klausymosi pasekmes susijusios su penkiomis pagrindinemis rokenrolo visatos temomis: seksu, narkotikais, maistu, klaidinga religija ir velnio itaka. Roko muzikos dievaiciai, ju gerbejams, tampa ne tik idealais, bet ir sekamomis personomis. Aklas roko muzikantu sekimas, dazniausiai ir priveda prie alkoholio, narkotiku. To pasekoje daznai kyla ivairus maistai.

5. Roko muzikos tikslas – issilaisvinti is visu apribojimu, nepaisyti gyvenimo taisykliu bei normu. Roko festivaliai ir koncertai sukelia tokia masine isterija, jog maistai ir mustynes kyla paciame roko sou – renginiu ikarstyje.

6. Pramogų industrijos įstatymai labai žiaurūs. Kol artistas populiarus kol jų muzika duoda milžinišką pelną menedžiariams, reklamos agentams bei įvairiems kitiems biznieriams – tol meninkas eksploatuojamas be jokio gailesčio. Kad jis neturi laiko papildyti savo fizinių, dvasinių, kūrybinių jėgų, nebeturi laiko eksperimentuoti, ieškoti naujų išraiškos priemonių, pagaliau tai, kad jis degraduoja kaip asmenybė ir tampa žaisliuku kitų rankose – nieko nejaudina. Kai jis būna išspaustas kaip citrina – atsiduria gatvėje. Jį pakeičia nauja auka.

Didele priežastis, skatinanti jaunuosius atlikėjus nuolat vartoti narkotikus,- noras sumažinti nuovargį, kylantį nuo nesibaigiančių kelionių, koncertų, įrašų, stengiamasi užsimiršti, pabėgti nuo realybės, išsivaduoti iš geležinių popmuzikos industrijos gniaužtų.

Literatūra

1. Held D., McGrew A. (2002). Globaliniai pokyčiai. Vilnius
2. Kalonėlių degintojai. (1994). Kaunas
3. Muzikos teorijos pagrindai. (1998). Šiauliai
4. Reninbalis Z.P. (2000). Aš noriu tavo sielos. Kaunas
5. Šaltenis A.L. (1987). Vakarų popmuzika. Vilnius
6. www. jaunimoarka.lt

Views All Time
Views All Time
4966
Views Today
Views Today
1
0 0