Turėjau progos apie tai rašyti ir praėjus galybei laiko, norėtųsi šį tą pataisyti ar išreikšti, tikiuosi, geriau. Tuomet pasakojau lyg senstelėjęs suaugęs tipas, prisimenantis jaunus laikus. Dabar, jaučiaus lyg vėl jaunesnis, kalbantis apie senus laikus.( Beje, vienu iš atjaunėjimo receptų būtų ilgalaikis nesusitaikymas su klišinėmis visuomeninėmis normomis, bet tai jau kita tema).

Kaip ir prieš gerą dešimtmetį, taip ir dabar, apsistosiu ties lietuviškuoju punk fenomenu, kurį aktyviausiai pažinojau 1982 -1986-ais metais, gal pavadinkim tai pirmąja era.

Nors žodžio punk (toliau vartosiu lietuviškai įsisavintą „pank“) dabar jau niekam netenka aiškinti, jis tikrai lieka vienas laisviausiai interpretuojamų socialinių ir muzikinių terminų. Dėl „pank“ nesiliauja diskusijos, jis – gyvas. Taigi norėtųsi leistis į trumpą archeologinį žygį ir keliais bruožais apžvelgti ištakas, lietuviškąjį pank judėjimą, kurį laikau visiškai savarankišku originaliu reiškiniu, galinčiu vadintis netgi tautišku.

Spontaniškas lietuviškas pank, kiek pamenu, apsireiškė tiesiog ore, apie 1982-uosius ir niekada neturėjo vieningų taisyklių ar įstatų, tad aprašyti jį tvarkingai neįmanoma, tokia turbūt jau Pank Akademijos specifika ( beje, jei yra mokslo darbuotojų nesutinkančiu su šiuo teiginiu ir turinčių medžiagos apie bet kokį punk pasireiškimą Lietuvoje ankstesniais laikais, prašome pateikti pranešimus).

Pirmoji ir, leisiu sau pavadinti, savita lietuviškoji pank era (toliau trumpinsiu l. pank) tilptų maždaug į 1982-1986 metų laikotarpį. Būtent tada tai buvo plačiai žinomu reiškinių ir „įsuko“ beveik visus paauglius.

Pradinis požymis, išskiriantis pank fenomeną 1982-ųjų Vilniaus gatvėse – „išskusti smilkiniai“ (t.y. bakenbardų nebuvimas) turėjo savyje vos ne branduolinį užtaisą, tapo „sakraliniu“ pank pionierių ženklu. Vėliau ir visa šukuosena radikaliai pasikeitė, dažniausiai primindama 5-6 dešimtmečio stilių. Tai, kad viskas vyko daug vėliau nei vakarų pasaulyje, ir be to unikalios tvarkos šalyje (Tarybų Sąjungoje), apsprendė ir visiškai nelauktą l. pank idėjų koloritą. Pank – be abejonės tai idėjos, nors išvaizda čia dažnai atsiduria svarbioje vietoje, yra tiesiog nepakeičiama visuotinės išraiškos priemonė. Ypač tais laikais, kai žodžių negalėjo būti daug, minties ar spaudos laisvė buvo pilnai pažabota.

Lietuviškojo pank išvaizda neapsiribojo tik „patobulinta“ šukuosena. Sugrįžo siaurėjančios (dažnai iki kraštutinumo) kelnės, buvo drąsiai nupjaunamos marškinių apykaklės, kaip niekad įsigalėjo platūs, ilgi megztiniai, o žiemą kelnių klešnių galai buvo sukišami tiesiog į vilnones kojines. Reiktų nepamiršti, kad tada visa tai buvo Ženklu. Nesunku įsivaizduoti, kad „naujoji eilutė“, kaip ir išskusti smilkiniai, tarybiniams ideologams iš kart asocijavosi su nacionalfašizmu ar vadinamaja buržuazine Lietuva. Tokiu būdu patys ideologijos gynėjai padėjo Lietuvos pankams tapti savotiška nacionaline-politine jėga. Dabar, metams bėgant, būčiau linkęs tik dar labiau įvertinti šio judėjimo reikšmę.

Bet kurios santvarkos šalyje apsirengimo manieros yra tiesiogiai susijusios su visuomenine bei ekonomine tvarka (dabar mes jau daug išmanome apie tai). Todėl l.pank „uniforma“ jokiu būdu nebuvo tik „mados“ sugrįžimu į 6-ąjį dešimtmetį. Jaunatviškas sąjūdis reiškėsi ir visiškai naujais, netikėtais aspektais. Vyresnieji moksleiviai tiesiog ekstazės apimti išpirko „grafkes“ (žiogelius), panelės įsivėrė į ausis pigius auskarus. Buvo atsisakyta prabangių krepšių – juos pakeitė pro-tautiški drobiniai arba brezentiniai sovietų armijos dujokaukių maišeliai. Naujai atgimę pankai pasijuto kaip niekad panašūs vieni į kitus. „Apsidairiau ir pamačiau, kokie mes artimi, kokie vieningi – be išankstinio nusiteikimo, be subūrimo …“ – kalbėjo mergina, vadinanti save panke. Iš tiesų, jie kartu pirko pilkas kelnes geltonomis juostelėmis po 7 rublius ir iki tol tik pensininkų nešiotus sandalus už tokią pat mažą kainą. Sąmoningai skurdi išorė atskleidė ir kiek netikėtą idealizmą. Visi vienu metu intuityviai suvokė, kad dabar tiesiog privalo mesti iššūkį tezėms „gerai gyventi“, „gauti“, „rinktis brangiausią“. Atsirado šūkiai – „paprastą“, „patį pigiausią“, „tai, kas mėtosi“. Skurdu prieš pinigus. Asketizmu ir savarankiškumu pakirsti JŲ primestą gyvenimo tvarką. Šie devizai slypėjo viduje, vos apčiuopiami, bet visi žinojo, kaip reikia elgtis. Jei esi apsukrus, dvelki prabanga, jei tėvai ar giminaičiai tave kur nors „įkišo“ (turima minty mokslo įstaiga, darbas ir kt.), jei „rezgi karjerą“ – tu praradai save, parsidavei, negali būti panku. Kad pasipriešinti, pasirodo reikėjo apriboti poreikius, atsisakyti paviršutiniškų troškimų.(Ar kas naujo po saule?)

Lietuviškos pank revoliucijos niekas sąmoningai neorganizavo, naujosios gyvenimo taisyklės tarytum nukrito iš dangaus, ir jaunieji pankai stojo į karą su visu aplinkiniu pasauliu.

Bet tiksliau būtų – aplinkinis pasaulis ėmėsi visom priemonėm užsmaugti pank sąjūdį. Senoji karta baimingai sutiko savo atžalų permainas, kaltindami juos dykinėjimu ir nihilizmu, mokslo nuvertinimu ar nenoru atsakingai planuoti ateities. Retas kuris „senųjų“ nostalgiškai išvydo „naujuosiuose“ vaikuose savo paties atvaizdus iš „smetoninės“ Lietuvos fotografijų. Na, čia – amžinoji tėvų-vaikų problema. Kur kas sunkiau buvo mokykloje… Pradžioje siuto tik pavieniai priešiškai nusiteikia mokytojai, bet vėliau „antruose namuose“ pradėjo vis dažniau lankytis „dėdės“. Šiomis dienomis, gal nevisai aišku, kad „dėdėmis“ mes vadinome KGB, t.y. tarybinio saugumo darbuotojus. Ir tai neperlenkta, jų reidai, perkratant klases, tikrinant sąsiuvinius ir portfelių turinį tikrai buvo.

Tuo tarpu Vilniuje „atsidarė“ lietuviškojo pank, benamių kartos, „centrai“. Pagal senąją tradiciją, ankstyviausia pankų lankymosi vieta, maždaug nuo 1983-ųjų, laikoma tuomet paprasta kavinė-baras „Stikliai“. Vėliau „prisijungė“, prarasta amžiams kavinė „Liepsnelė“, praminta „bačka“ pagal lubų formą – nusileidus į rusį atsidurdavai lyg didelėje, horizontaliai paguldytoje bačkoje. Jos viduje buvo vienas stalas, išsirietęs palei sienas „U“ raidės forma. Vakarais, visi susirinkusieji neišvengiamai tapdavo užstalės bičiuliais ir broliais-sesėm. Dabar, pastate, kur buvo „Liepsnelė“ įsiskuręs prabangių drabužių salonas. Leidžiantis Pilies gatve žemiau, tuomet galima būtų užtikti dvi legendines Vilniaus pank užeigas, „Vaivą“ ir „Ledainę“, o tolyn, Gedimino kalno papėdėje vasaros paviljoną „Rotonda“ (nei vienos iš jų nėra šiandien). O dar viena, simbolišką pavadinimą įgavusi vieta, „Vilniaus akmenys“ (akmeninė tvorelė prie Arkikatedros, kur mėgo sėdėti pankai) – tapo bene dažniausiai KGB fiksuotu panku „centru“.

Taip jau susiklostė, kad Vilniaus pank buvo laikomas lietuvišku nacionaliniu reiškiniu. Ir tiesa, kad tuomet vietinis rusų bei lenkų jaunimas pasitiko jį ypač agresyviai nusiteikęs. Žinoma buvo išimčių, ir aišku niekas nė nemanė „nepriimti“ kitataučių į pankų būrį. Tačiau savotiškos „stovyklos“ susiformavo ir pankų priešininkai įgavo pravardę „montanos“ (pagal tuo metu paplitusias firmos „Montana“ palaidines su gigantiškais ereliais ant krūtinės). Yra buvę ganėtinai žiaurių pankų ir „montanų“ muštynių, viešai apie jas tuomet nerašydavo laikraščiuose, taip pat niekas nemanė pranešinėti teisėtvarkai, o milicija, buvo palanki „montanoms“. Ryškus nacionalinis pasidalijimas buvo savaime suprantamas grynai dėl politinės situacijos ir išnyko jai pasikeitus. Pavyzdžiui, jau tuomet, visi Vilniuje puikiai žinojo, kad Maskvoje ar „Piteryje“ taip pat yra pankai. Vėliau jie netgi atvykdavo į Lietuvą ir galiausiai prasidėjo abipusiai „kultūriniai mainai“, dar aktyviau išjudinę sovietinės imperijos pamatus.

Tuometiniai pankai visgi galėtų stebinti savo solidarumu. Greičiausiai juos vienijo ne tik naujo gyvenimo būdo projektas bet nemaža dalimi ir nujaučiamos rezistencinės idėjos. Būtent jų, jaunųjų pankų gretose pasirodė miniatiūrinės trispalvės,dažnai prikabintos prie baltų sportinių batelių, buvo stengiamasi priešpastatyti lietuvių kalbą „bendrasąjunginei“ rusiškajai, tarpusavyje bendraujant buvo net bandoma atsisakyti rusiškų keiksmažodžių (!). Buvo ir vadinamasis pankų himnas, gerai pamenu, kaip mokykloje, klasiokė kartą džiaugsmingai šnabždėjo, „ar žinai, kad jau yra pankų himnas?“. Tik neaišku, ar egzistavo originalus tekstas, nes dažnai juo būdavo laikomas Vinco Kudirkos „Tautiškoji giesmė“. Taip, čia smagus rakursas geram Lietuvos istorikui.

Akivaizdu, kad toliau viso šito KGB nebegalėjo pakęsti ir išsiuntinėjo slaptus nurodymus mokykloms „Kova su reiškiniu pank“, o pirmiausia, kaip visada, įpareigojo komjaunimo organus. Pagaliau atsiliepė ir periodinė spauda, supratusi, kad pank informacijos srauto sulaikyti jau neįmanoma. Vienu tokiu buvo ir svarbus jaunimo auklėjimui žurnalas „Moksleivis“. Niūriuose straipsniuose ir pseudo-diskusijose autoriai „pristatė“ pank kaip tik buržuazinėje visuomenėje įmanoma reiškinį. Manau, ne vienas paauglys siuntė protesto laiškus kad ir „Moksleiviui“, aišku prisidengdami slapyvardžiais ir rašydami galbūt kaire ranka, kad nieks neatpažintų rašysenos. Dabar tokių apsisaugojimo priemonių jau nereiktų. Tačiau tas nelemtas pank vis vien nemėgiamas ir laikomas pavojingu abiejose santvarkose.

Ne vieną Vilniaus mokyklą, kaip minėjau, krėstelėjo KGB grupės antplūdis. „Moralės sargai“ iš anksto būdavo kruopščiai supažindami su pank atributika ir požymiais. KGB, padedant daugumai mokytojų, ieškojo pank lyderių, bet tai sunkiai sekėsi. Kai kurie pareigūnai laikė judėjimą stichišku, sakydami „pankas panką iš tolo jaučia“, vadų lyg ir nėra. Nors Vilniuje pank turėjo kelis „neetatinius“ įkvepėjus, apie 1984-1985-uosius, labiau išgarsėjusius, kaip pank asmenybės, tai Vytas-Saulutė, Danas ar Metalinis Gedas.

Lietuviškasis pank judėjimas išvystė ir savo originalias, kitur nesutinkamas formas. Pank judėjimas, kaip žinia tiesiogiai siejosi su muzika (kas būdinga beveik visiems XX a. antrosios pusės sąjūdžiams). Tačiau jei Didžioji Britanija ar JAV savo laiku buvo užtvindytos tikromis punk grupėmis, lietuviškąjį pank vystymąsi įtakojo ne jos. „Muzikaliai“ ankstyvasis l.pank skilo į dvi sroves. Viena jų vadinosi „roleriai“ (nuo rock’n’roll ), kurie atgaivino Elvis Presley’į bei Bill Haley’į, klausė grupių Madness ar Bad Manners, šoko tvistą ir „išugdė“ new wave stiliaus šukuosenas. Antrą grupuotę sudarė žymiai „sunkesnės“ muzikos gerbėjai – „ei-si-di-sistai“ (nuo AC/DC ). Dažnai buvo manoma, kad AC/DC – tai „tikra“ pank roko grupė. Būtent tokias pank pasiskirstymo pagal muziką apraiškas galima aptikti tik Lietuvoje. Panašu, kad tolimesne „eisidisistų“ inkarnacija tapo metalistai, o iš rolerių išaugo new wave bei electro pop muzikos gerbėjai. Na o „tikrą“ pank roką lietuviai pradėjo visuotinai pažinti ir groti šiek tiek vėliau. Šį laikotarpį išmanau menkiau ir nesiimu vertinti. Tuo pačiu jis labiau nušviestas pasakojimuose gyvų liudininkų ir autorių kaip Atsuktuvas. Čia jau pasirodo muzikinės grupės, viena pirmųjų – WC. Gal tik visai nežinoma išlieka išradinga roko grupė Dinda Polimantika, kurią vystė buvęs Atsuktuvo kompanionas Tauras, gabus gitaristas, savotiškas Vilniaus Frank Zappa, tik, gaila, neišvydęs sėkmės ar platesnio pripažinimo.

Anksčiau, kiek neapgalvotai, esu paminėjęs, kad Lietuvos pankai senais laikais „flirtavo“ su fašistiniais motyvais. Norėtųsi pabrėžti, kad šiuo atveju ir minty nėra nors kas susieto su tikrai fašistine ideologija, politine srove ar pan. Kalba būtų apie vadinamosios fašistinės atributikos pavartojimą, siekiant iššūkio, ar paerzinimo. Gal būt svastika, tuomet nupiešta karinio parengimo sąsiuvinyje ar panašiai. Ar pasitikus draugą iš kirpyklos, galima buvo pajuokaut, „Kokia šukuosena, dabar tu – mano geriausias draugas po Adolfo“. Kaip kad „klasikiniuose“ grupės Sex Pistols koncertų vaizdo įrašuose galima išvysti muzikantus dėvinčius marškinėliais su Karl Marx’o portretu, bet vargu ar to pakaktų nors vieną jų vadinti marksistu.

Taigi, prie visų aštrių pankiškų ypatybių, puikios satyros – kai sakydavau: mano žodžiai turi būt aštrūs, kaip skutimosi peiliukai – ankstyvajam Lietuvos pank judėjimui buvo gyvybiškai svarbus ir… gan romantiškas idealizmas. Dabar jau sunku patikėti, kad neo-tautiškai apsirengusios panelės kavinėse skaitydavo eilėraščius, ir tai taip pat vadinosi pank. Vienų mėgiamiausių poetu tose gretose buvo Juozas Erlickas, kurį tuomet tik „spec. fondas“ išgelbėjo nuo komercinės sėkmės. Gaila, kad tik vienintelė KGB tvarkingai ir detaliai tada fiksavo lietuviškąjį pank judėjimą. Ar dar išlikę iki šių dienų tie dokumentai ir nuotraukos?

Platus ir gaivališkas savo išraiška pasipriešinimas tų dienų gyvenimo būdui įkvėpė paaugliams iš tiesų naują tendenciją: laisvė – atsižadėjime. Nors tada nesigirdėjo daug viešų deklaracijų, tvirtos nuostatos buvo užkoduotos pankų veiksmuose ir tik jiems vieniems atpažįstamuose simboliuose. Aplinkinis pasaulis – brutalus, visuomenė „sukonstruota“ visiškai neteisingai ir nedera pasiduoti jos valdovų nurodymams. Dažnai ir tėvai yra tos pačios priverstinės tvarkos įrankiu. Belieka tik šaipytis iš esamos diktatūros, drąsiai laužyti jos taisykles.Viena pažangiausių ankstyvojo lietuviško pank savybių, atėjusi tarytum iš ankstyvosios krikščionybės laikų – daiktų kulto paniekinimas. Tai siejosi su minėtu atsižadėjimu, savo norų apribojimu ir taisykle, kuri išties labai išvystyta pank grupuotėse – „pasidaryk pats“. Tuomet nebebūsi prekybinio tinklo vergas.

Žinoma pank mąstysenoje sukėsi ne vien idealistinės nuotaikos, ir tais laikais, kaip bet kada, viskas priklausė nuo įtakojančių asmenybių. Buvo ir seksualinės revoliucijos užuomazgos, nihilizmas, ir „debesis alkoholio“ – bet ar pakili pusė, ar negatyvi – jos vienodai trikdė ortodoksinę visuomenę.

Gal ir subjektyvu, ankstyvąją lietuviškąją pank era laikyčiau užsibaigusia maždaug 1986-ais metais, kai pirminės pank srovės jau išnyko, kai jau niekas nesakė „aš – roleris“. Plačioje jaunimo terpėje atsirado vadinamos „naujosios bangos“ mados, kaip breikas (break dance), įsigalėjo riedlentės, apskritai išsiplėtė džiaugsmų ir malonumų sritis. Palengva formavosi naujas modernaus jaunuolio tipas, o šiai dienai, – jis tiesiog nusišlifavo iki blizgesio – jaunas verslininkas, apsukrus menininkas, baltmarškinis bankininkas, visad teisus teisininkas.

Bet tai nereiškia, kad išnyko patys pankai. Visad buvęs spontanišku, besivystančiu judėjimu, pank įgavo naujas formas, iškėlė šviežias idėjas. Dabar jie asocijuosi su neabejingumu – gamtai, natūraliai aplinkai, visuomenės bei politinėms problemoms. O Lietuvos pankai buvo nuo pat pradžių politiškai sąmoningi, judėjimas tapo nesusitaikymo simboliu plačiam jaunimui, gal kartais reikšmingesniu už vėliau išliaupsintus sąjūdžius, o tuo labiau politikus. Dabar, matant daugelio „Sąjūdžio“ iškeltų politinių veikėjų išsigimimą, galima tik apgailestauti, kad 9 dešimtmečio lietuviškojo pank judėjimo įtaka nepriklausomybės atgavimui liko visiškai nepastebėta. Tačiau, kitaip gal ir būt negali, nejau pankai gauna valstybinius apdovanojimus?

O ir šiandien juos yra už ką įvertinti. Pradžiai norėtųsi kiek paminėti pasaulines pank judėjimo tendencijas. Neapsiimsiu aprėpti muzikinės pusės, kuri be abejonės labai svarbi, tiesiog neišmanau naujųjų pankroko pakraipų, kaip kad griežtesnės ir agresyvesnės hardcore punk, ar anarcho-punk, kaip sako pavadinimas, propaguojančios anarchistines idėjas.

Maždaug tuo metu, kai Lietuvoje sklaidėsi pirmos naivios žinios apie punk, Amerikos muzikantas Ian MacKaye parašė dainą „Straight Edge“, ką galima būtų versti kaip „Tiesus kraštas“, skirtą apmąstyti draugo, mirusio nuo heroino perdozavimo, likimą, o taip pat svarbiausias jaunimo problemas. Daina, pasirodžiusi, kaip MacKaye’jaus pank roko grupės Minor Threat singlas 1980-aisiais, tapo savotišku apsisprendimu būti „švariu“ nuo bet kokių narkotinių medžiagų. Taip formavosi nauja pank judėjimo apraiška, vėliau ir vadinama, Straight Edge arba žymima trijų raidžių ženklu sXe . Pasirinkę šį gyvenimo būdą jauni žmonės deklaruoja susilaikymą nuo alkoholio, cigarečių ir atsitiktinių seksualinių santykių. Be abejonės filosofiškiausia pank srovė tapo lyg reakcija prieš hedonizmą ir savidestrukciją, kas anksčiau buvo labiausiai siejama su pankais. Judėjimas sXe žvelgia daug giliau, nei vien asmeninė moralė ar higiena. Kviečiama atkreipti dėmesį į visuomenės gyvenimą priklausomybėje, ar tai būtų nelegalūs pomėgiai, ar labai legali klampi šiandieninė materialistinė kasdienybė. Sąmoningumas ir savitvarda gali išlaisvinti iš „baudžiavinės“ mąstysenos, būdamas atsakingas už savo veiksmus, gali būt ne mažiau laisvas, ir sXe ieško būdų kiek įmanoma labiau kontroliuoti savo gyvenimą patiems, neatiduodant jo į rankas politiniams lyderiams, komercijos magnatams, ar kitiems šio pasaulio valdovams. Palaipsniui Straight Edge dalyviai pradėjo vis aktyviau reikštis kaip aplinkosaugos bei gyvūnų teisių iniciatoriai. Kartais jie imasi drąsių, radikalių priemonių ir yra nuveikę turbūt neką mažiau nei „žalieji“.Taip pat daugelis jų pasirenka sveiką vegetarišką mitybą. Akivaizdu, kad visi minimi dalykai tiesiog skatina vienas kitą, galima pridurti ir neabejingumą žmonių teisėms, „trečio pasaulio“ problemoms ir kt.

Vilniuje gyvuoja legendiniu tapęs muzikos klubas „žaliasis“, gražiai pasivadinęs Green Club ir greičiausiai yra svarbiausias šiandieninių Lietuvos pank judėjimų centras. Viena ryškiausių, geriausių šio klubo veiklos linijų aiškiai apreiškia pažangias sXe idėjas. Klube vyksta ne tik koncertai, bet ir savotiški būreliai – dviračių, futbolo, kraštotyros, taip pat vegetariška virtuvėlė bei „pasidaryk pats“ dirbtuvėlės ar pasidalinimas patirtimi. Lankytojai bei dalyviai, kurių amžius ir pažiūros be galo įvairios, sudaro bendrą įspūdi, kaip sąmoningiausia, savarankiškai mąstanti, apsišvietusi, jaunimo dalis. Net jei nepajėgiate klausytis hardcore punk klyksmo, ar keistai atrodo pankų šokis pogo, ( o aš, prisipažinsiu, esu iš tokių, žinančių tik senąją punk muziką), rodos nieką negali palikt abejingu šių dienų Lietuvos pank judėjimo ar prijaučiančių jam dalyvių iniciatyva. Tokia kaip antikarinės demonstracijos ar piketai prieš arogantišką kailinių biznį.

Prieš metus Green klube buvo surengta fotografijų ir meninių instaliacijų paroda, skirta moters vaidmeniui visuomenėje, moters įvaizdžio eksploatacijai. Mirgėjo įspūdingi koliažai, verčiantis susimąstyti apie mados kultą, porno biznį, hedonizmą ir nepasotinimą, „plastmasinį“ puošmenų tuštybės pasaulį. Keista, bet pamaniau, tokią parodą juk galėtų pritariamai pasitikti ir bet kokios konfesijos vienuolė, o tai ne toks dažnas atvejis šiais laikais. Belieka tik palinkėti žaliajam klubui sėkmingai tęsti veiklą.

Kur kraštutinumai susiduria, kur visai skirtingoms pasaulėžiūroms priklausantys žmonės gali atrasti bendrumą, kur laisvė suprantama iš pačios gelmės ir atsiskleidžia sąmoningumas, – vietos ir įvykiai byloja, ten – gyvas naujumas bei įkvėpimas.

Views All Time
Views All Time
2900
Views Today
Views Today
2
0 0