Atskridau gyventi į Airiją, tai ta šalis, kurioje galima rasti daug gražių vietų. Pabuvojome prie Atlanto vandenyno, aplankėme krioklį, ežerus tarp kalnų… Visur žydi gėlės, daug žalių kampelių…

Aš gyvenu pas dukrą Dubline. Čia gyvena visi keturi mano vaikai su šeimomis. Mums visiems labai smagu.

Kovo 2-ą dieną aš ir dukra su šeima išsiruošėme atostogauti. Aš į Lietuvą, o jie – į Ispaniją. Atostogoms paskyrėme savaitę. Tą dieną apie 7 val. ryto mes jau buvome Dublino oro uoste. Lėktuvas į Lietuvą turėjo išskristi 10.15 val., o į Ispaniją – anksčiau.

Pirmiausia savo lagaminus pridavė dukra, nes jų lėktuvas išskrenda anksčiau. Pasėdėjome kavinėje, išgėrėme kavos, jie nuėjo į parduotuvę, o aš atsistojau prie septinto langelio priduoti savo lagaminą. Kai pridaviau savo bagažą buvo truputis po 8 val., iki skrydžio dar buvo likę apie dvi valandos.

Netrukus išgirdau savo pavardę ir supratau, kad kalba apie mano lagaminą. O dukra savo telefone rado praleistą skambutį. Jai skambino oro uosto darbuotojas. Ji paskambino tuo numeriu ir išgirdo paaiškinimą, kad lagamine rasta neleistinų prasivežti daiktų. Mūsų pavardės to pačios, tik galūnės skiriasi. Dukra atsakė, kad ji skrenda ne į Lietuvą, o į Ispaniją ir kitos kompanijos lėktuvu. Dukra suprato, kad jie kalba apie mano lagaminą, paskambino man ir paklausė, ką vežu. Atsakiau, kad nieko ypatingo. Tuomet ji vėl paskambino oro uosto darbuotojams ir paaiškino, kad lagaminas yra jos mamos, kuri nekalba angliškai.

Aš nežinojau ką daryti, tad nuėjau prie to pačio langelio, kur pridaviau lagaminą. Paskambinau žentui ir padaviau telefoną pakalbėti tai darbuotojai, kuri priėmė mano lagaminą. Į mane žiūrėjo labai keistai, jie kalbėjo angliškai. Vėl man paskambino ir liepė eiti prie pirmo langelio. Nuėjau, rodau savo bilietą, o jie žiūri į mane kaip į kvailę, kažką angliškai pasakė ir aš nuėjau. Dukrai buvo laikas eiti į lėktuvą ir aš likau viena. Jie labai pergyveno dėl manęs, tad atostogų pradžia mums visiems buvo sugadinta.

Vėliau oro uosto darbuotojai patikrino rankinį bagažą ir mane praleido, tada aš supratau, kad viskas išsiaiškinta.

Laukdama skrydžio susitikau lietuvius, kurie taip pat skrido tuo pačiu lėktuvu. Aš jiems papasakojau, kad pranešė mano pavardę ir kad nieko lagamine nerado. Nusprendėme, kad įvyko nesusipratimas ir toliau laukėme. Jeigu jie manęs ieškojo, tai kodėl mane praleido per paskutinį patikrinimą, aš jiems bilietą rodžiau. Įlipome į lėktuvą, atsisėdau su tais lietuviais. Likus nedaug laiko iki skrydžio, išgirdau mano pavardę lietuviškai, liepė pasiimti lagaminą ir eiti į lėktuvo priekį. Galvojau, patikrins ir viskas baigsis. Liepė lipti iš lėktuvo ir su lagaminu eiti atgal.

Nuvedė pas apsaugininką ir pasakė, kad aš sulaikyta, skristi negalima. Ten buvo lietuvė ir man paaiškino, kas atsitiko. Nuvedė mane į kambarį, kuriame ant stalo gulėjo didelis beveik tuščias lagaminas. Tai buvo ne mano lagaminas. Jie suprato, kad suklydo, bet manę net neatsiprašė.

Toliau nuėjome prie bilietų pardavimo skyriaus. Aš labai verkiau, nes buvau nekaltai apkaltinta. Surado darbuotoją lietuvę. Ji pamatė mane verkiančią ir paklausė, kas atsitiko. Man buvo labai sunku kalbėti. Viską jai papasakojau, ji mane ramino ir liepė neverkti. Prie kasos surinkau kitos dukros numerį ir paaiškinau, kad lėktuvas išskrido, o aš likau Dubline. Telefoną padaviau darbuotojai. Dukra pasakė, kad aš šiandien turiu būti Kaune pas gydytoją, esu po operacijos, tad man reikėjo pasitikrinti sveikatą. Ji kalbėjo už mane. Jai paaiškino, kad šią dieną galimybių grįžti nėra. Davė man bilietą rytojaus dienai 16.00 val. Aš praradau pusantros dienos atostogų, tai daug.

Pakvietė vadybininkę. Pamačiusi, kad jų darbuotoja nori man padėti, jai liepė pasitraukti. Ji buvo ryžtinga ir nepaliko manęs verkiančios. Praverkiau dvi valandas. Nerviškai pradėjo skaudėti visą kūną, svaigo galva. Vos panešiau savo lagaminą. Vadybininkei pasitraukus, aš prašiau jos telefono numerio, bet nedavė ir daugiau nepasirodė. Taip elgiasi RYANAIR kompanijos administracijos darbuotojai su keleiviais, ypač su tais, kurie nemoka anglų kalbos.

Tik lietuvaitės, kurios vardas Roberta, dėka aš galėjau jiems paaiškinti, kad jie mane labai įskaudino. Ji palydėjo mane iki autobusų stotelės ir paaiškino, kaip pasiekti namus. Aš jai esu labai dėkinga ir tariu nuoširdų ačiū.

Birutė

Views All Time
Views All Time
5367
Views Today
Views Today
2
0 0