ŠU Kultūrinės antropologijos centras kartu su VDU Kultūrų tyrimų centru tęsia projektą „Visuomenė ir gyvenimo stiliai: socialinės harmonijos link“. Apie pankų judėjimą su šiauliete Gabriele kalbėjosi Agnė Paškevičiūtė ir Kristina Jakutytė.

Kas yra pankų judėjimas?

Jis jau seniai nebėra vienalytis. Iš pankroko muzikos išsirutuliojo naujos pankroko variacijos ir nauji stiliai: Oi! (gatvinis pankrokas), hardcore’as (metalo muzikos paveiktas pankrokas), prie judėjimo prisidėjo Jamaikos muzikinė srovė – ska, regis. Todėl susiformavo ir skirtingi žmonių stiliai: pankai, oi’ovcai, hardkore’ovcai, skankeriai, rastamanai, crust’eriai, grind’eriai, emo vaikai ir kiti. Ryškiausiai išsiskiria pankroko ir hardcoro „scenos“. Mūsų bendruomenė maža, ir susiskirstymas nėra toks didelis, kaip užsienyje. Todėl visi priklausom vienam judėjimui.

Kokia yra pankų simbolika?

Be abejo, anarchijos ženklas – apibraukta raidė „A“, taip pat penkiakampė žvaigždė, irgi reiškianti anarchiją. Anarchija nėra chaosas, tai yra sąmoninga laisvė. Esminė idėja tokia: nėra valdžios, sprendžiančios už bendruomenę – bendruomenė pati gali nuspręsti, ką jai daryti. Tai tokia laisvė, kai kiekvienas elgiasi pagal savo moralines nuostatas, tačiau, turint galvoje dabartinę moralę, neaišku, ar tokia santvarka būtų įmanoma. Kiti simboliai – apibraukta raidė „E“, reiškianti lygybę, hipių pamėgtas taikos ženklas, taip pat feministiniai ženklai, nes tarp pankuojančių merginų kartais būna feminisčių, anarchofeminisčių. Aš pati tuo nelabai domiuosi, esu už lygias teises. Pankai nemėgsta svastikos, nacistinės simbolikos, asmenybės kulto ženklų.

Koks yra pankų įvaizdis, kas jį kuria?

Nėra jokių stabų, nėra į ką nusižiūrėti, tiesiog vieni iš kitų kažką perima. Man skiauterė yra tiesiog gražu. Bet šukuosena, išvaizda – tik išraiškos priemonė, svarbiausia, kas yra žmogaus viduje.

Kokia yra pankų ideologija?

D.I.Y. (Do It Yourself – „Pasidaryk pats“) – bene svarbiausia taisyklė ir pankroko judėjimo prasmė. Tai reiškia, kad viską, ką nori gauti iš gyvenimo, turi gauti pats. Niekas – nei tėvai, nei mokytojai, nei darbdaviai, nei prezidentas – neturi reguliuoti tavo gyvenimo, nes jį gyveni pats. Tokia nuostata apima ne tik moralines normas, bet ir vartojimą. Baisu, kad žmogus visuomenėje vis labiau egzistuoja tik kaip vartotojas, vienafunkcinis aparatas, nesugebantis nieko padaryti be kitas funkcijas atliekančių sraigtelių. Mes priešinamės komercinei idilei „dirbk, pirk, mirk“. Tačiau yra įvairių pankų judėjimo krypčių, ir jų gyvenimo būdas gerokai skiriasi. Pvz., posakis „gyvenk linksmai ir mirk jaunas“ tinka gatvės pankams, kurie daug geria, mėgsta pasilinksminimus ir nerūpestingą gyvenimą – tai jų protestas prieš sunormintą visuomenę. Visiškai priešingas sXe (Straight edge – „tiesi briauna“) judėjimas, kuriam „prijaučia“ daugelis hardcore’ovcų – jie visiškai atsisako narkotikų, alkoholio, rūkalų ir atsitiktinių lytinių santykių – taip jie rodo sau ir kitiems, kad gali apsieiti be visuotinai priimtų atsipalaidavimo formų ir patys vadovauti savo gyvenimui. Yra ir regio mylėtojai – rastamanai, kurie labai mėgsta patraukti žolę. Tikrų narkomanų nepažįstu. Gal užsienyje yra daugiau viso to narkotikų liūno, bet čia taip nėra.

Kaip pankai leidžia laisvalaikį? Ar nesate labai atsiriboję nuo išorinio pasaulio?

Kaip ir sakiau, stengiamės atsiriboti nuo vartotojiškos kultūros. Organizuojame nekomercinius koncertus su užsienio ir vietinėmis grupėmis (beje, šią vasarą Širvintų apylinkėse suorganizuotas gana didelis nekomercinės muzikos festivalis „Darom 2005“). Undergroundinė muzika kuriama ne pelno siekiais. Dainininkas ir žiūrovas yra lygiateisiai koncerto dalyviai, neskirstoma: „mes čia“, „jie ten“. Grupių yra daug. Lietuvoje labiausiai žinomos: „Dr. Green“, „Toro Bravo“, „SC“, „Frekenbok“, „Bora“, „Lagamino turinys“, nebeegzistuojančios „Turbo Reanimacija“, „LMP“ ir kitos. Pagrindinis judėjimo ir koncertinės veiklos centras buvo neseniai užsidaręs „Green Club“ Vilniuje – galbūt tas pats ar panašus klubas bus atidarytas naujoje vietoje. Kaune yra „Posėdžių salė“, Klaipėdoje renginiai organizuojami skirtingose vietose, kartais koncertai vyksta Alytuje, Jurbarke. Šiauliuose daugiau kaip prieš metus dar veikė klubas „Bendradarbei“, tačiau, išsiskirsčius pagrindiniams organizatoriams, klubo veikla buvo nutraukta. Dabar bandome pankroko judėjimą mūsų mieste atgaivinti, greičiausiai tai darysime buvusios „Elnio“ gamyklos patalpose, tikimės, kad atsiras publika, kuriai tai reikalinga. Veikla neapsiriboja koncertais – Vilniuje organizuotos „Kritinės masės“ – keliai buvo blokuojami dviračių, nes norėta atkreipti dėmesį į taršos ir dviračių takų problemas, propaguoti sveiką gyvenseną, taip pat prie „Green Clubo“ veikė kolektyvinė nemokama dviračių taisykla, vilniečiai subūrę mėgėjišką futbolo komandą „FC Vova“, Vilniaus ir Kauno klubuose reguliariai vyksta savygynos treniruotės, koncertų metu dažnai veikia veganiško maisto kavinės ir panašiai. Judėjime dalyvauja tokie skirtingi žmonės, kad apie platesnę bendrą veiklą kalbėti sunku.

Su kokia žmonių nuomone susiduriat? Koks panko stereotipas?

Tenka susidurti su seniai sukurtais stereotipais, jog pankai geria, vartoja narkotikus. Kartais tenka išgirsti replikų. Manau, jog pankų nemėgsta žmonės, kurie yra netolerantiški, siaurų pažiūrų, turi išankstinius nusistatymus, jaučiasi pranašesni už kitus. Juk iš tiesų kiekvieną asmenybę galima mėgti ar nemėgti. Pačios visuomenės susikurti stereotipai kartais verčia pankus atrodyti agresyviai – tai tarsi savigyna. Ypač tai aktualu vaikinams. Panelės šiuo atveju gali jaustis saugesnės. Dauguma pankų yra tolerantiški kitokio stiliaus žmonėms. Tačiau mes retai su jais artimiau susiduriame, nes į mūsų renginius renkasi dažniausiai panašaus stiliaus žmonės. Aš pati stengiuosi nevertinti žmonių pagal išvaizdą. Jei man žmogus įdomus, aš su juo bendrauju nepaisydama to, kaip jis atrodo.

Kokie pankų santykiai su kitomis subkultūromis?

Santykiai su kitų subkultūrų atstovais – kaip ir su visais kitais žmonėmis. Na, gotai man pačiai truputėlį juokingi: gyvenimas yra depresija ir mirtis, visa tai yra labai gražu ir t. t., o juk gyvenimu reikia džiaugtis ir jį mylėti. Galbūt tai – tik dar vienas stereotipas, todėl stengiuosi būti kiek įmanoma objektyvesnė. Visi mes siekiame išsiskirti iš pilkos masės, bet kartu statome save į tam tikrus rėmus. Vadinamieji bangliukai, nors ir ne visada drąsiai, bet bando išsiskirti iš minios. Metalistai ideologijos neturi, juos sieja tik muzika, bet šiuo metu Lietuvoje labai dažnas reiškinys, jog metalistai pradeda fašistuoti. Skinai verti atskiros diskusijos. Tikrieji skinheadai nėra susiję nei su fašizmu, nei su rasizmu, nei su nacizmu. Lietuvoje yra labai nedaug tikrųjų skinheadų – ne daugiau nei dvidešimt. Skinheadų judėjimas atsirado apie 1960 m., anksčiau nei pankų. Jis išsirutuliojo iš Jamaikos kultūros, vadinamųjų rudeboy‘ų ir modų judėjimų. Ši banga formavosi Didžiojoje Britanijoje. Skinheadai aktyviai kovojo už savo teises ir klausėsi regio muzikos. Po to šis judėjimas buvo nurimęs, vėliau atsinaujino atsiradus pankrokui, o dauguma skinheadų pamėgo naują muzikos stilių Oi! . Vėliau kai kurių Didžiosios Britanijos partijų nacistinės idėjos paveikė dalį skinheadų. Taip atsirado nauja judėjimo kryptis – nazzi skinheadai, kurių nemėgsta tradicinę pakraipą išlaikę trad skinheadai, sharp skinheadai (Skinheads Against Racial Prejudice – „Skinheadai prieš rasinius prietarus“) bei rash skinheadai – socialistinių bei anarchistinių idėjų šalininkai. Nazzi skinheadai pasisako prieš plėtrą, o pankai – atvirkščiai – yra už atviras sienas. Lietuvoje, deja, dominuoja nacistinių ir fašistinių pažiūrų skinheadai. Šiauliuose yra buvę atvejų, kuomet kilo konfliktai tarp pankų ir fašistuojančio jaunimo. Kol kas jie yra ne tik fiziškai pranašesni, bet ir geriau organizuoti.

Kokios suaugusiųjų reakcijos sulauki? Kokia tavo tėvų nuomonė?

Manau, jog mano mama mažai žino apie šią subkultūrą, tačiau ji nereguliuoja mano stiliaus, leidžia man elgtis taip, kaip noriu, gerbia mano nuomonę. Yra tekę susidurti su senų žmonių reakcijomis, dažnai labai juokingomis. Mokykloje iš mokytojų negaunu ypatingų pastabų nei dėl aprangos, nei dėl šukuosenos. Apskritai nėra tekę su jais kalbėtis šia tema.

Ar pankai jaučiasi saugūs visuomenėje?

Nelabai, nes mūsų visuomenėje labai daug netolerancijos, išankstinio nusistatymo. Man keista, kad žmonės dažnai turi tokį siaurą požiūrį, jaučiasi pranašesni už kitus. Nesuprantu to.

Kaip atskirti tikruosius pankus?

Visose subkultūrose yra dalis tų, kurie judėjime dalyvauja tik dėl mados ar paveikti trumpalaikio susidomėjimo. Tai nėra blogai – vieni iš jų domisi ir gilinasi, nusėda, kiti atsisijoja ir patraukia kitais keliais. Dažniausiai tai būna paaugliai, maištaujantys prieš tėvus ir mokytojus, pankroką suprantantys tik kaip pasilinksminimą.

Pankai laikomi išsišokėliais, maištautojais. Ar tai nėra tik įvaizdžio dalis?

Maištavimas yra mūsų ideologijos dalis. Maištaujame prieš komerciją, kapitalizmą, homofobiją, rasizmą, įvairius visuomenės stereotipus. Protesto ir maištavimo formos įvairios – kiekvienas renkasi pats.

Parengė Gintautas Mažeikis

Literatūra ir menas, 2006-02-24 nr. 3084

Views All Time
Views All Time
6332
Views Today
Views Today
1
0 0