Klausimus kelianti konferencija

Vis didėjantį Lietuvos akademinės bendruomenės domėjimąsi lietuvių išeivijos patirtimis ir paveldu liudija vis įvairėjantis ir gausėjantis straipsnių, knygų, seminarų, konferencijų ir kitokio pobūdžio informacijos išeivijos temomis skaičius.

Svarbų vaidmenį Lietuvos visuomenei internalizuojant lietuvių išeivijos paveldą atlieka Lietuvių Išeivijos Institutas.

2003 metų rugsėjo 24 d. Instituto darbuotojai pakvietė po vasaros atostogų grįžusią akademinę bendruomenę ir visus lietuvių išeivijos tematika besidominčius į konferenciją, pavadintą „Lietuvių išeivija ir antikomunistininiai sąjūdžiai Vidurio ir Rytų Europoje“. Ši konferencija, kaip sveikinimo kalboje paliudijo Lietuvių Išeivijos Instituto direktorius prof. E.Aleksandravičius, buvo sumanyta, kaip pirmasis žingsnis, pradedant tyrinėti išeivijos lietuvių antikomunistinį sąjūdį. Instituto direktorius pabrėžė būtinumą, šiais mokslo globalizacijos laikais, tyrinėti lietuvių antikomunistinio sąjūdžio ryšius su kitais antikomunistiniais judėjimais. Prof. E.Aleksandravičius nuomone, pagrindinis šios konferencijos tikslas – „mįslių ir klausimų užminimas ir įvardijimas“.

Straipsniai 1 reklama

Pirmąjį konferencijos pranešimą tema „Lietuvių išeivijos apikomunistinių idėjų įtaka Lietuvos disidentams“ skaitė VDU Istorijos katedros narys Kastytis Antanaitis. Jis, pastebėjęs, kad Lietuvos disidentinis judėjimas buvo nevienalytis, išskyrė tris pagrindines Lietuvos disidentų grupes: katalikai disidentai, liberalūs disidentai, būręsi apie „Aušrą“, „Alma Mater“ bei „Perspektyvų“ žurnalo aplinkai priklausę disidentai, propagavę eurokomunizmo idėjas. Pranešėjo nuomone, konceptuali komunizmo kritika egzistavo tik „Perspektyvų“ žurnalo aplinkoje, o Lietuvos Laisvės Lygos nuostatas, K.Antanaitis įvardino tvirtom antikomunistinėm originaliom idėjom, pastebėdamas, kad jos formavosi Lietuvoje, be įtakų iš užsienio. Kitų disidentų nuostatas K.Antanaitis įvardino labiau antisovietinėm nei antikomunistinėm. Nors pranešimo tema suponavo atsakymą, kad Lietuvos disidentai buvo įtakojami lietuvių išeivijos antikomunistinių idėjų, vis dėl to, K.Antanaitis jau pranešimo pradžioje pastebėjo, kad tų įtakų nebuvo ir bandė paaiškinti tokią šokiruojančią padėtį. Pranešėjas minėjo Lietuvos disidentų nepasitikėjimą Vakarais, sąlyginai mažą disidentų skaičių, sunkiai prieinamą antikomunistinę literatūrą, represijų baimę.

Antrąjį pranešimą tema „A.Štromas: sekuliarinis humanizmas prieš totalitarines ideologijas“ pristatė prof. Leonidas Donskis. Pranešėjas savo kalbėjimą pradėjo teze, kad Aleksandras Štromas buvo netipiškas politinis teoretikas, kad jis – ypatingas autorius, o jo darbuose įžvelgiama stipri moralinės filosofijos įtaka. A.Štromo fenomeną L.Donskis aiškino kelių edukacinių sistemų (lietuvių, rusų, Vakarų) sulydimu, o taip pat asmenine A.Štromo patirtimi, jis, anot Vytauto Kavolio, buvo išmestas į istorijos smaigalį. L.Donskis pastebėjo, kad išeivijoje į sekuliaristus žiūrėta kreivai, abejota, ar laicistas gali būti tikru antikomunistu. Pranešėjas priminė, kad pats A.Štromas visada manė esąs tikintis, tik neskyrė savęs kuriai nors denominacijai.

A.Štromas savo tekstuose svarstė, kad blogis slypi ne asmenyje, o totalitarinės sistemos vykdomame asmenybės nuasmeninime, o asmeninė atsakomybė reabilituoja nuasmenintą asmenybę. L.Donskio nuomone, A.Štromo kvietimas pasigailėti XX a. budelių, nes jie tebuvo sistemos sraigteliai, sekuliariniam humanizmui sugrąžino moralinį užtaisą.

Lietuvių Išeivijos Instituto Jaunesnysis mokslo asistentas Nerijus Gudaitis skaitė trečiąjį pranešimą, pavadintą „Lietuvos pėdsakai ‚Kontinente“. Pranešėjas priminė, kad vienas pagrindinių, 1974 m. pradėto leisti Vidurio ir Rytų Europos kultūrinio žurnalo „Kontinentas“, principų buvo besąlyginis antikomunizmas. Vis dėl to, pabaltijiečiai, jų tarpe ir lietuviai, šiame žurnale, anot pranešėjo, dalyvavo „be entuziazmo“. N.Gudaitis 70 „Kontinento“ numerių rado tik 11 lietuvių autorių tekstus. Pranešėjas minėjo Kazio Bradūno, Antano Škėmos, Kęstučio Jokubyno, Tomo Venclovos, Vytauto Kavolio, Aleksandro Štromo, Aušros Marijos Jurašas, Algirdo Landsbergio, Antano Terlecko, Valdo Anialausko pavardės. Pranešėjo nuomone, lietuviai neišnaudojo „Kontinento“ kvietimo aktyviai bendradarbiauti, nes daugeliui lietuvių – bendradarbiavimas rusų kalba leidžiamame „Kontinente“, rodėsi „ne mūsų kova“.

VDU Istorijos katedros doktorantas Linas Tatarūnas pranešimu „Žydų antikomunistinis judėjimas Vidurio ir Rytų Europoje: nacionalinis ir disidentinis aspektai“ atskleidė beveik nežinomą žydų ir Lietuvos disidentų bendradarbiavimo aspektą. Pranešėjas pažymėjo, Sovietų Sąjungos žydų, norinčių emigruoti į Izraelį, judėjimas KBG buvo traktuojamas kaip antikomunistinis. L.Tatarūno nuomone, šį Sovietų Sąjungos judėjimą reikėtų labiau vertinti kaip emigracinį, o ne antikomunistinį. Pranešėjas pastebėjo, kad iki XX a. 8 – ojo dešimtmečio Lietuvos žydai vengė bendradarbiauti su Lietuvos disidentais, nes jie negalėjo pamiršti II pasaulinio karo metais Lietuvoje nužudytų tautiečių skausmo. Pranešėjo teigimu, iki 1970 m. iš Lietuvos išvyko Lietuvos žydai (litvakai), o į Lietuvą migravo Sovietų Sąjungos žydai, nes iš Pabaltijo respublikų buvo lengviau emigruoti į Izraelį nei iš kitų Sovietų Sąjungos regionų. Šie naujai į Lietuvą atvykę žydai, neturėję tiesioginio ryšio su Pabaltijy išžudytais žydais, buvo labiau linkę bendradarbiauti su Lietuvos disidentais. Pranešėjo nuomone, T.Venclovos, A.Štromo pozicijos ženkliai įtakojo Lietuvos disidentų ir Lietuvoje gyvenusių žydų suartėjimą.

Lietuvos kariuomenės skrydžių saugos departamento inspektoriaus, inžinieriaus Alvydo Kazakevičiaus pranešimas „Leidykla „Posev“ ir jos leidiniai Rytų Europoje“ supažindino su 1930 m. Jugoslavijoje įkurtos, o po II pasaulinio karo įvairiuose Vokietijos miestuose veikusios leidyklos „Posev“ veikla. „Posev“ leidyklą įkūrė Rusijos emigrantų organizacija Liaudies Darbo Sąjunga (LDS), kurios pagrindinis tikslas – laisva nepriklausoma Rusija. Pranešėjas minėjo, kad LDS dalyvavo ir išeiviai iš Lietuvos (broliai Perekriostovai, o A.Štromas dalyvavo LDS metiniuose suvažiavimuose). „Posev“ leidyklos leidiniai aštriai kritikavo Sovietų Sąjungą. Nuo 1956 m. „Posev“ leidyklos leidiniuose, išlaikant autorystės paslaptį, buvo spausdinami ir autorių iš Sovietų sąjungos tekstai. Tad tokio pobūdžio literatūrą LDS platino įvairiomis kryptimis. Dalį leidinių buvo stengtasi perduoti Raudonosios Armijos daliniams, dislokuotiems Vokietijoje, Austrijoje. 6 – ojo dešimtmečio pradžioje LDS ėmė oro balionais per „geležinę uždangą“ siųsti mikropublikacijas. Pranešėjo duomenimis oro balionais ir kitokiais būdais buvo persiųsta 97 mln. atsišaukimų, apie 1 mln. žurnalų. A.Kazakevičiaus teigimu, nuo 1951 m. iš oro balionų išmestos siuntos buvo randamos Lietuvos teritorijoje ir bent keliolika Lietuvos gyventojų tuos leidinius platino.

Konferenciją baigė diskusijos, kuriose aktyviai dalyvavo Domas Akstinas, Jaras Alkis, K.Antanaitis, E.Aleksandravičius, L.Donskis.

Galima drąsiai teigti, kad konferencija pavyko, nes jos dalyviai išgirdo daug iki tol nežinotos faktografinės informacijos, interpretacijų ir svarstymų, buvo iškelta daugybė problematinių klausimų, skatinančių tolimesnius tyrimus.

Views All Time
Views All Time
3226
Views Today
Views Today
1

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

57 − 50 =