Kernavės miške surengtą devintąjį festivalį “Mėnuo Juodaragis” gotai nuspalvino juodai

Paskelbę, kad IX neofolko ir tamsiųjų jėgų festivalis “Mėnuo Juodaragis” yra atšauktas, organizatoriai sulaukė audringos gerbėjų reakcijos. Po dvejonių ir aptarimų, pagaliau pradžiuginta – vis dėlto festivalis įvyks!

Prieš tai po tris kartus festivalis buvo surengtas Molėtų ir Utenos rajonuose, mūsų rajone jis taip pat surengtas trečią kartą. Tiesa, šįmet buvo pasirinkta kita Kernavės miške išsibarsčiusių Valiukiškių sodyba – už kelių kilometrų nuo vietos, kur dalyviai į festivalį rinkosi užpernai ir pernai.

Tačiau sumaištis dėl renginio subrandino savo vaisius – organizatoriai sumažino kviestinių dalyvių skaičių, o į festivalį išplatino tik 400 bilietų – tiek, kiek jų buvo išleista. Taigi šįmet “Mėnuo Juodaragis” tapo uždaru – klubiniu – renginiu, kuris turėjo teminę giją, primenančią baltų filosofo Vydūno palikimą. Akcentuotas ypatingas gamtosaugos bei minties aktualumas. Anot rengėjų, trečiąjį ratą baigęs IX festivalis tapo savotišku “grįžimu prie šaknų”, primenančiu pirmųjų pagoniškų šio festivalio naktų atmosferą.

Dalyviams rengėjai pasiūlė daugelį įvairių muzikinių ir kamerinių projektų, kurie pristatė šiuolaikinę baltų kultūrą naujai.

“…Tai ir pagarba tradicijai, ir iš jos išplaukianti naujų menų šventė. Kūrybinė baltiškosios pasaulėžiūros ir estetikos kalvė, kur susitinka sena ir nauja, autentiška ir modernu, juoda ir balta, prasminga ir spontaniška. Tai novatoriškas tarptautinis kultūrinis renginys ir smagi pramoga šalyje, kuri išsaugojo prigimtinę Europos Ugnį ir kalba seniausia žemyno kalba…” – savo projektą apibūdino leidybinė firma “Dangus”. Festivalyje dalyviai ir svečiai galėjo įsigyti “Dangaus” išleistų muzikinių įrašų ir atlikėjų bei festivalio atributikos.

Leidybinė firma pažymi, kad jų rengiamas “Mėnuo Juodaragis” yra “…skirtas suburti pažangiausius kūrėjus, kurie semia iš pačios gelmės ir dega savita kūryba – ne tam, kad įtiktų vartotojų masėms…”

Todėl muzikinis atlikėjų spektras buvo labai platus. Dalyviams ir svečiams grojo etno, neofolko, postfolko, neoklasicizmo, industrinės, elektroninės, roko ir metalo, avangardo, gotikinės muzikos atlikėjai. Pastaroji muzikinė kryptis labai jautėsi tarp dalyvių – festivalio “Mėnuo Juodaragis” publikoje dominavo juoda spalva. Atvyko daug neformalaus jaunimo, save laikančio gotais.

Nors teigiama, kad visų gotų pasaulėžiūra nėra vienalytė, visiems jiems būdingas bendras liūdnas ir “tamsus” pasaulio supratimas. “…Gotai atsisako stereotipų, nepripažįsta priimtų visuomenės elgesio normų, idealizuoja dekadanso filosofiją, o “romantiškoji gotų pakraipa” idealų ieško Renesanso, Baroko ar Viduramžių kultūroje ir estetikoje…” – apie gotus rašo jaunimo judėjimų žinovai.

Muzikinis gotų skonis daro įtakos ir jų filosofijai. Anot gotų žinovų, “neofolko pasaulėvaizdis artimas pagoniškosioms tradicijoms, o industrinės muzikos gerbėjai labiau linksta į kibernetinį pasaulio suvokimą, virtualios realybės kultūrą”.

Gotus atskirti nesunku – jų drabužiuose dominuoja juoda spalva. Makabrišką įvaizdį sustiprina veido makiažas, juodai nudažyti nagai. Drabužiai taip pat efektingi – norintys labiau save išreikšti gotai rengiasi viduramžių, baroko epochos drabužiais, juodais apsiaustais, odiniais lietpalčiais, kitokiais fetišistinio stiliaus odiniais drabužiais…

Anot pačių gotų, būtent jie išpopuliarino auskarų vėrimąsi į įvairias kūno vietas. Daugelis dabartinių jaunuolių net nežino, kad tai – gotų subkultūros dalis, jų sadomazochistinių jausmų išraiška. Taigi gotai su panieka žiūri į “Gariūnų mergaites”, kurios į bambas ar liežuvius auskarus veriasi dėl “mados”.

IX festivalyje “Mėnuo Juodaragis” gotų buvo galima sutikti kiekviename žingsnyje. Jie savo išraiškingumu temdė kitų pakraipų atstovus ir suteikė keistą, stiprų čia tvyrančios magiškos energijos įspūdį.

Nuo ketvirtadienio iki sekmadienio Valiukiškiuose energingai virė kultūrinio ir subkultūrinio gyvenimo katilas. Kiekvienas galėjo rinktis renginius pagal savo skonį ir interesus. Grojo “Hybryds”, “Romowe Rikoito”, “Wejdas”, “Girnų Giesmės”, “Kūlgrinda”, “Šova”, “Goetheanum”, “Aistė & Skylė”, “Dvi Mudvi” ir kitos muzikinės grupės bei atlikėjai iš Lietuvos bei užsienio, dalyviams surengta daug paskaitų, užsiėmimų, kino peržiūrų, žygių po Kernavės apylinkes. Kas į festivalį atvyko su vaikais, savo atžalas galėjo palikti “vaikų darželyje” – vaikai išgirdo senovės lietuvių pasakų, dalyvavo lauko žaidimuose, vaidino lėlių teatre, piešė kreidelėmis ant medžio lentelių, lipdė iš molio…

Rengėjų pasiūlyti užsiėmimai tai šen, tai ten sutraukė būrelius žiūrovų. Pavyzdžiui, prie laužo apie būgnus pasakojo Hokshila – regio muzikantas, su “B.J. Fighters” sudainavęs šlageriu tapusią dainą “Pasaulis gražus”. Dirbęs Pietų Afrikoje, jis rodė būgnavimo ypatumus, pasakojo apie afrikietiškus būgnus ir būgnelius.

Kam tai buvo neįdomu, maudėsi tvenkinyje, gurkšnojo alų ir laukė mėgiamų atlikėjų koncertų. Buvo galima pamatyti ir gerokai įkaušusių ar įtartinai apdujusių asmenų, bet jų buvo vienetai. “Mėnuo Juodaragis” anksčiau ne kartą buvo minėtas ir kaip narkomanų susibūrimo renginys. Galbūt dėl to organizatoriai akcentavo, kad dalyviai neatsivežtų ne tik stipraus alkoholio, bet ir kvaišalų. Po teritoriją nuolat vaikštinėjo saugos firmos darbuotojai ir stebėjo, kas vyksta. Prieš renginį buvo įspėta, kad nusižengę taisyklėms bus šalinami iš festivalio.

Bet buvo galima įtarti, kad vartojančiųjų vis dėlto atsirado – kvaišalai, deja, yra tam tikros subkultūros sudedamoji dalis.

Pakalbinti budėję Širvintų policininkai sakė, kad jų pagalbos dar niekas neprašė, jie nepastebėjo, kad kas nors platintų narkotikus ar bent atvirai juos vartotų.

Kitąmet turėtų įvykti jubiliejinis – X “Mėnuo Juodaragis” festivalis. Ar jis įvyks prie Kernavės, Valiukiškiuose? Iki šiol renginiai kuriose nors vietose vykdavo po tris kartus. Žinant, kad šis festivalis persunktas paslaptingumu, mistika ir simbolika, galima įtarti, jog rengėjai turbūt pasirinks kitą vietą. Širvintiškiai, deja, dėl to nieko neprarastų. Periferijos sindromas pas mus suformavęs trijų vietos gyventojų kartų – “Mango”, Ryčio Cicino ir “Žentų” muzikinę bei dvasinę subkultūrą.