Kaimynų būna visokių. Aš prisimenu savo vaikystės auklytę lenkę – kaimynė buvo mūsų. Apsimetinėjome, kad mokome vieną kitą savos kalbos. Tiesa, aš lenkiškai pramokau, o ji lietuviškai – nebe. Užtat geruoju galiu minėti “ananasinius” obuolius didžiuliame jos sode, slėpynes ir kačių gaudynes ant šieno, piktą pilką seną šunį ir daugybę vištų, kurių kiaušinius man kartais leisdavo surinkti.

Dar pamenu kitą kaimyną. Savo močiutės. Gyveno priešais jos butą. Tiek jis, tiek jo moteris gerdavo. Daug ir dažnai. Vėliau riedavosi, vienas kitą vaikydavo. Turėjo kvailą rudą šunį ir dvi siamo kates. Dievinau jas. Vis taikydavausi nutverti už uodegos, bet gi niekaip niekaip. Tik žybčiodavo mėlynomis akimis iš tolimiausio rūsio kampo. Tas kaimynas kartą girtas sumanė didelį reikalą atlikti vidury laiptinės. Pirmąsyk jam pavyko. Net atsirado, kas išvalė, nes viena moterėlė manė, kad jos šunelis čia taip negražiai. Antrąsyk močiutė mano patykojo ir, pamačiusi, kad šis jau kelnes maunasi, čiupo sunkų guminį batą ir per kuprą anam, per kuprą!..

O kitų senelių kaimynai buvo senyvi žmonės. Ateidavo dažnai kur pro šalį keliaudavo, pasilabindavo. Jei kiaulę skerdžia, skerstuvėmis vaišina. Seneliai savo ruožtu obuolių, kitokių gėrybių, pieno. Anie man įsiminė tik dėl to, kad pora buvo visai neseniai susituokusi. Ėjo senelis kažkur į talką, pamatė senutę ir suprato žmonės, kad reikia vestuves atšokti. Susituokė būdami beveik 70-ies. Gražu, ar ne?

Atsikrausčiusi į Vilnių turėjau kitokius kaimynus. Vieni gyveno virš mano buto, kiti – greta. Dvi poros. Ir mėgo labai garsiai mylėtis. Labai. Vienų netgi lova stuksėjo į sieną. Šitie, matyt, labiausiai įsiminė. Kaip ir stotinga moteriškė, kartą paskambinusi į duris ir paprašiusi alaus “pūslę” atsukti. Pati, mat, negalėjo…

Dabar turim kitokius kaimynus. Daugelis jų spjauna į tai, kaip palieka mašiną kieme. Vadovaujasi taisykle “man patogu, vadinasi, viskas gerai”. O dalis kaimynų kenčia ir mašinas toli ar nesaugiai palikti turi… Kiti gi – jauni, matyt. Dieną iš dienos, naktį iš nakties laksto mums virš galvų. Juokais jų butą arklidėmis praminėm. Muzikos klausosi garsiai, o tą savaitę, likusią iki 2009-ųjų, bombeles sprogdino balkone. Dar jie nuolat žvygdo savo buto merginas (kartais atrodo, kad jų ten – 17-lika) ir rūko bute. Gartraukis dūmų ir į mūsų butą prileidžia.

Norėčiau gyventi nuosavame name. Šiandien, kai keliavome atgal į namus iš Dubingių, garsiai svajojau, kaip būtų šaunu turėti savą kiemą, namą, šunį ir katę, savus namus, galbūt mišką ar kokį ežeriūkštį netoli… Ir kuo mažiau kaimynų.

Views All Time
Views All Time
1721
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn