„Skinheadai“, pankai, metalistai — subkultūrinės grupės, dėl kurių nesiliauja kalbos daugelį metų. Šių jaunimo grupių atstovų nuomonė kaip ir aiški — jiems patinka būti kitokiais. Tačiau vyresnioji karta vis dar neigiamai žiūri į juos. Kokios problemos kyla tarp vyresniosios ir jaunesniosios kartos subkultūrų, pasakoja Mykolo Romerio universiteto Strateginio valdymo ir politikos fakulteto, Politikos mokslų katedros dėstytojas Ramūnas Trimakas.

Kaip manote, kodėl jaunimo subkultūros susilaukia vyresnių žmonių nepasitikėjimo ir yra neigiamai vertinami?

— Yra kelios priežastys. Visų pirma, tai – jaunų žmonių noras išsiskirti, maištas. Vyresni žmonės lieka nepatenkinti, kad jaunimas galbūt rodo nepagarbą tradicijai, vyresniajai kartai. Tai – nesusikalbėjimo elementas. Be to, subkultūrinių grupių atstovai rengiasi, kalba, elgiasi kitaip negu vyresni žmonės. Pastarieji, be abejo, norėtų matyti jaunimą panašų į save. Tačiau ir vyresnieji turėtų prisiminti, kad savo laiku jie taip pat buvo jauni, turėjo savo stilių, užkliuvo vyresniesiems ir, žinoma, politinei sistemai. Pamirštama, kad jie taip pat maištavo prieš vyresniuosius.

Kada Lietuvoje pradėjo reikštis šie judėjimai (hipiai, pankai ir pan.)?

— Lietuva nėra kuo nors ypatinga kitų šalių atžvilgiu. Lietuvoje subkultūriniai judėjimai šiek tiek vėlavo, bet, manyčiau, tai yra atskiro mokslinio disputo reikalas. Tokio atsilikimo kaip ir nebuvo. Jaunimo mados pakankamai greitai pasklisdavo netgi sovietmečiu, todėl jau tada reikia kalbėti apie jaunimo kultūras. Tarpukario Lietuvoje to dar nebuvo, nes vyravo didelis tradicijos vaidmuo, dauguma gyventojų buvo kaimo vietovėse – tradicinėje kaimo bendruomenėje nelabai lieka vietos subkultūrai. XX a. antroje pusėje jau galima atsekti pirmuosius subkultūros ženklus. Praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje galima atrasti vadinamuosius „stiliagas“. Taigi subkultūros prasidėjo nuo intelektualaus jaunimo. Tai buvo išprususio jaunimo iššūkis totalitarinei sistemai — kitokia apranga, kitokia muzika.

Jūsų manymu, per pastaruosius 10 metų šie judėjimai sustiprėjo, susilpnėjo ar nepakito?

— Mokslinių tyrimų, teigiančių, ar jie sustiprėjo, ar susilpnėjo, nėra. Ir tai teigti yra pakankamai sudėtinga. Aš manau, jaunimo judėjimai, prasidėję sovietmečiu, be abejo, rimčiausią pagreitį įgavo nuo hipių judėjimo. Dabar jų spektras yra kur kas platesnis -„skinheadai“, gotai ir kiti. Sąlyginai jaunimo subkultūrinėje grupėje galima skirti vadinamuosius „tikruosius“ atstovus ir prijaučiančius, kurie laikosi tik dėl mados. Jiems tas judėjimas praeina kaip mados dalykas ir vėliau jie nuo to atitolsta. Bet yra ir tokių, kurie išlieka ištikimi (galima surasti keturiasdešimtmečių baikerių, bet tokių yra mažuma).

Kokia yra pagrindinė priežastis, kodėl jaunimas buriasi į tokias grupes?

— Yra kelios priežastys. Pradedant psichologinėmis, kai jaunam žmogui reikia įsitvirtinti visuomenėje, pajusti savo vertę, jaustis reikšmingu.

Kita dalykas yra socialinės problemos. Atsirado nauja problema — daug jaunų žmonių jaučiasi palikti tėvų. Jau išaugo nauja paauglių karta, išauginta, senelių, dėdžių, tetų, kuri jaučiasi nereikalingi, tuštumą. Jiems būtinai reikia turėti artimų žmonių. Ir jie tose subkultūrinėse grupėse randa jaunuolių su tokiomis pačiomis problemomis.

Šiandieninėse subkultūrose didelį vaidmenį atlieka pyktis ir agresija. Nusikalstamos jaunimo grupės bando įsitvirtinti per prievartą, nelegaliai uždirbamus pinigus, prekiaudami narkotikais. Taip stengiamasi susikurti gerovę.

Ar vyksta koks nors jaunimo grupių bendradarbiavimas su valstybinėmis įstaigomis, pvz. policija?

— Čia taip pat yra keletas lygmenų. Dalis jaunimo grupių bando dalyvauti kažkokioje veikloje. Kiti būna nelinkę bendrauti su sistema. Jiems oficiozinė politika atrodo nepriimtina – laikosi tam tikro neutraliteto, turi savo pažįstamų ratą, geografinę erdvę ir jiems TARSI nieko nereikia. Tačiau dalis jaunimo grupių bendradarbiauja su oficialiomis institucijomis. Jos turi realią galimybę gauti finansavimą. Sunku būtų skautus ar krikščioniškąjį jaunimą pavadinti subkultūra, tačiau jie laikosi socialios politikos, siekia padaryti teigiamą poveikį.

Tačiau žvelgiant iš valdininkų pozicijos, koks yra tikslas remti kokius nors reiverius? Tada jiems pradeda vaidentis nekontroliuojamas renginys su narkotikais. Todėl iškyla problemų dėl finansinės paramos. Tuo klausimu, manau, valstybės pareigūnai laikosi atsargios pozicijos. Reikia pripažinti – abipusis nepasitikėjimas ir nelankstumas egzistuoja.

Kuo apskritai visos subkultūros yra panašios?

— Jaunus žmones vienija nenoras prisitaikyti, noras išsiskirti eiti savuoju keliu, taip pat juos jungia ir panaši amžiaus grupė bei maišto ideologija. Tačiau tai įgauna skirtingas formas. Pavadinimas „subkultūra“ sako, kad „mes esame truputį kitokie“.

Ar subkultūra — alternatyvi kultūra?

— Taip. Tačiau reikia pabrėžti, kad tai nėra kontrkultūra. Subkultūros radikaliai neatsiskiria nuo visuomenės. Jų atstovai gyvena greta mūsų, mes juos priimame. Jie mokosi, dirba kartu su mumis. Nereikia painioti su kontrkultūra, kai yra metamas radikalus iššūkis, siekiama išeiti iš socialinės sistemos ir kurti savo alternatyvą. Subkultūros visiškai atsiriboti nesiekia.

Kaip manote, kokia yra subkultūrų ateitis? Ar jaunimas aktyviau propaguos jas, ar bus imamasi kokių nors apribojimų?

— Prieš jaunimo subkultūras apribojimų galima imtis tik totalitarinio režimo atveju. Pavyzdžiui, Kinijoje kai kurios subkultūros nelabai toleruojamos – greitai susidorojama su tradicinių gyvenimo normų nesilaikančiais jaunuoliais. Taip buvo ir SSRS. Tie, kurie principingai laikėsi savo pažiūrų, buvo uždaryti į beprotnamius, kuriuose žmones suluošindavo, numarindavo.

Jaunimo subkultūros – neatsiejama vidinės kultūros dalis, tačiau kaimo bendruomenėje tai yra neįsivaizduojamas reiškinys. Tik tada, kai baigsis Vakarų civilizacija, baigsis ir jaunimo subkultūros. Turi įvykti regresas, nelikti miestų arba jie turi labai sumenkti. Jei įvykti pokyčiai ar sukrėtimai, visi gyventojai vėl grįžtų prie žemdirbio gyvenimo būdo.

Naujos subkultūros be abejo atsiras. Pirmiausia, dėl įvykusių pokyčių šeimos kultūroje. Tai lemia kitoks gyvenimo būdas, be to, nebeliko industrinio miesto. Dabartinis miestas – tai paslaugų sferos miestas, kuriame atsiranda naujos subkultūros, susijusios su vartojimu, pvz., „Akropolio“ karta.

Didėlės įtakos naujų subkultūrų atsiradimui turi ir visuomenės sekurializacija. Bažnyčios vaidmuo sumenko, religija buvo išstumta iš visų gyvenimo sferų.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Adomas Taraskevičius, Studentuera.lt

Views All Time
Views All Time
8134
Views Today
Views Today
1
0 0