Metalo muzika užgimė tarp jaunimo tuo laikotarpiu, kai ką tik buvo prasidėjusi sparčiai vystytis Vakarų civilizacija, kuri nugalėjo fašizmą, nacionalizmą ir valdžią, paremtą pasenusia evoliucijos teorija; ji turėjo gerai apgalvotą ir išvystytą liberalios demokratijos sistemą, kuri atnešė kur kas daugiau naudos individui negu bet kuri kita sistema istorijoje. Per šį laikotarpį visuomenė aptarnavo piliečius bandydama suteikti patį patogiausią gyvenimo būdą ir jokie klausimai ar tikslai už šitos pasaulėžiūros ribų nebuvo sprendžiami. Tai buvo laikoma “progresyviu” žmogaus raidos tęsiniu po primityvios raidos “red in tooth and claw” (tiesiog fizinės jėgos) stadijos į tą, kurioje visuomeninė teisybės ir moralės samprata apibūdino būtent individo gyvenimą. Individas triumfavo natūraliame pasaulyje, bet netikrumas, nežinomybė dėl mirtingos egzistencijos pritempė individą prie ankstyvųjų fizinių kovų…

Politiniu ir socialiniu požiūriu žmonija žiūrėjo į save kaip į pirmaujančią ir geresnę už kitas civilizacijas visumą, įtraukiant ir lygias egalitarines, bet totalitarines komunistų imperijas – Sovietų Sąjungą, Kiniją, tačiau kai tik 1950-aisiais išaušo termobranduolinis amžius, “laisvieji Vakarai” buvo apibrėžti taip lyg būtų priešai.

Pirmoji karta po Antrojo Pasaulinio karo pradėjo kurti pro-metalą kaip tik tuo metu, kai siekiant išvengti buvusios kartos blogybių ir nesėkmių, buvo nuvertinėjama visa senoji žinių ir socialinė sistema. To meto (ir visų ateities kartų) žmonės pasižymėjo tuo, kad negalėjo net prisiminti įgytos tiesioginės patirties iš Motinos Gamtos, nes viską, ko jiems reikėjo, pateikė bakalėjos parduotuvės, moderni medicina, industrinė ekonomika; nebuvo įmanoma rasti natūralios gamtos kasdieniniame pasaulyje, išskyrus specialias keliones. Ta civilizacija tapo išimtinai introspekcinė (paremta savistaba) ir pradėjo parasti kontaktą su pasauliu už savo paties apibrėžtų ribų.

Šio laikotarpio metu “taikos” judėjimas, kuris aprėpė pacifizmą ir egalitarinį individualizmą, užsitarnavo populiarumą kontrkultūroje – fenomenas, kuris egzistavo nuo 1950-ųjų, kai protingi verslininkai (būtent Allen Freed) rėmė ir skatino roką kaip alternatyvą senamadiškam, tradiciškam, monogaminiam ir nuosaikiam protestantų, anglosaksų ir amerikiečių gyvenimo būdui. Antrasis Pasaulinis karas nukreipė pasaulį pirma prieš Vokietiją, vėliau prieš Rusiją, Vietnamas atskleidė geranoriškos supervalstybės moralinį bankrotą, taigi visuomenė tapo vis labiau priklausoma nuo ideologinių tradicijų, kurios buvo kuriamos paskutinius 2000 metų: susitelkti ties individu (arba individualizmu), taip pat politiškai išreikštu egalitarizmu ir liberalia demokratija. Tai atsispindėjo ir to meto kultūroje, ir kontrkultūroje.

Kaip kontrastą, metalo muzika pabrėžė liguistumą ir garbino senovės civilizacijas, herojines kovas, jungiant art roko gotikinį požiūrį su plačių užmojų progressive roku. Tačiau tai vis tiek skambėjo pabrėžtinai sunkiai: tiesioginė realybė, svarbesnė nei žodžiai, simboliai ir grandiozinės teorijos, turi priminti mums, kad esame mirtingi ir kad, galų gale, negalime kontroliuoti savo gyvenimo trukmės ar įgimtų savybių. Tai drastiškai susikirto su pacifistišku hipių judėjimu ir plačiosios visuomenės industriniais ir religiniais sentimentais.

Filosofija

Tai buvo konfrontacija su “bedugne”, kurią pirmasis aprašė egzistencialistas F.W Nietzsche: yra supratimas, kad gyvenimas yra ribotas, kad mes esame ir grobuonys, ir grobis, kad nekontroliuojame viso savo gyvenimo ar mirties. Nietzschei ir tokiems mąstytojams iki jo, kaip Arthur Schopenhauer, reikėjo suvokti, kad tai buvo nihilizmo “išgyvenimas”: suvokimas, kad nėra jokių kitų vertybių nei įgimtos, psichologinės sąveikos su natūraliu pasauliu. Nihilistui nėra jokios įgimtos moralės ar vertybės, taigi nėra jokios priežasties žvelgti į socialinį statusą ar finansinę sėkmę kaip į pagrindinį tikslą, nebent kaip į kelią, suskirstytą pagal subjektyvią svarbą. Toks požiūris buvo pavojingas tikėjimui ir grėsė bausmėms, naudojamoms išlaikyti Vakarų visuomenę vieningą nuo daugmaž tūkstantųjų mūsų eros metų.

Nepaisant geranoriškų socialinių tikslų, Nietzsche ginčijosi, kad religija ir visuomenė buvo kultai, kurie “išvijo” mirtį kaip kerštą, kuris moralei pasiūlė kryptį, kuri bus “geresnė” nei pats realus pasaulis, “lygi” su visais kitais, atspari palyginimams. Iš esmės Nietzsche patį socialinį elgesį vertino kaip individo prigimties pažinimo priešą, kaip ir moralę – įsišaknijusią įtaką, kliudančią sukelti visuomenės, nežinančios jokios kitos išeities nei moralės normos, maištą ir nestabilumą.

Kaip muzika metalas atrodo labiausiai besižavintis mirtimi ir kančia (ir artimiausias Nietzsches išsakomoms idėjoms), adresuoja sutaurintą Nietzsche's “bedugnės” problemą Vakarų visuomenei, kuri sutelkė savo pagrindinius principus, individo, socialines ir mistines vertybes prie dviejų polių – “gėris” ir “blogis”, kurie padeda atpažinti priešą. Pagal žydų-krikščionių požiūrį mirtis ir kančia yra priešas, kuris yra nesuderinamas su “geru” elgesiu, kuris orientuotas į dangiškąjį (ir žemiškąjį) atpildą. Kitaip tariant pasaulietiškai, egalitarinio kapitalizmo liberali demokratija “suteikia teisę” individui moralinę “laisvę” elgtis be pagarbos natūraliam pasauliui ir išvengti bet kokio atpildo už socialinės visuomenės ribų.

8 tūkstančiai metų prieš mūsų erą šiaurės Indijoje egzistavo religija, kuri suvokė šiuos klausimus ne dualistiškai; ji teigė, kad gyvenimas žmogui yra pažįstamas jutiminiu realybės suvokimu (vaizdas, garsas, kvapas, lietimas, skonis), realybės, susidedančios iš idėjų, kurios struktūriškai buvo panašios tiek į gamtos, tiek į pačios minties procesą. Šioje religijoje ryškiai “dalyvauja” Faustiška dvasia – heroiškas žygdarbis buvo svarbiau už išlikimą, individo mirtingumas buvo aiškiai patvirtintas. Tokiu būdu galėjo egzistuoti ir prasmė, ir mirtis, visiškai jokio Dievo ar Rojaus jų sutaikinimui. Tai reikalavo iš individo deklaruoti garbingą gyvenimą, garbę mirti už kažką; iš šios religijos kilo senovės heroinės civilizacijos. Metalo nuomonė yra arčiau šio pavyzdžio nei bet koks kitas modernus ekvivalentas, taigi yra protinga priimti ciklo ir jo atsinaujinimo uždarymo idėjas, išreiškiamas metalo muzikoje.

Muzika

Menas neegzistuoja jo kūrėjo minčių vakuume. Jei idėja yra išreiškiama muzikoje, tai atitinkama idėja yra ir žmogaus, susikūrusio minties rėmus, kuriuose kuriama muzika, skambanti kaip jo trokštama vertybių sistema, pasaulėžiūroje. Menas yra per sudėtingas, kad būtų kuriamas be jokių pirminių minčių; ši idėja yra įprasta literatūroje ir vizualiniame mene, tačiau ignoruojama populiariosios muzikos (tikriausiai dėl to, kad populiariosios muzikos pagrindinė mintis tėra atspindėti visišką materializmą, tuščią neurozę ir nieko daugiau).

Moralinio simbolizmo amžiaus pabaigoje metalas perrašo muzikos kalbą tam, kad atspindėtų heroines vertybes, suformuluotas iš nihilistinio posakio “jei tiki niekuo, rask ką nors verto tikėti”. Roko muzikoje išvengiama socialinio ir politinio lengvumo – tai estetika, kuri patvirtina pirmojo pasaulio trumparegišką neurozę. Ir nors metalas išsivystė per kelias kartas, keli muzikiniai aspektai išlieka tie patys.

Tokia metalo “dizaino forma” skiriasi nuo populiariosios muzikos vienu paprastu punktu, bet iš to kyla daug technikų ir savybių, pagal kurias kompozitoriai gali kurti muziką. Pirminė išsiskirianti savybė – metalas išplėtoja muzikinę struktūrą kur kas labiau, nei bet kokia populiariosios muzikos forma; rokas yra žinomas savo „tekstas-priedainis-tekstas” struktūra, džiazas pabrėžia plačią “nesurakintą” improvizaciją, o metalas tuo tarpu akcentuoja turininį motyvą, melodingą pasakojimą kaip ir klasikinė ar baroko muzika. Kiekvienas atskiras fragmentas gali naudoti skirtingas technikas, bet būtent melodinis idėjų progresavimas, kuris netelpa į paprastus „tekstas-priedainis” rėmus, jas visas išlaiko kartu. Net 1960-ųjų pro-heavy metale motyvų panaudojimas nėra tiesiog „tekstas-priedainis” kartojimas, pereinamieji rifai suteikė muzikai poetinę formą, kuri priklausė nuo to, kas turėjo būti pasakoma.

Sintezė

Šiomis struktūromis metalas teigia susidomėjimą visatos kaip visumos pagrindą sudarančiu mechanizmu vietoj to, kad apsiribotų dėmesiu tik žmogaus visuomeniniams interesams. Tai nuvainikuoja žavėjimąsi visuotinai įsitvirtinusiu vaizdu, Vakaruose atsiradusiu kartu su absoliutistine morale; tam tikslui naudodama galingus akordus, harmonijos požiūriu lanksčias akordų formas ir išlaikydama polinkį į melodingą kompoziciją, metalo muzika akcentuoja patyrimą, kur rokas gali artikuliuoti, vėl ir vėl sugaudamas savo kilpoje, nebent atskirus momentus. Rokas naudoja atviresnius akordus ir estetiškesnes variacijas, jo požiūris yra visiškai utopinė kontrkultūros forma: progresyvios tendencijos veda į galutinę grynumo būseną, kaip “laisvė”, “laimė” ar “populiarumas”.

Metalo muzika, priešingai, yra post-humanistinio mąstymo portretas: jis labiau susirūpinęs natūralia realybe nei socialiniu simbolizmu, pabrėžiantis patirtį vietoj moralinių išvadų, ir, kai siekiama prasmės konteksto, orientuojasi į subjektyvią patirtį, o ne “objektyvumą”, kilusį iš socialinės pusės. Žinoma, kad atsisakius mokėti socialinę kainą už komforto linkme kintančią tikrovę, sugrįžtama į natūralią būseną, kurioje individas tarp kitų vertinamas pagal sugebėjimus (taip, kaip darė grobuonys prieš daugybę metų), ir tai priverčia pripažinti mirtingumą ir asmens kontrolės ribas. Ši mintis liudija Vakarų civilizacijos moderniąją erą, kurioje senovės idėjos naudojamos siekiant pabėgti nuo industrinio kapitalizmo liberalios demokratijos sutartinės socialinės realybės, ir, kaip rodo suirutės visuomenėje dėl sutarimo stokos, potencialios indoeuropietiškos kultūros krypties ateityje.

Laukite tęsinio…

Parašė (vertė) Vidmantas K.

Views All Time
Views All Time
2731
Views Today
Views Today
2
0 0