Iš metalistų subkultūros tyrinėjimų

Neoficiali Lietuvos jaunimo kultūra (undergroundas) turi ilgą ir įdomią istoriją. Jo pradžia galima laikyti septintojo dešimtmečio pirmąją pusę. Tuo metu Lietuvoje pasirodo pirmoji originali jaunimo subkultūra – bitnikai. (Norintiems bent kiek susipažinti su bitnikų idėjom, rekomenduočiau paskaityti Keruaco romaną Kelyje). Neužilgo, antroji septintojo dešimtmečio pusė, jau galima kalbėti ir apie pirmuosius hipius. Hipiai be jokios konkurencijos praegzistuoja iki 1981 m. Tuo metu Lietuvoje pasirodo pankai. Apie 1985 m. pankus pradeda keisti metalistai; 1986 m. jie jau akivaizdžiai vyrauja. 1985 m. lemiami ir futbolo fanų subkultūros istorijoje: Tais metais suorganizuojama pirmoji išvyka svetur palaikyti Vilniaus „Žalgirį”. Simboline baikerių subkultūros pradžia galima laikyti 1989 m. įvykusį pirmąjį baikerių suvažiavimą (šiaip jau jos apraiškų galima aptikti dar prieš 1980 m., o gal ir prieš 1970 m. …). Dešimtojo dešimtmečio pradžia ypač vaisinga undergroundiniu požiūriu: klesti metalistų subkultūra (kuriasi grupės, organizuojami koncertai bei leidžiama undergroundinė spauda – fanzine'ai), stiprėja baikeriai, atsigauna nuo 1985 m. nuolat mažėjusi pankų subkultūra, pasirodo skinheadai bei formuojasi taip vadinamų reiverių subkultūra (undergroundui priskirčiau tik pastarosios subkultūros techno undergroundą). Pati jauniausia subkultūra – gothai.

Tarybų valdžia į undergroundą visada žiūrėjo priešiškai. Pirmieji nukenčia bitnikai. Uždraudžiami jų koncertai (tai buvo laikai, kai į džiazą ir bliuzą buvo žiūrima neigiamai). Po Kalantos aukos gaudomi ir kerpami hipiai. Bandoma įvairiais būdais pankus ir metalistus padaryti „padoriais” tarybiniais piliečiais. Ir apskritai visas undergroundas buvo maišomas su žemėmis ir purvais. Per daug nesigilinant į tikrąją dalykų padėtį, visi undergrounderiai buvo apibūdinami kaip narkomanai, girtuokliai, toksikomanai, chuliganai, primityvai, iškrypėliai, nemokšos, psichai, valkatos, amoralūs, neturintys skonio ir t.t.

Sąjūdžio laikais situacija žymiai pasikeitė. Viešai, t.y. žiniasklaidoje, liautasi naudoti žeminančius žodžius undergroundo atžvilgiu. Kai kas net buvo paskelbti tikrais didvyriais, pvz., hipiai. Tačiau isterijos protrūkius galima stebėti ir po 1990 m. Pvz., 1995 m. žiniasklaida sukėlė tikrą isteriją reiverių atžvilgiu. Jie vėl buvo apvadinti narkomanais, chuliganais ir kitais „gražiais” žodeliais…

Straipsniai 1 reklama

Vis dėlto dešimtajame dešimtmetyje be žurnalistų ir šiaip moralės bei tvarkos sergėtojų undergroundu susidomi ir mokslininkai, sociologai ir antropologai. Savo tyrimus bei pamąstymus jie publikuoja įvairiuose moksliniuose žurnaluose ir knygose.

Su straipsniais, kuriuose minimi ir metalistai, pravartu būtų susipažinti ir metalgalviams. Suprasdamas, kad tie straipsniai yra sunkiai prieinami, aš nusprendžiau keletą jų paskelbti internete. Pirmai pradžiai jūsų dėmesiui siūlau ištraukas iš Egidijos Ramanauskaitės straipsnio „Marginalioji jaunimo muzikinio underground'o savivoka”, paskelbto straipsnių rinkinyje „Miesto marginalijos” (2000). Kiek straipsnio autorei pavyko apčiuopti metalistų subkultūros ypatybes, spręskite patys.

EGIDIJA RAMANAUSKAITĖ

MARGINALIOJI JAUNIMO MUZIKINIO UNDERGROUD'O SAVIVOKA

Kultūros marginalumo sampratą aptariant objektyviuoju požiūriu, marginalijoms priskirtume kultūros paribyje esančias „kultūrines mažumas”, neatitinkančias vyraujančių lokalinės kultūros vertybinių kriterijų. Šio straipsnio tikslas – aptarti marginalumo būseną kultūros kūrėjo savivokos lygmeniu. Šiuo atveju marginaliniu asmeniu ar grupe laikytume suvokiantį (arba suvokiančius) savo „kultūrinį vienišumą” aplinkinių vertybių kontekste.
<...>

Empiriniai duomenys, surinkti vadinamajame jaunimo metalo muzikos underground'e, nurodo jaunimo marginalios savivokos erdvę. Mūsų respondentai, suvokdami marginalią subkultūros būseną, siekdami įsitvirtinti tarp kitų kultūros sferų, kuria kultūrinio tapatumo atsvarą, savo kultūros estetiką. Kita vertus, jie gilina savo kultūros prasmes, linksta į intravertiškumą ir puikiai jaučiasi šioje subjektyvioje erdvėje. Tai paprasčiausiai kitoks gyvenimo būdas, poreikis ieškoti naujo suvokimo, nepatirtų išgyvenimų. Tokį poreikį iliustruoja respondento mintys: „Grupės idėja yra transas, keista kažkokia sąmonės būsena bent trumpam…, kasdieninių minčių sustabdymas (…) Darom dėl savęs (…), negalvojam apie kitus kažkokius žmones, ten jiems patiks ar nepatiks (…) Mes ten buvom trise, mes daug kalbėdavom apie tas pagonybes. Ir buvo kažkokia vidinė ugnis…” (Sala).

Įsigilinus į savo mikropasaulio gelmes, nelengva suvokti objektyviuosius kultūros prieštaravimus. „Kodėl jūs (t.y. profesionalų, akademinė sfera) neigiate metalo muziką? Kodėl visi ją neigia?”- bendraudamas neoficialioje aplinkoje retoriškai klausė vadinamojo black metal muzikos kūrėjas. Šią nuostabą pagilina kito respondento mintys. Jo nuomone, underground'o žmogus yra dvasiškai kitoks, jis yra „aukštesnio lygio žmogus”. „Aš šneku apie tuos dvasiškai aukštesnius, …apie tuos tikruosius. (…) Tuos, kurie grynai atsidavę ambientui, folklorui, black'ui ar dar kažkam aukščiau…” (Žemgaudas). „Aš visą savo darbą, galima sakyti, ritualizuoju, nes man tai yra tikrai labai reikšmingas dalykas, kai aš kuriu, pavyzdžiui, muziką… Tai yra… tai yra malda” (Obtest). Vos ne kiekvienas mūsų respondentas apie savo kultūrinę erdvę kalbėjo kaip apie išskirtinę dvasios būseną.
<...>

Gilindamiesi į savo subjektyvius kūrybinius pojūčius ir išgyvendami jų svaiginančią egzistenciją, jaunimo subkultūros kūrėjai savo kūrybos vaisius lygina su kultūrine aplinka. Pagoniškosios pasaulėžiūros ieškančios grupės priešpastato savo kultūrinę nišą masinės kultūros standartams. „Dabartinė pagonybė yra … kaip priešpastatymas dabartiniam išsigimstančiam pasauliui, tokiam … besiritančiam žemyn, žinai, ir ta prasme, tiesiog tai yra ieškojimas kažko sau, kažko tyresnio, kažko … stipresnio ir tikresnio nei ką mums gali duoti šitas dabartinis modernusis pasaulis. Tiesiog pagonybė yra tai, kad yra noras gyventi kitaip, pagal kitokias vertybes (…) Tą maištą (…) tu gali išreikšt per metalą, būtent per muziką savo … Savo kažkokias idėjas, savo pažiūras, ta prasme, ideologines gali sujungt su muzika, šiuo atveju metaline ir tai gausis tikrai toks … labai stiprus, kupinas, jėgų dalykas” (Obtest).
<...>

Ypač ryškus aptariamos jaunimo subkultūros bruožas – kultūrinės erdvės estetizavimas, pasireiškiantis jaunimo mąstymu, menine išraiška, išoriniu įvaizdžiu. Jaunimo undergroud'o estetika taip pat pažymėta marginalumo ženklu. Mūsų respondentams aplinką būdinga tapyti tamsiomis spalvomis. Kokios gi yra sunkiosios muzikos idėjos? „Pagrindinės idėjos yra tokios, apie ką žmonės paprasti tokioj apsimetėliškoj neva laimingoj visuomenėj bijo galvoti, apie visokius žiaurius dalykus, apie mirtį, apie mistiką (…). Jie (visuomenė) gamina visokius surogatus, tokius vat pramoginius grynai, kad linksmintų žmones. Jiems reikia linksminančios muzikos. (…) O mums reikia muzikos su idėja… Pas ką kokia pasaulėjauta, čia jau kitas klausimas (…). Pavyzdžiui, gotai, kurie mėgsta gotikinę muziką. Jie mėgsta tamsą, tiesiog visa kultūra orientuota į mirties, nakties įvaizdžius, bet tokius romantiškus labiau, ne aštrius kaip pas metalistus. Tai daugiau tokia melancholiška, liūdesio kultūra. (…) Juodos spalvos visur būtų…” (Ugnius). Daugumos mūsų respondentų tekstai rodo panašią estetinę orientaciją. Ji pažymėta nihilizmo, niūrumo, romantizmo ženklais. „Mūsų užmanymas buvo groti doom stilių… Tas stilius išsivystė iš death (…) Buvo sulėtintas death'as (…) Niūri, tokia baisi muzika…” (Ars Moriendi). „Yra tuose tekstuose karingumo, pykčio, žinai… (…) Pasiimi gitarą kaip tokį šiuolaikinį ginklą ir bandai (…) Black metal'o idėja yra griovimas, žudymas. O pagan metal'o idėja yra pati tyriausia…” (Angis).

Muzikinio undergroud'o idėjų simboline išraiška galėtume laikyti ir grupių vardus, dainų tekstus, zinų pavadinimus (pavyzdžiui, zinas „Dušna” ir jo priedas „I'm Fucker”, zinai „Raganos ir alus”, „Juodas kraujas”, „Senolių alka”, „Velinas” <...> Simboliški yra ir į oficialiąją kultūros erdvę integruojamų radijo laidų pavadinimai. „Radijo laidos tam tikros specifinės, tai muzikai skirtos: Mažeikiuose yra „Gana tylėti”, Šiauliuose „Tamsos rojus”, Panevėžy „Tamsos galerija”, buvo „Pyktis” per Ultra vires”, Klaipėdoj yra „Odos kvapas”, Marijampolėj „Sunkioji artilerija” (…) Televizijoj buvo „Tamsos citadelė”. Jaunimo ir dominuojančios kultūros priešpriešas rodo ir tai, kad iš eterio sklindanti dažniausiai nihilistinė ir vulgari estetika nesulaukia didžiosios visuomenės dalies paramos ir laidos dažnai sužlunga. <...>

Estetinė muzikinio underground'o orientacija nebūtų išsemta nepalietus kasdienio bei scenos įvaizdžio. Respondentai vienbalsiai tvirtino, jog, be abejonės, dauguma metalistų gatvėje laikosi įvaizdžio tradicijų. „Aš (metalistą) atskiriu iš ilgų plaukų, marškinėlių su kokios nors grupės pavadinimu, kepuraičių su išsiuvinėta grupės simbolika. Aprangoje dominuoja juoda spalva” (buvęs skinas). Kita vertus, „dabar atskirti labai sunku. Darbe vienas vaikšto su kostiumu, vakare sutiksi kabake – išsigąsi, nepažinsi (…) Bet kokiu atveju žmogus nėra arba tiktai underground'inis, arba underground'inis” (Shadowdances).
<...>

Marginalioji analizuojamos jaunimo subkultūros erdvė būtų neišsamiai aptarta, jei nepaliestume jos etikos aspektų. Bendraujant su respondentais, lankantis jų koncertuose, renginiuose, susidaro įspūdis, jog jaunimo underground'o gyvenamasis pasaulis tauresnis už dominuojančią kultūrą. „Komercinis aspektas toli gražu ne pagrindinis. Žmonės tai daro ne iš noro pasipelnyt, o iš noro kažką sukurti, savo subkultūrą ar dar ką (…) Yra sąlyginės taisyklės, tarkim, negalima underground'e kažką veikti tik tam, kad gauti pelno. Jeigu jie tai daro dėl babkių, jie yra komercininkai,- tai nėra underground'as… <...>” (Ugnius).
<...>

Jaunimo muzikinis undergroud'as nėra vienalytis. Mūsų respondentai atstovavo jo intelektualiajam elitui – tai buvo kūrėjai, muzikinių grupių nariai. Be jų, šioje terpėje egzistuoja nemažai prijaučiančių metalistų stiliui, lankančių jų koncertus, vadinamųjų fanų. Šis subkultūros yra būtinas undergroud'ui, nes palaiko jo kasdienį pulsą – visi žinome, jog teatras neįmanomas be žiūrovo. Trečiasis būrelis – tai besivaikantys įvaizdžio, vadinamieji netikrieji metalistai. „Underground'e irgi yra visokių: yra įdomių žmonių, yra alkoholikų, kurie, pavyzdžiui, tik augina ilgus plaukus, turi odinę striukę, gal klauso metalo, bet jie nesidomi, kas ten kokią kasetę išleido, jie ir į koncertus neina, nes jiems geriau pragerti pinigus … Juos daugiau girtuoklystė domina ir (…)gyvenimo būdas pats, o ne kažkokios idėjos” (Ugnius).

Ar analizuojamoji subkultūros sfera užpildo visą „metalisto” gyvenamąjį pasaulį? Vienareikšmiškai apibūdinti neįmanoma. Vieni tam paskiria visą savo gyvenimą, išlieka ištikimi šioms idėjoms ir tada, kai jiems gerokai virš trisdešimt. Kitiems tai laisvalaikio pomėgis, savotiška emocinė kompensacija, galimybė būti įdomių žmonių bendrijos nariu, jaustis reikšmingam. Undergroud'o marginalųjį žmogų priskirtume žaidybinei estetinės kultūros išraiškos sferai. Nihilizmo deklaravimas ir tamsiųjų spalvų romantika – jaunimo žaidybinė atsvara iš tiesų vienodai, pilkokai visuomenės gyvenimo aplinkai. <...>

Views All Time
Views All Time
4074
Views Today
Views Today
1

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

− 3 = 5