Tęsdami projekto „Visuomenė ir gyvenimo stiliai: socialinės harmonijos link“ (kurį vykdo ŠU Kultūrinės antropologijos centras ir VDU Kultūros tyrimų centras) pristatymą, skelbiame ištrauką iš interviu su Šiaulių gotų subkultūros atstovu Merilinu.

Gal galėtum trumpai pristatyti gotų subkultūros pasaulyje ir Lietuvoje istoriją ?

Viskas prasidėjo apie 1977 m. Anglijoje. Tuo metu susikūrė klubas BatCave, jame koncertavo pradedančios pankų grupės, kurių muzikantai kartu buvo ir gotikos pradininkai. Tame klube nuolat vyko įvairiausi vakarėliai, į kuriuos būdavo galima įeiti tik kažkaip neįprastai atrodant. Žmonės dažniausiai ateidavo visaip nusigrimavę, išsidažę juodai veidus, persirengę vampyrais ir pan. Tai buvo lyg pastovus Helloveeno vakarėlis. Klube ėmė koncertuoti tokios grupės kaip Bauhaus, Siouxsie and the Banchees, The Cure (viena žymiausių gotų muzikos grupių pasaulyje). Po to atsirado šiek tiek kitokia muzika, tamsesnė, švelnesnė, niūresnė. Kadangi visa ši subkultūros istorija prasidėjo daugiau ar mažiau iš punk stiliaus, tik po to atsirado vadinamieji dark punkai. Tuo metu gotai atrodė kaip pankai: apiplyšę, jų skiauterės lyg varnų lizdai – tuo skyrėsi nuo paprastųjų pankų su stačiom skiauterėm. Vėliau susiformavo daug kitų pakraipų. Atsirado istorinių elementų, pvz., iš viduramžių – pūstos suknelės, aristokratiškai balta oda. Lietuvoje gotų subkultūros užuomazgų atsirado apie 1988–1990 metus, kuomet komunizmas ėjo į pabaigą, žmonės tapo šiek tiek laisvesni.1992 m. Tauragėje pasirodė laikraštukas „Nevilties dinastija“. Žiūrint iš muzikinės pusės, Lietuvoje tokios tamsesnės subkultūros pradininku galima minėti A. Mamontovą ir vieną iš jo pirmųjų albumų „Gali skambėti keistai“. Ši muzika yra gan tamsi, niūri, kažkuo gotiška, tik sukurta „Mamontovo stiliumi“. Vėliau, gotų judėjimui Lietuvoje vystantis, atsirado daugiau gotikinių grupių.

Kiek gotų yra Šiauliuose? Ką apie juos galėtum pasakyti?

Kompromituojantis klausimas, nes nebeaišku, ką galima vadinti gotu, o ką ne. Pastaruoju metu ši subkultūra tapo vos ne popgotika, t. y. jei esu juodai apsirengęs, tai reiškia, kad esu supergotas ir „visas pasaulis aplink mane griūna, ir mano gyvenimas yra tarsi vienas tamsus kambarys, kuriame nėra jokios šviesos“, t. y. egzistuoja daug tokių juokingų formų, yra tokių žmogeliukų, kurie taip galvoja. Prieš metus Šiauliuose buvo apie 15 gotų, o dabar gal yra net 30, bet tai jau riba, nes Šiauliuose gotai nėra labai vieningi. Nuolat atsiranda naujų, todėl ne visada yra noras pažindintis – nežinai, ar jis tik šiaip juodas, ar kažkuo daugiau domisi. Jei kažkas vaikšto juodai apsirengęs, tai dar nereiškia, kad jis yra gotas.

Papasakok apie gotų judėjimą Lietuvoje. Iš kokių miestų į kokius keliaujama?

Pagrindiniai du miestai, kuriuose kažkas vyksta – gotikiniai koncertai ar kažkokie susitikimai, yra Vilnius ir Kaunas. Vilniuje visa kultūra nėra tokia suvaržyta kaip kituose miestuose, pavyzdžiui, Šiauliuose. Čia žmonės dar nelabai pripratę prie tokios juodumos, o Vilniuje niekas į tai nebekreipia dėmesio. Koncertų būna ir Kaune, ir Klaipėdoje, o Šiauliuose dar nebuvo „gryno“ gotikinio koncerto ar kažkokių susitikimų, dažniausiai visi traukia į Vilnių.

Kokią muziką gotai mėgsta, kokių grupių klausosi, į kokius koncertus vaikšto?

Kaip minėjau, fone nebėra A. Mamontovo, ir šiaip jis šiai subkultūrai visiškai nepriklauso. Vėliau Kaune atsirado grupė Mano juodoji sesuo, atliekanti kažką niūresnio, juodesnio, dabar jie groja elektroninę muziką, tačiau su gotikiniais elementais. Taip pat yra grupės Xess, Siela, Strangersin Avalon, Saprothytes, Runation. Visos grupės Lietuvoje daugiau ar mažiau linksta prie elektroninės muzikos. Yra ir dainuojamosios poezijos. Daug kas iš gotų mėgsta klausytis black metal, nors tai nėra gotikinė muzika.

Kokius filmus gotai žiūri? Ką jiems tie filmai reiškia, ar jie daro įtaką jų vidiniam ir išoriniam gyvenimui?

Tai priklauso tik nuo žmogaus. Negaliu kalbėti už visus, galiu tik pasakyti, kokius filmus mėgstame aš ir mano draugai. Yra nuostabus filmukas „Košmaras prieš Kalėdas“ (Nightmare Before Christmas): Heloveeno šalies gyventojai sugalvoja rengti Kalėdas. Šiame filme ir vaizduojama visa ta niūri atmosfera, raganiškumas, simboliškumas. Taip pat „Edvardas žirkliarankis“ (Edward Scissorhands), „Varnas“ (The Crow). Vieni filmai žiūrimi šiaip, o kiti kažkiek paveikia vidinį pasaulį, pasaulėžiūrą. Aš pats labai mėgstu psichodelinius, filosofinius filmus, kuriuose yra kažkokių įdomių minčių. Jei kalbėtume apie siaubo filmus, tai šiuo metu kuriami labai juokingi dalykai, kurie yra visiškai neemocionalūs, tuomet geriau pasižiūrėti komediją ir pasijuokti iš visokių nesąmonių. Labai mėgstu filmus su vampyrais, nes vampyrai juose dažnai labai gražiai parodomi – jų stilius, tamsumas, „juodo baltumas“ tas jų gyvenimas, vidinė vienatvė. Visi Timo Burtono filmai yra niūrios atmosferos, jis sukūrė Batmano pirmąją dalį, kuriame taip pat vyrauja tamsios spalvos, simboliai (šikšnosparniai), pati Batmano figūra atspindi tamsumą. Timas Burtonas taip pat sukūrė „Košmarą prieš Kalėdas“, „Raitelį be galvos“. Visi kiti autoriai kažkaip neįsimintini, tačiau paieškojus galima daug ką surasti. Iš aktorių man labai patinka Johny Deppas ir Christina Ricci.

Kokia gotų simbolika? Kokiais simboliais gotai tiki, kokius simbolius mėgsta, o kokių ne?

Vienas iš pagrindinių simbolių yra kryžius – ankh‘as, kuris simbolizuoja amžiną gyvenimą, tarsi uždarą ratą. Taip pat simbolinės yra pentagramos, naudojamos magijoje, suteikiančios savotišką paslaptingumą. Visi šie simboliai yra tarsi įvaizdžio dalis. Kryžių taip pat galima interpretuoti kaip mirties ženklą, nes ant kryžiaus buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus.

Koks yra gotų įvaizdis? Kas jį kuria, kas diktuoja gotų madą, jei tokia yra?

Visą įvaizdį kuria muzikos grupės. Žmonės žiūri, kaip jie atrodo, koks jų įvaizdis, bet kiekvienas atsirenka tai, kas jam atrodo tinkamiausia. Internete taip pat galima rasti gotikinės mados elementų, tačiau man labiausiai patinka, kai pats kažką sugalvoji. Jei apibendrinčiau – didžiausią įtaką daro aplinkiniai žmonės, su kuriais bendraujama, taip pat internetas, televizija, filmai, aktorių, muzikos atlikėjų, dainininkų apranga.

Ar gotai turi savo idealus? Jei taip, kokią naudą iš to gauna, kam reikia būtent tų idealų? Jei ne, iš kur sužino, koks turėtų būti „tikrasis gotas“?

Iš to kyla daug konfliktų. Neišsenkama tema yra išsiaiškinti, kas yra tikras gotas ir kas yra netikras gotas, kaip reikia elgtis, kad atrodytum kaip tikras gotas ir t. t. Tai tikra velniava, ir visa tai labai juokinga, kaip cirke – „Tu juodas, aš dar juodesnis“. Pavyzdžiui, jaunesnieji gotai apsirengia juodai ir pan., o vyresnieji ant jų „varo“ ir atvirkščiai, tai yra tikra painiava. Aš neskirstau, kuris yra tikras gotas, kuris netikras, nes tai iš tikrųjų kvaila, nėra prasmės. Netikras gotas pabūna gotu pusmetį, metus, po to tampa panku – tai daugiau savęs ieškojimas. Ir pats tikriausias gotas nebūtinai turi rengtis juodai, nes išvaizda dažnai apgauna. Aš manau, kad tikras gotas nebūtinai turi būti į neviltį puolęs žmogus, nematantis kitų spalvų, išskyrus juoda ir balta. Man, pavyzdžiui, gotika yra didžioji mano širdies dalis, tarsi melancholija, nostalgija. Tas pats lyjantis lietus, naktinės žvaigždės, mėnulio pilnatis… Gotika man yra būtent tamsesnioji žmogaus pusė. Širdis, jausmai, gebėjimas atrasti kažkokį grožį paprastuose dalykuose, tuose dalykuose, kuriuose ne visi randa grožį. Iš to grožio gimsta menas: rašoma, kuriama, piešiama – taip išreiškiami jausmai. Tai yra svarbu.

Užrašė Kristina Vilkaitė

Kultūros mėnraštis „Park@s“
Nr.34 2005 m. lapkritis

Views All Time
Views All Time
5145
Views Today
Views Today
1
0 0