Antisemitizmo apraiškos

“Lietuvos Rytas” kovoja prieš Lietuvos Katalikų Bažnyčią. Tai išduoda ir jų ‘redakcijos skilties’ reikalavimas, jog Bažnyčia atsisakytų savo veiklos, kuri įvardijama, kaip “pretenzija primesti savo valią visai visuomenei” (nr. 300., psl. 4). Bažnyčia iš viso neturi teisės egzistuoti padorioje visuomenėje, nes jos galva – popiežius sega sifiliu ( nesenas straipsnis, kuriame dėl didelio noro sukompromituoti šv. Tėvą, pamirštama net gydytojo etika). Karo laiko nuostata liepia sunaikinti kiekvieną, kuris nešioja priešiškos stovyklos uniformą. Kas iš tikrųjų yra kaltas bus galima išsiaiškinti pasibaigus karui. Šiuo metu tampa pavojinga viešoje vietoje pasiskelbti esant kunigu. Jei ir nieko neužkabinsi, gali susilaukti neadekvačios priešiškos reakcijos. ‘Lietuvos Rytas’ nemėgsta laisvų asmenybių. Bažnyčia turėtų išdrįsti įvardyti mūsų visuomenėje tuos reiškinius, kurie didina chaosą ir realų blogį. Nors Bažnyčia nugalėjo, ji vis dar neatsigauna po keturių dešimtmečių rezistencijos. Už ją visuomenė tepadėkojo formaliai. Tuo tarpu ‘Lietuvos Rytas’ dar ir iš viso nepastebėjo, kad ši kova jau pasibaigė. Jam ir toliau vaidenasi Bažnyčios reakcingumas. Mano giliu įsitikinimu ‘Lietuvos Rytas’ murgdosi neapykantos ir pagiežos baloje. Jų blūdas yra daug subtilesnis ir klastingesnis, nei pirmtako – “Komjaunimo Tiesos”. Tada šie atvirai išsakė selektyvinę poziciją. Dabar jie naudoja maskuojančias frazes: “Nesantaikos ir netolerancijos dvasia turi būti palikta…”, ar net nugirstas priešininko stovykloje: “Dievas yra meilė” (nr. 300., psl. 4). Tačiau tai, ką jie už šių žodžių slepia, man kvepia smala.