William A. Barry SJ. Pažeminimas

Aš nenoriu būti pažemintas, manau, ir tu. Tačiau yra žmonių, kurie sako, jog būtent tai buvo geriausias dalykas iš jiems kada nors atsitikusių. Pavyzdžiui, Anoniminių alkoholikų sambūrio nariai sako, kad jie pradėjo eiti blaivumo ir darnos link po gilaus pažeminimo. Panašiai kai kurie vyresnio amžiaus žmonės, atranda palaimą ir ramybę, kai priima pažeminimą, ateinantį kartu su senėjimo procesu. Ką tai galėtų reikšti?

Paulius apie Jėzų sako: „…jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil. 2, 8). Mirtis ant kryžiaus – tai bausmė, kurią romėnai naudodavo norėdami parodyti, kas yra „bosas“. Paulius sako, jog Jėzuje Dievas „apiplėšė pats save“. Mes linkę manyti, kad Dievas yra nekintantis, neapčiuopiamas, visagalis. Tačiau rimtai pamąstykime apie tai, ką Paulius sako apie Dievą Jėzuje. Dievas šiuo atveju yra pažeidžiamas, jis negina savo teisių, orumo ar garbės, bet „apiplėšia save“, kad priartėtų prie mūsų ir mus patrauktų. Dievas yra toks pažeidžiamas, jog miršta ant kryžiaus, kad laimėtų mūsų draugystę.

Mes esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą; taigi, galbūt būti žmogumi reiškia būti pažeidžiamam, suvokti, kokie pažeidžiami esame, tai yra priimti gyvenimo tikrovę, kurią galime tik paviršutiniškai kontroliuoti. Juk mes egzistuojame tik todėl, kad Dievas mūsų nori. Tačiau mums sunku suvokti, jog viskas, kas esame ir ką turime, visada yra dovana. Mes norime būti nepažeidžiami ir esame linkę manyti, jog viską kontroliuojame ar turėtume kontroliuoti. Mes didžiuojamės savo talentais, pasiekimais ir sėkme. Savo širdyse dažnai esame kaip fariziejus, kuris dėkojo Dievui, kad nėra toks kaip kiti žmonės ir pradėjo vardyti, kuo jis skiriasi nuo kitų, o ypač nuo viešųjų nusidėjėlių. Kartais mes atsipeikėjame ir suvokiame, kad viskas yra dovana, tačiau sunku šios tiesos laikytis.

Straipsniai 1 reklama

Galbūt tokiais atvejais kai kuriems iš mūsų reikia pažeminimo, kad netektume savo arogancijos, ir būtų supurtytas mūsų įsitikinimas, jog kontroliuojame savo gyvenimą. Atrodo, kad tai įvyksta, kai, pavyzdžiui, alkoholikas pasiekia dugną. Tada galimi tik du pasirinkimai: toliau mėginti kontroliuoti savo gyvenimą su buteliu užsimiršus ir juodosios skylės spirale slysti žemyn į mirtį, arba, pripažinus savo bejėgiškumą, prašyti Dievą pagalbos. Daugelis alkoholikų sako, kad tik po didžiulio pažeminimo jie pajėgė pajudėti prablaivėjimo ir gyvenimo link. Tik po to, kai visko neteko ir šaukėsi Dievo pagalbos, palaipsniui pradėjo suvokti, kad Dievas juos myli tiek girtus, tiek ir blaivius, tiek tada, kai sekasi, tiek tada, kai nesiseka, ir nori jiems gero, sveikatos ir draugystės, kurią jie tegali turėti tik būdami blaivūs. 

Aš gyvenu Jėzuitų senelių globos ir slaugos namuose. Taigi aš matau žmones, kurie yra pažeminti senėjimo proceso. Galbūt mes visi turime būti patyrę pažeminimą, kad pasirengtume senatvei, ligai ir mirčiai. Atėjus tam laikui galbūt suprasime, jog nepajėgiame pasirūpinti savimi ir reikia, kad kas padėtų pavalgyti, nueiti į tualetą ar dušą. Galbūt sakysite, jog tai iš tikrųjų žemina. Tačiau daugelis iš mūsų galime įsivaizduoti tokį gyvenimą ateityje. Taip pažeminti mes galbūt pasijusime pritvinkę pykčio ir savigailos, keiksime likimą ir žmones, kurie privertė persikelti į slaugos namus ir burnosime prieš Dievą. Galbūt tai nėra visiškai netinkama pirminė reakcija. Tačiau kai kurie žmonės niekada nepajėgia to peržengti ir likusį savo gyvenimą gyvena pilni apmaudo ir kartėlio. Kita vertus, tie, kurie susitaiko su tuo, kas įvyko, palaipsniui suvokia, kokie palaiminti jie yra, kad iš viso gyveno ir dar gyvena; jie dažnai patiria didelę palaimą ir būna labai patenkinti.

Erikas Eriksonas paskutinę gyvenimo ciklo fazę pavadino kova tarp išminties ir nevilties. Neviltis susijusi su atsisakymu ar nepajėgumu priimti save tokį, koks esu dabar, ir visko, kas praėjo, ko dėka tapau toks, koks esu dabar. Išmintis palaiko žmogų, ir jis priima taip pat ir šį savo gyvenimo ciklą, ir visa, kas jo gyvenime buvo. Tikėti, kad Dievas nori mano draugystės dabar, nepaisydamas mano nuodėmių ir silpnybių, tai iš tikrųjų būti išmintingam ir labai laimingam. Aš manau, kad tie, kurie buvo pažeminti ir kurie su džiaugsmu ir veržlumu pakilo gyventi, turi tokios išminties. Netgi apie savo nuodėmes ir silpnybes jie gali sakyti, jog tai buvo „palaimingi prasižengimai“. Daugelis iš mūsų tokios išminties pasiekiame tik po pažeminimo ir už tą malonę dėkojame Dievui. Tačiau turiu prisipažinti, jog man dar vis nelengva priimti pažeminimą.

Humbled, 2006 m. kovo 6 d., America 

Iš anglų k. išvertė Vidmantas Šimkūnas SJ

Views All Time
Views All Time
1120
Views Today
Views Today
3

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

− 1 = 1