Vienišų žmonių daugėja. Dauguma mūsų didesnę dalį savo gyvenimo praleisime vieni. Ir tai verčia į vienišumą žvelgti ne kaip į nerimo ir baimės kupiną būseną, o kaip į saviraiškos siekiamybę; ne kaip į gėdą, o kaip į nepriklausomybę.

„Neištekėti“ ar „nevesti“ toli gražu nereiškia „pasmerkti save vienatvei ir liūdesiui“; tai reiškia „suteikti sau šansą“. Šansą užmegzti daugiau, įvairesnių ir įdomesnių socialinių ryšių. Šansą patirti daugiau.

Vienišumas – nebe ta būsena, kurią norisi kuo greičiau nugalėti vos ne bet kokia kaina. Jis turi savo privalumų. Juk jau seniai santuoka nebereiškia brandos. Vis daugiau žmonių suvokia, kad tai – vienas nuo kito nepriklausomi dydžiai: gali susituokti, tačiau taip ir likti nesubrendėlis; gali tapti brandžia, atsakinga asmenybe ir nesukūręs šeimos. Žinoma, tai nereiškia, kad nuo šiol žmonės nenorės sutikti tikro sielos draugo, su kuriuo norėtų praleisti visą likusį gyvenimą. Tiesiog jo paieškos nebus tokios desperatiškos, skubotos ir kupinos vienatvės baimės. O žmonės verčiau rinksis vienatvę, nei prastą šeimą.

Tai patvirtina ir moksliniai tyrimai: dar niekas neįrodė, kad santuoka arba, atvirkščiai, jos nebuvimas – tai bilietas į laimę. Šių bilietų „kasa“ visai kitur. Laimei pasiekti reikalingas prasmingas gyvenimo tikslas ir geri socialiniai santykiai (nebūtinai su vienu asmeniu). Tie patys tyrimai atskleidžia paradoksalų faktą: XXI amžiaus vyrai vis dažniau yra linkę sukurti šeimą ir jau nebijo altoriaus tarsi ugnies, o moterys vis dažniau renkasi santuoką racionaliai, apsvarstydamos finansines, socialines ir saviraiškos galimybes.

Šventoji santuoka

Anksčiau ji reiškė viską: laimę, finansinį bei socialinį saugumą, raktą į suaugusiųjų gyvenimą plačiąja prasme. Dabar vis dažniau laimę, finansinį ir socialinį saugumą kuriame patys, o tai, ar tapsime suaugusiaisiais, taip pat priklauso tik nuo mūsų pačių – ne nuo šalia knarkiančio sutuoktinio ar lopšyje klykiančio kūdikio. Jei anksčiau buvo svarbus išorinis gyvenimas, dabar vis svarbesnis tampa vidinis.

Vis dėlto žmonės, pasirinkę vienišą gyvenimo būdą, vis dar priverčia aplinkinius įtariai pakelti antakius. Gal šis nevedęs vyriškis egoistas? O gal gėjus? O šitai žaviai damai, matyt, labiau rūpi gražiai atrodyti, nei vaikus gimdyti? O gal jie abu yra tokie nesukalbami chamai, kad niekas su jais prasidėti nenori?

Net jei turite didelių karjeros tikslų, trokštate atlikti mokslinį tyrimą ar parašyti pasaulį sukrėsiantį veikalą, kas nors būtinai pasakys, kad nei iš karjeros, nei iš tyrimo, nei iš veikalo puslapių atsakomosios meilės ir pasiaukojimo nesulauksite. Į jus bus žiūrima šiek tiek su gailesčiu – kaip į žmogų, kuriam – o varge! – nesiseka meilėje. Gal jūs nė nuogos moters nesate matęs?..

Ir visi – nuo populiarių žurnalų straipsnių iki bendradarbių – jums tvirtins, kad tol, kol neužmegsite ilgalaikių, tvirtų santykių, nebūsite iš tikrųjų laimingas. Nepatirsite tikrosios gyvenimo pilnatvės. Tačiau ar kas nors nustatė ir ištyrė, kas yra tikra? O gal mes dar tik ieškome vienišiaus, paaukosiančio savo gyvenimą būtent šiam tikslui?

Vienišųjų ir įtariųjų karo laukas dabar driekiasi tik psichologinėje plotmėje. Nes viskas, ką įmanoma reglamentuoti įstatymais, jau reglamentuota – apibrėžta net sugyventinių atsakomybė vaikams ir vieno kitam. Moterys šiais laikais turi puikių karjeros galimybių, yra ekonomiškai nepriklausomos ir netgi gali gimdyti vaikus, naudodamosi spermos banku.

Kaip jas „pastatyti į vietą“? Ogi pareiškus, kad jei neturi šeimos, neaugini vaikų ir nepopini sutuoktinio, esi kažkokia… na, neišbaigta. Ir net jei tau atrodo, kad esi laiminga, iš tiesų taip nėra. Tiesiog nežinai, kas yra laimė! Vargšelė…

Keistai skamba? O gal tiesiog atėjo laikas keisti požiūrį?

Įsitikinimas, kad vienišiai – nelaimingi ir desperatiškai ieškantys laimės, yra mitas. Mitas, kuris merdėja. Ar kam nors atrodo nelaimingas ir prislėgtas George Clooney? Vargu. Tačiau kai kurie vienišiai kol kas neįtaria apie šio mito merdėjimą. Jie, nors ir turi daug draugų, keliauja, dirba, domisi daile ar literatūra, vis dar nedrįsta garsiai ištarti: „Aš laimingas. Man patinka mano gyvenimas. Man patinka tai, kaip aš jį gyvenu“. Visa tai prieštarauja mūsų kultūrai – kaip žmogus gali džiaugtis, būdamas vienišas? Kaip jis gali norėti būti vienišas?!

Vieniši žmonės turi daugiau saviraiškos galimybių. Kai esi vienišas, gali rizikuoti ir kam nors ryžtis, ir kad tai padarytum, nereikia kito žmogaus pritarimo ar sutikimo. Kai kurie vienišiai tokie patenkinti savo gyvenimu, kad net puola aiškintis neturį jokio noro ieškoti antrosios pusės ir čia pat mainyti aukso žiedus.

Amerikoje iš tirtų 3000 vienišių net 55 proc. neturi pastovaus partnerio ir jo neieško. Sunku pasakyti, ar jie artimo žmogaus nenorės niekada, ar sakydami „nenoriu“ nutyli „negaliu“, o gal iš tiesų yra patenkinti savo vienišu gyvenimu?

Vienišiams sunku, nes jie turi įveikti daugybę stereotipų. Pavyzdžiui: kad būtum, turi būti poros dalis. Pusė obuolio, suradusi antrąją pusę. Juk net vaikams aišku, kad viena vaisiaus puselė be antrosios netrukus suvysta.

Tiesa, buvo laikai, kai norint išlikti buvo būtina sukurti šeimą (nesvarbu, ar pirmykštėje gentyje, ar XVI a. aukštuomenėje, ar negailestingame fabrikų amžiuje). Dabar šie laikai praėjo. Kad turėtum ką valgyti, visai nebūtina ištekėti už pasiturinčio ūkininko. Tiek darbovietės, tiek parduotuvės atviros visiems. Pasirinkimas likti vienišam šiais laikais ne mažiau gerbtinas nei sprendimas tuoktis.

Be to, XXI a. nėra gėda mylėtis nesusituokus! Dar daugiau: galimas seksas be vaikų ir vaikai be sekso. Įmanoma viskas. Taip pat ir turėti savo namus (nors ir visą pilį, jei tik išgali), nors ir esi vienišas. Tyrimais nustatyta, kad nuosavybės turintys vienišiai kur kas laimingesni už tuos, kurie gyvena pas tėvus ar nuomojasi būstą.

Vienišos moterys, matyt, vis dar norėdamos įrodyti pasauliui savo nepriklausomybę, nuosavus būstus įsigyja 3 kartus dažniau nei vieniši vyriškiai. Pastarieji vis dar įsivaizduoja šeimą kaip savotišką „susitupėjimą“. Moterys susisuka lizdą vienos.

Darbas, draugai ir viso to vertė

Darbas, kuris tenkina dirbantį žmogų (nesvarbu, ar jis vienišius, ar, anot nemirtingosios Bridžitos Džouns, „patenkintas sutuoktinis“), – dar viena prasmingo gyvenimo sąlyga. Vienišiams darbas ypač svarbus. Jei patinka tai, ką darai, jauti savo vertę ir autonomiškumą. Juk taip gera žinoti, kad visas esi paniręs į ką nors labai labai svarbaus… Tai suteikia gyvenimui neginčijamą prasmę.

Darbas, be kitų gerųjų savybių, padeda aplink susikurti socialinį tinklą iš panašių – panašaus išsilavinimo, pajamų, vertybių, interesų – žmonių. Darbas ne tik suteikia priežastį ryte išlipti iš lovos; jis dovanoja kolegas, su kuriais gera praleisti popietes ir vakarus.

Tačiau vėl iškyla jau minėta problema – į aktyviai dirbančius vyrus ir širdį karjerai atidavusias moteris visuomenė žiūri skirtingai: daug dirbantis vienišas vyras tiesiog prasmingai realizuoja savo galimybes; daug dirbanti vieniša moteris veikla bando kompensuoti ne tokius sėkmingus gyvenimo aspektus. „Gal ji tokia „kieta“, kad šalia jos joks vyras neišbūna ilgiau nei valandą?“ – svarsto dauguma.

Vienišiems žmonėms visai kitokią vertę įgyja draugai ir draugystė. Tą intymumą ir meilę, kurių nesulaukiame iš nesančio sutuoktinio, po kruopelę susirenkame iš draugų. Senoji kultūra, dar tokia gaji mūsų sąmonėje, neabejoja, kad visus emocinius poreikius turėtų patenkinti vienas asmuo. Tačiau toks įsitikinimas tolygus visų turimų lėšų suslėpimui į vieną kojinę. Jei ją kas nors atras ir pavogs – bus riesta.

Nepaisydami to, šviežiai iškepti sutuoktiniai vis labiau artėja vienas prie kito ir vis labiau tolsta nuo draugų. O vienišiai yra laisvi: jie gali stiprinti visus socialinius ryšius, investuoti į juos meilę ir dvasinę energiją, nebijodami, kad įskaudins ar nuskriaus šalia esantį žmogų.

Yra tik vienas minusas: vienišiams reikia daugiau jėgų ir laiko santykiams kurti. Tik dėl to, kad tų santykių ir ryšių tiek daug. Vis dėlto vienišiai vertina kiekį. Kolegos, draugai, boulingo partneriai – tinka visi. Psichologiškai pasitenkinimas gyvenimu priklauso ne tiek nuo ryšių ar santykių skaičiaus, kiek nuo jų kokybės. Jei pavyksta ją pasiekti su daugeliu žmonių – puiku. O jei nepavyksta ir su tuo vieninteliu… ką gi. Juk buvote perspėtas nelaikyti visų pinigų į vienoje kojinėje.

Susikurti geresnį save

Didžiulis būrys draugų ne tik suteikia emocinę paramą, bet padeda asmenybei tobulėti. Kuo daugiau draugų turite, tuo įvairesnius ir įdomesnius savosios asmenybės aspektus galite atskleisti, o patinkančius – auginti ir puoselėti. Didelis socialinis tinklas kuria bendrumo jausmą. Daugybė vienišių, kurie patys neturi vaikų, trokšta užmegzti ryšius su jaunesne karta. Kai jaunesnis už tave žmogus tavimi žavisi, tavo gyvenimo pasiekimai net tau pačiam nusidažo visai kitomis, šviesesnėmis, spalvomis.

Kur vienišiai užmezga draugystes? Ogi beveik visur. Ypač tai paprasta mieste ar priemiesčių bendruomenėse, į kurias lengva įsilieti tiek susituokusiems, tiek vienišiems. Ir nors tyrimai rodo, kad vedusių vyrų ir ištekėjusių moterų seksualinis gyvenimas geresnis, o seksualiniai santykiai dažnesni, vienišiai gali guostis tuo, kad jų seksualinis gyvenimas kur kas įdomesnis. Jame apstu ir nuotykių, ir eksperimentų.

Kadangi nėra stipraus emocinio prisirišimo, vienišiai lengvai atsisako jų netenkinančio seksualinio ryšio ir eina ieškoti kito. Nors susituokusių žmonių seksualinis gyvenimas geresnis, vienišiams atrodo priešingai – jie mano, kad kur kas vertingesni jų seksualiniai nuotykiai, o dešimt metų susituokę draugai, matyt, jau seniai mylėtis nustojo…

Vienišiai ieško pirmiausia draugų, o ne partnerio. Kartais su kuriuo nors iš didelio draugų būrio atsiduria lovoje – na ir kas? Kaip į tą lovą įlipo, taip ir išlips. Dažnai vienišių draugystėms seksas nė trupučio nekenkia. Tai dėl to, kad jie neieško „to vienintelio“ žmogaus. Jei su Maryte puikus seksas – puiku, ji bus mano meilužė. Jei su Rita gera diskutuoti – gerai, su ja aptarsiu verslo reikalus. Vienas žmogus visų savybių negali turėti ir niekada neturės. Bent jau vienišiams šios ar panašios iliuzijos tikrai nebūdingos.

Toks bendravimo būdas padeda vienišiams atskirti savo seksualinius poreikius nuo emocinių reikmių. „Meilė“ ir „geismas“ jiems jau seniai skirtingos sąvokos. Jie neįtikinėja savęs, jog tam, kad pasimylėtum, būtina įsimylėti. Užuot apgaudinėję save, vienišiai puoselėja kitas aistras – nuo maisto gaminimo iki sodininkystės ar ikebanos.

Gal visos šios priežastys ir gali paaiškinti, kodėl vienišiai renkasi vienišiaus statusą. Jie laimingi, finansiškai apsirūpinę ir nuo nieko nepriklausomi. Jie gyvena savo gyvenimą, nelaukdami to „ypatingojo“, kuris ateitų ir padarytų jį gražesnį.

Views All Time
Views All Time
3001
Views Today
Views Today
1
0 0