Vyresniosios kartos atstovai puikiai atsimena, nes buvo auklėjami klasikinės literatūros pavyzdžiais, visokeriopai ugdančiais užuojautą: didieji rašytojai sielvartavo dėl užmušto mužiko, „aitrino širdį“ mąstydami apie prostitutės likimą, apdainavo gailestį pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems. Bet kol nepažvelgsime į šį reikalą kitaip, kol liesime graudžias ašaras dėl sušalusių, sušlapusių „bomžų“, mūsų dalia gali tapti nepavydėtina.

Taigi, jūs ko nors pagailėjote

Ką tai reiškia? Ogi tai, kad pripažįstate, jog žmogus pateko į sunkią padėtį ir neranda išeities. Jūs matote jį kaip nevisavertę būtybę. Taigi – gailintysis visada yra aukščiau, ir jo žvilgsnis visada nukreiptas žemyn. Ar neatrodo, kad tai perdėtas pasitikėjimas savo jėgomis, susireikšminimas? Ar jums neatrodo, kad, gailėdamas kito, jį žeminate?

Ar nenorėtumėte pagailėti kokios nors stiprios, energingos asmenybės? Ne? Kodėl? Nes ji pati puikiai sprendžia visas problemas. Tai yra – prieš ją nepasipuikuosi. Ja galima žavėtis, jai galima net pavydėti, bet jos gailėti sunku. Nors jos gyvenime turbūt irgi nemažai problemų ir jai būna sunku… Tačiau niekam neateis į galvą mintis pasakyti: „Vargšelė“ ir paglostyti jai galvą…

Bet juk gailestis, užuojauta – puiki dingstis padėti žmogui. Gal reikėtų nepaisyti pasitikėjimo savimi, kuriuo tarsi dangstosi gailestis, jei jis duoda tokius puikius rezultatus: skatina padėti kitam?
O ne! Padėdami iš gailesčio mes, vaizdžiai tariant, penime žuvimi, bet nemokome pasidaryti meškerės. Tokia pagalba visada laikina: dabar, šią akimirką, pamaitinti, sušildyti, paglostyti, padėti pereiti per gatvę, paremti pinigais…

O toliau? Ar ir rytoj maitinsite, girdysite, guosite, ausite ir rengsite? Būsite geroji fėja visą gyvenimą? O kaip tas žmogus? Jei pats įveikia sunkumus, kam jo gailėjote? Nesugeba? Vadinasi, ketinote tik atitolinti jo žūtį nuo alkio ir šalčio? Kaip matote, vėl sugrįžome į pradžią: gailestis – tai pažeminimo forma, kartu – manipuliavimo būdas. Pažemintieji ir nuskriaustieji taip moka naudotis gailesčiu, kad būsite priverstas bėgti jiems į pagalbą, gelbėti iš bėdų, kurios juos užgriūva stebėtinai pastoviai.

Magneto principas

O dabar pažvelkime dar giliau. Gyvenimas sutvarkytas taip, kad žmogus negali sukurti vienokio pasaulio modelio sau, o kitokio – kitiems. Modelis bendras, jame galioja tie patys dėsniai – karaliams ir elgetoms, man ir tau. Vadinasi, gailėdamas kito, pripažįstate, kad jis negeba išspręsti problemos, kurią jam pateikė gyvenimas.

Kartu pripažįstate, kad ir jūsų gyvenime galima padėtis be išeities. Jūs iš anksto pasiduodate sunkumams, iš anksto susitaikote su pralaimėjimu. Kokius signalus siunčiate pasauliui? Kokius įvykius pritraukiate į savo likimą? Supratote?

Taigi. Eikime toliau. Kaip manote, ką veikia pasąmonė, jums gailint „vargšo Kazelio“? Ji apibendrina. Vargšeliui nepasisekė? Gyvenimas pasielgė su juo neteisingai? Gerai, taip ir užrašom: gyvenimas – neteisinga išmonė, todėl ir man gali atsitikti kas nors panašaus. Patikėkite, nemalonumų ilgai laukti nereikės!

Pasąmonei duota problema, dėl to ji turi parengti situaciją, kurioje jūs tą problemą spręsite. Taip svetimos bėdos ir nesėkmės formuoja mūsų ateitį, tampa mūsų biografijos faktais.

Kontrolinis suaugusiesiems

Logiškas klausimas: ką daryti? Niekam nepadėti? Ne, niekas jums to nepataria! Žinoma, padėti reikia, bet – ne iš gailesčio, o iš meilės. Štai ir visas skirtumas.

Pavyzdžiui, artimą žmogų užgriuvo rimti nemalonumai. Jis neinkščia, reikalaudamas užuojautos, bet iš paskutiniųjų stengiasi išsikapanoti. Jūs suprantate, kad galėtumėte jam padėti. Tai padėkite! Padėkite, įliedami į savo pagalbą ne užuojautą vargšui, o meilę artimui, patekusiam į keblią padėtį.

Beje, lemtis – apdairi dama: prieš pateikdama problemą, būtinai duos galimybę išspręsti ją „virtualiame lygmenyje“, t. y. suves su žmogumi, patekusiu į tokią pat nelemtą padėtį. Padėdami jam įveikti kliūtį (suprantama, ne iš gailesčio!), kartu ir sau randame optimalią išeitį. Pasąmonė tai maloniai priima: problema išspręsta, tema baigta. Kaip žinia, pasąmonės uždavinys – kurti situacijas, kuriose atsidūrus mokomasi spręsti tam tikrus uždavinius. Nesvarbu, ar problemą išsprendėte realiame gyvenime, ar išgyvenote mintyse. Todėl galite atsipalaiduoti: į tokią pasalą nebepateksite.

Taigi, ir gailint, ir mylint atliekami, rodos, tokie patys veiksmai. Tačiau pirmuoju atveju „duodama išmaldos“, arba tiesiog išsiperkama, kartu praturtinant pasąmonę nauja baimės ir neišspręstų problemų porcija, o antruoju – suteikiama tikra, o ne laikina pagalba, be to, nusikratoma savo kompleksų!

Atminkite: gailestis – tai toks brangus malonumas, kad jo negali sau leisti net turtingiausias pasaulio žmogus. Mat gailėdamas jis tuoj pritraukia įvairias nelaimes ir – nieko, išskyrus trumpą palengvėjimą, nesuteikia tam, kuriam dovanojo savo užuojautą.

Views All Time
Views All Time
1332
Views Today
Views Today
1
0 0