Pradėję mokytis antroje klasėje vaikai jau žino, kad nereikia priimti visko, kas sakoma, už tikrą pinigą, ypatingai jeigu teiginiai atspindi kalbėtojo savanaudiškumą, teigiama Peilio universiteto mokslininkų publikuotame tyrime. Pagrindinė tyrimo autorė Candice Mills teigia, kad suaugę žmonės atpažįsta kito žmogaus savanaudiškumą tokiuose veiksmuose kaip pripažinimo siekimas arba stengimasis būti panašiam į bendraamžius, tai gali turėti įtakos tam, ką žmonės sako ir tam, kokie yra jų įsitikinimai apie visą pasaulį. Pirmojoje tyrimo dalyje dalyvavo po 20 vaikų, kurie ėjo į darželį, mokėsi antroje ir ketvirtoje klasėse. Vaikams buvo papasakotos trumpos istorijos, kuriose veikėjai kalbėjo apie varžybų, kuriomis jie buvo arba nebuvo suinteresuoti, pasekmes. Visų amžių vaikai labiau tikėjo tais veikėjų teiginiais, kurie buvo teisingi, nei melagingais. Tačiau, kai veikėjai kalbėjo apie varžybas, kuriomis jie buvo suinteresuoti ir glaudžiai su jomis susiję, vaikai jų teiginius įvertino labai skirtingai. Į darželį einantys vaikai labiau tikėjo tais teiginiais, kurie buvo savanaudiški nei priešingais, tačiau antroje klasėje besimokantys vaikai turėjo daugiau nuovokos ir suvokė, kad savanaudiški teiginiai gali būti neteisingi. Antroje dalyje vaikų buvo klausiama, kaip savanaudiškumas gali priversti sakyti netiesą. Vaikams buvo pateiktos trys galimybės: tyčinė apgaulė, netyčinis šališkumas ir gryna klaida. Vaikai retai šališkumą laikė tinkamu neteisingo pasakojimo paaiškinimu. Jauniausi vaikai dažniau galvodavo, kad veikėjai meluoja. Tyrimo autorės teigimu, iki šeštos klasės vaikai melo ir šališkumo nelaiko vienodais neteisingų teiginių pateisinimais. Suaugę žmonės, žinoma, išskiria visas tris rūšis. Tačiau kol kas neaišku, kada vaikai pradeda suvokti, kas yra šališkumas.

Views All Time
Views All Time
738
Views Today
Views Today
1
0 0