Daugumai tėvų vaikų baimės atrodo visai be pagrindo. Tačiau vaikams tamsoje tupintys monstriukai ir iš palėpės sklindantis žingsnių aidas yra patys tikriausi. Baimės itin išryškėja apie antrąjį gimtadienį: mažai arba nieko nebijojęs mažylis staiga ima paniškai bijoti kaimynų šuns, maudynių vonioje ar tamsos. Kodėl būtent šiame amžiuje atsiranda baimės?

Visų pirma 2–6 metų vaikai dažniausiai jau būna susidūrę su skausmu (kažkas įkando, nudegė, prisivėrė ir pan.) ir baime (jiems pasirodė, kad pasiklydo; palikote su aukle, darželyje ir pan.). Šio amžiaus vaikų laki vaizduotė, o priežasties ir pasekmės ryšys – dar nelabai suprantamas.

Dvejų trejų metų vaikas jau žino nemažai apie dydžius ir formas, tačiau jis nesupranta, kad niekas negali jo įtraukti į unitazą ir juo labiau „nuleisti“ kartu su tekančiu vandeniu. Darželinukai išgirsta (per TV, radiją, neatsargius suaugusiųjų pokalbius) apie įvykius, kurie jiems atrodo baisūs ir nė nesuabejoja, kad tai atsitiks ir jiems. Juk jie dar negirdėjo apie tikimybių teoriją ir jiems nėra lengva atskirti, kas yra tikra, o kas – fantazija.

Dažnai pasitaikančios baimės

Išsiskyrimo baimė. Šią baimę jaučia ne tik vaikai, bet ir tėvai, kurie juos palieka darželyje ar auklei. Visada pasakykite vaikui, kad išeinate. Jei išeisite neperspėję, tik pasėsite nepasitikėjimo sėklą. Kai kurie vaikai apsiramina, jei tėvai padeda įsitraukti į žaidimą, o kitus užburia atsisveikinimo ritualas. Žiūrėkite, kas tinka jūsų vaikui. Jei vaikas bijo net kalbos apie darželį ar mokyklą, apsilankykite ten kartu su juo, pasikalbėkite apie tai, susitikite su auklėtoja.

Baimė maudytis. Kai kurie vaikai bijo, kad jų neįtrauktų iš vonios išleidžiamas vanduo. Jokie logiški paaiškinimai nepakeis vaiko nusistatymo. Tiesiog tol, kol vaikas bijo, to nedarykite jam esant vonioje. Pratinkite pamažu – vandenį išleiskite jam esant GRETA vonios – tegul jis pamato, kad srovė neįtraukė nė vieno žaisliuko, šampūno buteliuko ir pan.

Šunų baimė. Vaikams šunys yra dideli, greiti ir nenuspėjami gyvūnai. Jokiu būdu nestumkite vaiko prie šuns, ypač jei jis svetimas. Jei norite vaiką supažindinti su pažįstamu, draugišku šuniuku, iš pradžių jį stebėkite iš toliau ir tik tada, jei vaikas pats norės, prisiartinkite. Jei vaikas nenori glostyti, vėlgi jokiu būdu neverskite.

Garso baimė. Nors mažyliai mėgsta daužyti per puodus, langus ir pan., siurblio ar plaukų džiovintuvo garsas gali juos labai išgąsdinti. Prieš įjungdami stiprų garsą skleidžiančius prietaisus leiskite vaikui juos pačiupinėti ar net pažaisti su jais. Jei baimė yra tokia didelė, kad net susipažinimas su daiktais nepadeda, atlikite „garsius“ darbus, kai vaikui gera nuotaika arba – dar geriau – kai vaiko nėra namuose. Pamažu ši baimė natūraliai išgaruos.

Tamsos baimė. Nemažai tėvų prisipažįsta, kad jų vaikai miega prie įjungtos naktinės lemputės. Nieko čia nėra nei gėdinga, nei baisaus. Kai kuriems vaikams naktinės lemputės reikia net iki 10–11 metų. Jei vaikas pasirengęs, pabandykite naktinę lemputę išjungti, bet palikti lempą koridoriuje, o po kurio laiko ir ją išjunkite. Kai kuriems vaikams reikės jūsų pagalbos atprantant, o kiti tiesiog patys vieną dieną išsijungs tą lemputę. Bet kuriuo atveju neskubinkite vaiko.

Mokyklinukų baimės. Nors mokyklinukai dažnai jau būna išaugę iš vaikystės baimių (paprastai ilgiausiai užsitęsianti yra tamsos baimė), tačiau jiems iškyla naujos baimės. Pradinukas gali bijoti, kad jį atstums draugai, kad iš jo pasityčios, kad po pamokų bus namuose vienas. Jie gali bijoti apiplėšimo, pagrobimo, žudynių (televizija šias baimes nuolat skatina). Jei vaikai bijo būti vieni, pasiūlykite grįžus iš mokyklos įsijungti radiją arba žinomą animacinį filmuką – taip jie negirdės „baisių“ garsų. Jei vaikas bijo likti vienas vakare, pasiūlykite įsijungti visas šviesas arba kalbėtis telefonu.

Kaip padėti?

Vaikų baimės dažniausiai priklauso nuo vaiko jautrumo, patirties ir vaizduotės. Jei vaikui baimės vis kartojasi, pasistenkite kurį laiką vengti situacijų, galinčių tas baimes sukelti – paprastai po kelių mėnesių su baime susidoroti daug lengviau! Be to, venkite pamokslauti. Ar jums padėdavo tokios frazės, kaip: „Elgiesi kaip mažvaikis“, „Čia nėra pabaisų“ ir pan.? Geriau pasistenkite įvardyti ir suprasti vaiko baimes. Neįsijauskite ir nepadarykite iš to didelio burbulo, bet tiesiog pasakykite, kad suprantate jo baimes.

Be to, šiek tiek baimės dar niekam nepakenkė: nei svetimų šunų, nei svetimų žmonių. Geriausia, jei su vaiku kalbėsite, galbūt pavyks rasti knygelių, kaip nugalėti panašias baimes, galbūt ją nugalėti padės prožektorius po lova arba tiesiog… laikas. Nestumkite vaiko į baimę, norėdami parodyti, kad nėra ko bijoti (pavyzdžiui, tamsos bijančio vaiko neuždarykite tamsoje tikėdamiesi, kad baimė praeis) – taip baimė tik padidės. Baimės yra nugalimos mažais žingsneliais!

Views All Time
Views All Time
2233
Views Today
Views Today
1
0 0