Kai atrodo, kad visus užsibrėžtus tikslus įgyvendinai, atsitinka staiga toks dalykas, kaip praregėjimas, nori tu to ar nenori. Kad ir kaip patogiai ir saugiai tuomet jauties, vis dėlto suvoki, jog tobulumui ribų nėra, ir kad tavo darbas tėra tik dalelė to, ko tu sieki, ir kad tai ką jau užbaigei savo planuose, pastebi tik ne daugelis – tai yra patys artimiausi žmonės.

Mokyklose, universitetuose dėstomos paskaitos yra tik teorinės, o praktika įgyjama darbe. Tai kas išmokstama universitete retai pritaikoma darbuose, nes įmonėje, kurioje dirbi visko mokaisi iš naujo.

Toje pačioje įmonėje dirbantys darbuotojai gali būti visiškai priešingi vienas kitam, nes jų suvokimo lygis yra skirtingas – vienas labiau pažengęs, kitas dar tik žengia ten kur kolega jau yra.

Kaip R. T. Kiyosaki yra teigęs, jog jei nori pasiekti finansinę laisvę turi dažniausiai elgtis priešingai nei dauguma elgiasi. Šis sakinys turi gilią prasmę ir vien priešingu elgesiu nuo didžiosios visuomenės dalies, tikrai dar nepasieksi finansinės laisvės.

Vis dėlto pavyzdžiu galime turėti vadybininkus. Visi jie yra išsiskiriantys vienas nuo kitų ir turintys unikalių įgūdžių, tačiau galutinis rezultatas tas pats – geras veiksmų planas, o jį lemia nuoseklus darbas, todėl galima teigti, kad ir kokie būtų skirtingų bruožų turintys vadybininkai – jų galutinis rezultatas tas pats.

Tačiau vadybininkai lieka vadybininkais, jeigu jie nustoja ieškoję ydų savy ir nustoja tobulinęsi, tai yra nustoja dalyvauti įvairiuose seminaruose, nors ir tų seminarų temos jau plačiai išnagrinėtos ir kartojaisi: vadovavimas, kuriame bandoma įteigti seminarų dalyviams, jog jie privalo būti išskirtiniai, o ne tokie kaip masės.

Viskas priklauso nuo to, kaip žmogus supranta tą išskirtinumą. Gal tas kelias iki siekiamo rezultato yra skirtingas visų vadybininkų, tačiau rezultatas tas pats: jie parodo savo vadovavimo įgūdžius.

Šie įgūdžiai yra visiškai priešingi nuo lyderių. Nors vadybininkai save ir laiko lyderiais, dauguma jų nėra tokie, nes kelias kokį renkasi vadybininkai yra skirtingas nuo vadybininkų, kaip vadybininkų – nuo didžiosios visuomenės dalies.

Taigi lyderystėje ir pasireiškia tas išskirtinumas, kad tie vadybininkai, kurie dalyvauja tame pačiame seminare ir klauso pranešėjo idėjų, dažniausiai bando nuteikti save dar seminarui neprasidėjus, kad jau seniai viskas aišku ir nieko naujo nesužinos, tačiau tik dalis tų dalyvių įdėmiai gilinasi bandydami surasti tame pačiame dar kažką naujo, nes jie tikisi iš seminaro įgyti naujų žinių nepaisant panašių seminarų temų.

Kai kurie užsisklendžia savy ir lieka kasdieniais vadybininkais, tačiau tie, kurie nenustoja gilinęsi, atranda tai, ko per visus vadovavimo metus dar neįžvelgė. Tai ir yra vadinama Lyderystė, kai žmogus nesustoja gilinęsis ir tobulėjęs.

Lyderystė nėra tas pats, kas vadovavimas. Daugelis ekonomikos profesorių teigia, jog vadybininkais gali būti visi, tačiau lyderiais – tik nedaugelis.

Turbūt iškilo klausimas, kodėl nedaugelis ir kuo lyderystė tokia ypatinga? O gal atrodo, jog esi ir vadybininkas, ir lyderis viename ir viską darai teisingai?

Drįsčiau paneigti pastarąją mintį, jog esate du viename, jeigu jūs esate vadybininkas, kuriam rūpi stabilumas, o ne permainos.

Vadybininku darbuotojas gali būti deleguotas firmos vadovo, tačiau lyderiu niekada, nes lyderystė nėra pozicija, kurią užima darbuotojas, nėra ir gražiai skambančios užimamos pareigos.

Lyderiai turi viziją, tačiau vadybininkai ją gal ir turi, bet labai netolimos ateities ir nenuoseklią.

Lyderiai skatina darbuotojus, drąsina juos. O vadybininkams reikalingas rezultatas, todėl ir teigiau, kad visi vadybininkai ir gauna bet kokiu atveju geresnį ar prastesnį rezultatą, tačiau lyderiams rūpi ne tik rezultatas, bet ir kaip tas rezultatas pasiekiamas.

Lyderystėje nėra taikoma „push” (spaudimo) sistema, kuri dažnai yra vadybininkų kompetencijoje, kurie tiesiog reikalauja nepaisant žmogiškųjų galių, kad tam tikras skaičius darbų turi būti atliktas iki tam tikro laiko ir kiekviena žingsnį stebi taip, kad priverčia darbuotojus jaustis nepatogiai ir nesaugiai. Lyderiai priešingai nei vadybininkai skatina darbuotojus imtis darbo, apibūdina atlikto darbo vertę jiems ir visuomenei. Taip darbuotojai vėliau patys pradeda dirbti ne dėl to, kad atliktų darbą, o mėgaujasi darbu, nes žino jo suteikiamą vertę.

Nesuklystume pasakyti, jog tarp vadybininkų ir darbuotojų egzistuoja piramidės principas, tai yra vyriausias vadybininkas, jo pagalbininkai, ir likusi darbuotojų dalis, kuri nedalyvauja bendrovės valdyme.

Lyderiai veikia priešingai. Jie suteikia galimybę darbuotojams dalyvauti bendrovės valdyme teikiant pasiūlymus bei išsakant nuomonę, kas jų manymu įmonėje vyksta netikslingai. Tai leidžia jiems pasijusti reikšmingais įmonės našumo klausimuose ir tai suteikia jiems atsakingumo jausmą ir leidžia jiems atsakingiau žiūrėti į įmonę, kurioje jie dirba. Todėl didžiausia daroma vadybininkų klaida, kad jie įmonės darbuotojus parodo esą nereikalingus, todėl jie negali ir neprivalo domėtis įmonės klausimais, o tiesiog turi atlikti darbą nepriekaištingai ir greitai.

Toks elgesys darbuotojams suteikia negatyvią nuomonę apie darbą, įmonę ir vadybininkus, kurie juos prižiūri. Taip nesuvokiamas nei darbo tikslas, nei vertė kurią jis suteiks atlikęs darbą ir taip pradedama žiūrėti neatsakingai į atliekamą darbą.

Didžiausia klaida, kuri yra daroma, kad yra paskiriama atlikti tam tikram asmeniui užduotį, o šis liepia atlikti tą pačią užduotį žemesnę poziciją už jį užimančiam darbuotojui, nuo ko kenčia ir darbo kokybė, nes jei ne pats atlieki užduotį, tai tikėti iš kitų, kad ji bus gerai atlikta, beprasmiška.

Lyderiai niekada jiems privalomų atlikti užduočių neperleis kitiems, jei nebus visiškai įsitikinę, jog tą darbą lygiai taip pat gerai gali atlikti jo kolega. Lyderiai neperleidžia savo darbo, kad ir koks jis būtų sunkus ir reikalaujantis daug darbo. Jie perleidžia tik tokius darbus, kuriuos patys galėtų atlikti, bet jie, turintys daugiau įgūdžių, apsiima spręsti dar svarbesnius klausimus.

Dar viena daugelio vadybininkų yda yra ta, jog jie sugeba vadovauti kitiems neįsitikinę ar gali vadovauti patys sau, laikytis disciplinos. Lyderiais yra tie žmonės, kurie geba vadovauti sau, laikosi disciplinos ir neatideda mažiau svarbius klausimus spręsti vėliau.

Labai svarbu produktyviam darbui yra pasitikėjimo jausmas kolektyve. Jeigu darbuotojai negali vieni kitais pasitikėti, tai tikėtis įmonės augimo naivu, nes jei nėra sukurtos visiems darbuotojams lygios galimybės laisvai reikšti pasiūlymus bei nėra sukurtas pasitikėjimas tarpusavyje, tai tokiu atveju vyraus konkurencija, kuri lems tai, jog vieni kitiems bandys pakenti, o ne padėti išspręsti iškilusias problemas bei nusivylimas dėl mažo rūpinimosi darbuotojais. Tokiu atveju įmonėje vyraus intrigos, vieni kitus kaltins dėl blogai atliktų ar išvis neatliktų darbų.

Vadybininkai, važinėjantys naujais automobiliais, kurie tikriausiai paimti lizingu, bei turi specialiai vadybininkams aikštelėje rezervuotas vietas, dar neparodo jų sugebėjimų darbe.

Tik sugebėjimas sutarti ir visada paskatinti darbuotojus atskleis lyderio savybes. Darbai ir įgyvendinti projektai turi būti pavyzdžiu darbuotojui, ko jis taip pat turėtų siekti, o pozicijos išaukštinimas tik suglumins darbuotoją ir vers jį elgtis neatsakingai, nes iš jo bus tik vis reikalaujama ir vis daugiau, o gerovę kurią jis sukuria jam nėra pažįstama.

Jeigu įvyko klaida, niekada neverta kaltinti kitų darbuotojų jų nerangumu, o geriau prisiimti savo kaltę dėl įvykusių nesklandumų, kad pritrūko dėmesio darbuotojams ir nebuvai toks atsakingas koks galėjai.

Jeigu su darbuotojais elgiamasi teisingai, tai ir jie bus teisingi: nemeluos, nevogs, atliks darbus sąžiningai. Yra teisinga reikalauti iš tau dirbančiojo konkrečių darbų, tačiau tai neturi būti „kill” sistema, kuri visiškai pribaigs darbuotoją nuo jam keliamų reikalavimų per visiškai minimizuotą laiką.

Views All Time
Views All Time
2104
Views Today
Views Today
1
0 0