Mes įpratome tinginystę laikyti trūkumu. „Ką man daryti su savo tinginyste, ji gimė anksčiau nei aš…“, „Jis nenori ruošti pamokų – tingi!“ Dauguma mūsų norėtų išsivaduoti iš šio „trūkumo“ ir to paties išmokyti savo vaikus – ne tingėti, o dirbti. Tačiau ar verta tai daryti?

Juk mūsų gyvenime tinginystės vaidmuo labai didelis. Ji kaip lakmuso popierėlis parodo, ką mes norime daryti, o ką darome per jėgą, versdami save. Kiek tai efektyvu? Kuo gali padėti visos tiesos apie tinginystę žinojimas? Pasvarstykime.

Kaip žinia, samprata „tinginystė“ mūsų visuomenėje anaiptol negiriama. Naudojame šį žodį, jei norime įvertinti mažą žmogaus efektyvumą, jį sukritikuoti, o gal ir įžeisti. Žodyne ši savybė apibūdinama taip: „Tinginystė – nenoras dirbti, darbo, reikalų, užsiėmimų vengimas, pomėgis dykinėti“. Atrodytų, jei jau taip, ką čia bepridursi? Ar gali būti kažkas gero ir šviesaus?

Siūlome pradėti nuo klasifikacijos. Juk tinginystė, kaip ir bet kokia kita savybė, turi gausybę variacijų.

Tinginystės klasifikacija

Tinginystė kaip progreso variklis

Ar jums, mieli skaitytojai, žinoma, kad būtent tingus žmogus sugalvojo visa tai, kas leidžia racionaliai panaudoti jėgas ir laiką? Nuo rato iki interneto. Ar galime pavadinti išradėją – žmogų, galintį metų metais siekti įgyvendinti svajonę – tinginiu? Vargu. Veikiau tai ne tinginystė, o noras rasti trumpesnį kelią į problemos sprendimą, išspręsti ją pačiu efektyviausiu būdu.

Prisiminkite, kaip dažnai gyvenime susiduriame su žmonėmis, kurie, gavę užduotį, neskuba jos įvykdyti. Ar iš tinginystės? Tiesiog iš pradžių jiems norisi išrinkti rezultatyviausią atlikimo būdą, o paskui imtis veikti. Tai apie juos sakoma: „Ilgai užsivedinėja, greitai važiuoja.“

Tinginystė kaip apsauginė organizmo reakcija

Kartais nenoras ką nors daryti būna fizinės ar protinės perkrovos padarinys. Tas, kuris ilgai dirba, vieną kartą neranda savyje elementarių jėgų – organizmas tiesiog atsisako jam paklusti. Tai šiandien, deja, dažnas reiškinys. Staiga vidury įtemptos darbo dienos siaubingai užsimanoma pasivolioti ant sofos su knyga, paplepėti su draugais telefonu, tiesiog pamiegoti.

Tokia „tinginyste“ suserga dažniausiai tie, kurie vadinami darboholikais – dėl vienos ar kitos priežasties jie dirba, kaip sakoma, 25 valandas per parą. O kai organizmas ima vengti tokios veiklos, maištauti reikalaudamas būtinos pertraukos, darboholikas sau sako: „Kažko aš čia pradėjau tingėti, tai negerai“.

Tada į pagalbą ateina kaltės jausmas. Juk toks žmogus tiesiog negali sau leisti tingėti! Tačiau organizmas ne guminis. Jis randa optimalų sprendimą nustoti dirbti – tai liga.

Manote, kad jūsų mokyklinio amžiaus vaikai serga taip dažnai, nes juos kankina virusai ir infekcijos? Galbūt. Tačiau įsižiūrėkite: kokios apkrovos mokykloje, kaip dažnai būna paraudusios vaiko akys, ar dažnas nuovargis ir didžiulis noras atidėti į šalį net mėgstamus dalykus? Galbūt jam per sunku atlikti tą daugybę užduočių, kurios duodamos mokykloje. Ir „tinginystė“ gali būti tik atokvėpis, kurio reikalauja vaikiškas organizmas.

Kažkuria prasme būtent pervargimas – daugumos vyresniojo amžiaus moksleivių „tinginystės“ priežastis. Jie, regis, iš visų jėgų stengiasi pabėgti iš pamokų ir išvengti namų ruošos darbų, o iš tikro yra be proto pervargę ir stengiasi pakelti tas apkrovas, kurios per sunkios net daugumai suaugusiųjų. Juk jų darbo diena – reali, o ne formaliai nustatyta, trunka ne mažiau penkiolikos valandų (aštuonios-dešimt pamokų, namų darbai, repetitoriai, parengiamieji kursai…)

Tinginystė kaip motyvacijos nebuvimas

Tai paprastai būna paties žmogaus nesąmoningo pasipriešinimo pasekmė. Žmogus širdies gilumoje ima suvokti, kad lyg ir ne ten eina bei ne visai tai daro. Tokiais atvejais kaltinti jį tinginyste ima aplinkiniai – tie, kuriems būtina, kad jis atliktų darbą, kurio jam daryti nesinori. Pavyzdžiui, mes su jumis, brangūs tėvai.

Mes imame skųstis tingiu vaiku, kuris mums nepadeda, nenori mokytis, lankyti įvairių būrelių, į kuriuos mes jį taip kantriai vežiojame. Tačiau išsiaiškinkime: o pačiam žmogui reikalingas tas darbas, kurį jį verčia daryti? Ar vaikui už pagalbą bus pasakytas nors paprastas ačiū? Ar supranta paauglys, kodėl ASMENIŠKAI JAM reikia mokytis, ar daro tai prigrasintas tėvų? Ar dažnai klausinėjate savo vaikų: kam jūs mokotės ir vaikštote į pamokas, kam tvarkote savo kambarį? Paklauskite. Atsakymas jus gali nustebinti: „Kaip tai kam? Žinoma, jums, tėveliai!“

Ir štai dabar pats laikas susimąstyti: jei vaikas mokosi ir viską daro tik dėl jūsų, bijodamas bausmės, ar jis gyvenime išmoks ką nors daryti dėl savęs? Ar galės, būdamas suaugęs, atskirti savo norus nuo svetimų? O gal taip ir liks svetimų svajonių pildytojas? Gal reiktų apie tai pagalvoti dabar?

Tinginystė kaip patogumas

Mums dažnai nesinori keisti to, kas patogu. Ir mes prisidengiame tinginyste kaip skydu, kuris nors visuomenėje ir yra smerkiamas, bet priimamas ir suprantamas. Kas tai gali būti? Mums nesinori rūpintis savo sveikata ir mesti svorį. Tačiau iš tikro tuomet negalėsime skųstis nei blogais gydytojais, nei žiauriu pasauliu, produktais mutantais ir apskritai ekologija. Vaikui patogiau pasakyti „tingiu eiti į treniruotę“ negu prisipažinti, kad vakar jis susipešė su berniukais ir dabar bijo ten eiti.

Veltėdžio tinginystė

Ir galiausiai toji pati „tikroji“ tinginystė. Kam ką nors daryti, jei visuomet atsiras tas, kuris tai padarys už tave ir nieko neklaus? Žinoma, šiuo atveju žmogus vargu ar taps įdomia asmenybe. Užtat išmoks bet kokioje situacijoje rasti aktyvių žmonių, pasiruošusių už jį nugyventi gyvenimą.

Na, kaip kam labiau patinka. Bet jei jau kalbame apie tinginystę kaip ydą, tai baisiausia jos atmaina – proto tinginystė. Kai paprasčiausiai tingisi galvoti – ką, kaip ir kam darysi. Šiuo atveju žmogus rieda per gyvenimą iš inercijos, net jei jo gyvenimo būdas jau tapo jam nemalonus. Tačiau norint jį pakeisti, reikia tuo pasirūpinti – o galvoti tingu.

Pavyzdžiui, moteris gali automatiškai užsiimti namų ūkiu, be to, nekenčiamu, ir beatodairiškai kritikuoti visus namie už tai, kad jai nepadeda. Tačiau pagalvoti, kaip motyvuoti namiškius jai padėti – tingisi. Juk tuomet reikės ieškoti atskiro priėjimo prie kiekvieno šeimos nario, mokytis būti supratingai, stebėti, kam kas įdomu. O tai daryti tingisi…

Labai dažnai protinė tinginystė pasireiškia vyro ir žmonos santykiuose. Kiekvienam jų tingu pagalvoti apie tai, ko norėtųsi partneriui. Lengviau reikalauti, kritikuoti, žeminti, net šantažuoti. Tam skiriama gausybė jėgų. Tačiau, matyt, atsidurti partnerio vietoje, pajusti jį, pamatyti jo poelgių priežastis reikia dar daugiau dvasinių jėgų. Ir tai jau dvasios tinginystė…

Kenčiantieji nuo tokios tinginystės rūšies paprastai visai nemano, kad yra tinginiai. Jiems artimesnis aukos vaidmuo, iš kurios visi tyčiojasi ir kurios niekas nesupranta – nuo mažo vaiko iki visos valstybės.

Motyvacija kaip priemonė suprasti tinginystę ir ją nugalėti

Tikimės, kad dabar aišku, jog tinginystė – tai visai ne tipinė problema, kurią galima išspręsti vienu mostu. Netgi norint duoti patarimą tema „kaip išsivaduoti iš tinginystės pačiam ar išvaduoti ką nors kitą“ teks ieškoti tikrųjų tinginystės priežasčių. O jų, kaip mes išsiaiškinome, gali pasirodyti daug – nuo nenorėjimo vykdyti įsakymus iki banalaus persitempimo.

Nė vienas žmogus nedarys to, kas jam nemalonu, nereikalinga arba nepatogu. Net jei žmogus vienaip ar kitaip nuo jūsų priklausomas – vaikas, pavaldinys – protingiau ne jį versti, o motyvuoti, sukelti susidomėjimą vienu ar kitu darbu (ne tik materialinį). Tokiu būdu darbas bus padarytas ne tik laiku, bet ir atsakingiau. O jei jums atrodo, kad jūs ir taip užtektinai jį motyvavote, o jis vis tiek tingi – vadinasi, motyvacija arba per silpna, arba šiai asmenybei neaktuali.

Banalus pavyzdys – piniginė motyvacija. Net aukso kalnai negali priversti uždaro intraverto aktyviai bendrauti su žmonėmis. Jam tai bus sunku ir labai greitai jį arba ištiks nervinis priepuolis, arba jis susirgs, arba ant stalo numes prašymą atleisti iš darbo.

Jei taikote vadinamąją baimės motyvaciją, turėkite omenyje, kad tai ne visuomet veiksminga, o kartais gali sukelti ir atvirkštinę reakciją. Kai sakote paaugliui: „Greitai daryk tai, ką pasakiau! Kitaip nenupirksiu (nekalbėsiu, neleisiu ir kt.)“, visai gali būti, kad turėsite taip pasielgti, bet labai gailėsitės dėl savo grasinimų. Paaugę vaikai sunkiai ištveria tėvų spaudimą. Jiems kartais reikia nereikšmingiausios priežasties, kad sakydami: „Na ir nereikia!“ trenktų durimis.

Bus tęsinys

Views All Time
Views All Time
1670
Views Today
Views Today
1
0 0