Beprotiškai tingėjau rašyti šį straipsnį. Slankiojau po kambarius vieną kitą dulkę pavalydama. Surūkiau penkias cigaretes, dvidešimt kartų pasitikrinau paštą, per „Skype“ su drauge užsipliurpiau apie gyvenimo prasmę. Maudė galvą ir nebuvo įkvėpimo. O dar kaimynas sieną ėmė gręžt. Gal rytoj geriau pavyks susikaupti?

Teisintis pačiai sau – vienintelė veikla, kuria užsiimt niekada netingiu. „Aš pavargusi“, „juk galiu pasižiūrėti įdomų filmą“, „prieš imantis sunkaus darbo reikia pailsėti“, „privalau skirti dėmesio draugams“ – tokios mintys kaip voratinkliai raizgo kiekvieno darbo pradžią. „Ratas sens, pamaži besisukdams, tą daugsyk apgauna, kurs ritasi šokdams“, – šią Slunkiaus mintį galėčiau iškraigalioti ant sienos kaip savo moto. Vasaros saulelė manęs nebudina – tik į lauką traukia, kad galėčiau į šilto vėjo gūsius pasinert. Bet jei eisiu pasivaikščiot, sąžinė lyg kokia uodė kraują siurbs, kad nepradedu dirbti. Kur kas smagiau gurkšnot vyną, kai kompiuteryje jau guli parašytas tekstas.

Kas per velniava ta tinginystė? Gal dėl šios ydos kalti mūsų protėvių genai? Jie nesimokė siekti ilgalaikių tikslų, taupė energiją ir iš urvų išropodavo tik tuomet, kai skrandis urgzti imdavo – tokių minčių prisiskaičiau internete. Žinoma, tai tik spėlionės – niekas nežino, kas darėsi tais urvinių laikais. Įdomiau, kas dabar vyksta tinguolių žmonių sielose. Gal ne veltui Tomas Akvinietis tinginystę laikė viena iš septynių didžiųjų nuodėmių?

Tinginystės tema susidomėjau, kai bjauriai prislėgė neįgyvendintų idėjų krūva . Nusprendžiau pasinaudoti tarnybine padėtimi: eisiu pas psichologus pasikalbėti apie tai, kas man rūpi, o kartu ir straipsniui medžiagą surinksiu. Gal specialistų žodžiai ir mane, ir kitus tinginius privers pasikrutint.

Stingdanti klaidų baimė

„Tinginiu vadiname žmogų, kuris neatlieka darbų. Tačiau dažnai nepasižiūrime, kas už to nieko neveikimo slypi“, – psichologė Roma Jusienė tinginystę regi kaip rimtą bėdą.  Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto Psichologinių inovacijų ir eksperimentinių tyrimų mokymo centro vadovė tinginių matė daug – socialinių mokslų daktarė dėsto VU ir veda mokymus organizacijoms. Tinginystė – nelengvas darbas, dažnai atimantis daugiau energijos nei tikra veikla. Psichologė tvirtina, kad tinginiaujant ir ilsintis vidinė būsena labai skiriasi: „Ką nors nuveikęs žmogus poilsiauja su malonumu. Tinginys tos vidinės ramybės nejaučia.“ Ypač vargina kaltės jausmas, kad nieko doro nepadarei.

Atskirti tinginį ir poilsiautoją kai kam nelengva užduotis. Tai, ką darbštus lietuvis vadintų tinginiavimu, nerūpestingas portugalas laikytų pelnytu atokvėpiu po darbų. Akivaizdu, kad poilsio ir darbo santykis – žmonių susitarimo reikalas. Tačiau abejotina, ar koks nors pasaulio žmogus jaučiasi laimingas, ištisas dienas bindzinėdamas ir alutį gurkšnodamas.  Turėti tikslą ir jo siekti – kur kas smagiau nei veltėdžiauti.

Kodėl tuomet tingime? Gal dykinėjimas – rimta liga? Psichologė Roma Jusienė tvirtina, kad tinginystė dažnai kyla iš menkavertiškumo jausmo ir nepasitikėjimo savo jėgomis. „Jei nieko nedarysiu, nebus galimybės patikrinti, ką aš galiu ir ko negaliu. Nepadarysiu klaidų ir nebūsiu niekaip įvertintas“, – tokia logika darbštuoliams atrodo keistoka. Tačiau p. Jusienė aiškina, kad daug žmonių verčiau sutiks, kad juos laikytų dykaduoniais, negu patirs nusivylimą dėl neigiamo įvertinimo. „Mokyklose kai kuriuos vaikus mokytojai greitai „nurašo“ – ai, jis tinginys, iš jo nieko gero neišeis. Kartais tėvai tikisi įspūdingų rezultatų, o vaikas nesijaučia galintis jų pasiekti. Tokie mažyliai praranda pasitikėjimą savimi“, – psichologės manymu, tinginystės priežasčių reikėtų ieškoti vaikystėje.

Efektyviai dirbti dažnai trukdo perfekcionizmas. „Jei sieki tobulumo, užbaigti darbus itin sunku. Kai kurie perfekcionistai daug dirba, bet rezultatas būna menkas. O ir daug pasiekę jie nemoka savimi pasidžiaugti. Už menkiausias klaidas save skaudžiai plaka“, – p. Jusienė matė žmonių, kurie aplinkiniams atrodo užkopę į aukštumas, tačiau patys savimi nebūdavo patenkinti.

Tinginiai gali tapti darbomanais

Stovi žmogeliukas ant aukšto dangoraižio stogo ir ilgesingai žvelgia į  kitą pastatą. Ten palmės žaliuoja, šiltas baseinas vilioja ir rojaus paukščiai gieda. Tačiau tarp statinių – tik siauras lieptelis. Baugu juo žengti – slystelsi ir apačion skaudžiai dribsi. Daugeliui perfekcionistų jų uždaviniai atrodo dangoraižių aukštumo. Išeitis – nuleisti kartelę iš aukštybių, kad suklydęs neužsimuštum. Kitas būdas – tinginiauti ir laukti gaisro. Jei pirmasis dangoraižis užsiliepsnos, neabejotinai skuosi į kitą. Nenuostabu, kad daugelis mūsų laukia paskutinių minučių, kol darbai ima nežmoniškai svilinti.

Žinojimas, kad nėra kur dingti, nepasitikintiesiems savimi padeda atlikti darbus – įsitikinusi p. Jusienė: „Įtampa – reikalingas dalykas. Tačiau blogai, jei žmogus toks įsitempęs, kad kenčia jo darbo rezultatai.“ Kai kada palaukti nieko neveikiant tiesiog būtina – tuomet galvoje viskas dėliojasi ir bręsta idėjos. „Reikia parašyti straipsnį, vaikštai pora savaičių, ir staiga pūkšt – viskas susideda. Mintis reikia išnešioti“, – linkčioju galva, kai psichologė kalba apie man gerai pažįstamas aplinkybes. Tačiau vėl pasijuntu neaiškumo migloje atsidūrusi – kaip atskirti idėjų brandinimą nuo tinginystės? „Jei žmogaus suvokimas nesutrikęs, jis tai atpažįsta. Tai priklauso nuo žmogaus savijautos – ar jis tik nervinasi, ar ramiai vaikšto žinodamas, kad vėliau viską gerai padarys“, – aiškina psichologė. Ir vis tiek man neaišku – visas idėjas brandinant nerimas dažnai slenka iš paskos lyg šešėlis.

Kartais labai norisi, kad kas nors patapšnotų per petį ir patikintų, kad man viskas pavyks. Ar tai normalu? Juk visi sėkmės guru moko – motyvuoti save privalome patys. „Tai siekiamybė, kad kiekvienas žmogus jaustųsi valdantis savo gyvenimą. Tačiau ne visi tą gebėjimą turi. Daugelis mano, kad jų sėkmė priklauso nuo aplinkybių – nuo tinkamos vietos ir aplinkinių geranoriškumo, –  Roma Jusienė tokio mąstymo nenormaliu nevadintų, – Labai jau daug tokių „nenormalių“ galėtume rasti. Aišku, galima samprotauti, kad tie žmonės vaikystėje nėra pajutę, ką reiškia būti tiesiog vertinamam už tai, kad esi, o ne už tai, kad atitinki kieno nors lūkesčius.“ Nieko stebėtina  – tėvai nėra idealūs žmonės ir dažnai auklėdami vaikus klaidų pridaro.

Vidinė motyvacija – galingiausias veiklos variklis. „Tyrimai rodo, kad žinių daugiau išlieka, kai žmogus mokosi vidinės motyvacijos skatinamas. Tačiau puikiai išlaikyti egzaminą gali ir tie, kuriems svarbiausia gauti aukštą įvertinimą“, – p. Jusienė aiškina, kad ir vidinių, ir išorinių dalykų motyvuojamiems žmonėms gali sektis. Tinginystė greičiausiai apima tuomet, kai veikti nėra nei išorinių, nei vidinių paskatų.

Iš nepasitikėjimo ir troškimo būti įvertintiems gimsta ne tik tinginystė, bet ir darbomanija. „Tinginiai vengia veiklos, o darbomanai negali nė minutės atsipalaiduoti. Tik aktyviai veikdami jie save vertina“, – psichologė mano, kad kai kurie tinginiai, vadovų smarkiau paakinti, gali virsti darbomanais. Tie, kurie nuolat įrodinėja sau savo vertę, darbdaviams atrodo tikri aukso grynuoliai. Bėda ta, kad į kraštutinumus linkę žmonės dažnai perdega – juos užpuola ligos, o kartais pervargus darbomaniją pakeičia tinginystė. „Visko turi būti su saiku – ir darbo, ir poilsio“, – šią psichologės ištartą mintį visi gerai žinome, bet dažnai pamirštame. Nuolat priminti pavaldiniams šitą tiesą – toks turėtų būti gero vadovo siekis.

Sparnus užaugina pripažinimas

Kalbėtis apie darbdavių galią tramdyti tinginystę traukiu pas kitą psichologę. „OVC Consulting“  paslaugų grupės vadovė Rūta Navardauskienė organizacine psichologija domėjosi ne vienus metus. Jos patarimų per konsultacijas ar seminarus klausosi vadovai ir personalo specialistai.

Įsitikinusiems, kad geram darbuotojui tereikia geros algos ir netrukdyti dirbti, p. Navardauskienė pažeria krūvą kitokių argumentų. „Mes visi norime pripažinimo, tai yra įgimta.  Labai retai žmogui pakanka tik galimybės įgyvendinti savo idėjas. Juk, galų gale, ir savo vertę žinantiems profesionalams kyla klausimas, ar jų pasiekti rezultatai organizacijai yra reikalingi“, – psichologė aiškina, kad tarp darbuotojų ir darbdavių nuolat vyksta sudėtingi mainai. Dėmesys taip pat yra valiuta ir ja atlyginama už pastangas. 

Ponia Navardauskienė siūlo prisiminti vieno iš motyvacijos klasikų Fredericko Herzbergo teoriją: normali alga, patogi darbo aplinka, žmoniškas vadovo elgesys, draugiškas kolektyvas  – būtinos aplinkybės, kad žmogus norėtų dirbti. „Tačiau tai yra savaime suprantami dalykai – jų visi tikisi eidami į rimtą organizaciją. Tokioje aplinkoje atsidūręs žmogus nebūtinai užsidegs aistra dirbti daugiau ir geriau“, – to nesuprantantiems vadovams Rūta Navardauskienė siūlo prisiminti akimirkas, kai jie patys į darbą kaip ant sparnų skrisdavo. Ir turbūt neretas sutiks, kad visai ne didelė alga lemdavo tokį nusiteikimą.

„Galimybė tobulėti, pripažinimas, rodomas pasitikėjimas, nepriklausomybės ir didesnės atsakomybės suteikimas – štai kas žmones „veža“, – vardija p. Navardauskienė ir staiga puola atsiprašinėti, susigriebusi, jog per dažnai vartoja žodį „veža“. Nuraminu ją, kad šis žodelytis puikiai atspindi mūsų kalbos esmę. Visuomet lengviau, kai tave „veža“, o ne pats ropoji dulkėta žeme.

Ant žemės dažnai nuleidžia pati organizacija. „Kartais tinginystė pasireiškia, kai kolegos pataria – gal tu apsiramink. Noras justi palaikymą tampa privalomybe dirbti taip, kaip dirba visi. Jei siūlai idėjas ir nuolat girdi: „Ai, dar pagalvosim“, „Dabar tam netinkamas metas“, netrukus liaujiesi siūlyti“, –  Rūta Navardauskienė mato, kad dažnai organizacijos skelbia skatinančios darbuotojų iniciatyvą, bet deklaracijos taip ir lieka sklandyti virš realybės.

„Tu gerai dirbi“ – prastas pagyrimas

Tinginystė organizacijose užkrečiama tarsi virusas. „Kam sėdėti naktimis, jei kolega jau ketvirtą pradeda ruoštis namo ir yra lygiai taip pat vertinamas“, – psichologės manymu, nuleisti rankas dažnai skatina neaiškumas, ko organizacijai iš tavęs reikia. Pasakymas, kad privalai dirbti gerai, menkai motyvuoja, nes visi mes skirtingai tą „gerai“ suprantame. Darbuotojas turi žinoti, kokį rezultatą per kiek laiko turi pasiekti ir ką už tai gaus – tada jis jus atsakomybę už savo veiklą.

Konkrečios turi būti visos vadovo pastabos – ir kritika, ir pagyros. „Jei kritikuojam, vadinasi, norime, kad žmogaus veikloje kas nors pasikeistų, jei giriam, norime įtvirtinti konkretų elgesį. Žinoma, visi komplimentai nuotaiką praskaidrina, tačiau, jei kasdien girdi, kad gražiai atrodai, tai priimi kaip „labas rytas“. Dažnai vadovai giria, kad viskas yra gerai. Tačiau turėtume aiškiai įvardinti, kuo konkrečiai mes džiaugiamės, kokiais laimėjimais esame maloniai nustebinti“, – toks psichologės patarimas gana netikėtas. Pasirodo, net girti kitus – sunkus darbas. O Rūtą Navardauskienę liūdina tai, kad net tuos nekonkrečius komplimentus mūsų organizacijų darbuotojai retokai girdi. Darbuotojai dažnai tvirtina suvokiantys, kad vadovai juos neblogai vertina, iš to, kad nieko bloga apie pavaldinių darbą nesako.

„Svarbiausia – domėtis žmogumi ir jį pažinti“, –  šio p. Navardauskienės patarimo vadovams formule nepavadinsi.  Idealaus vadovavimo formulės ir nėra. „Geras vadovas yra tas, kuris geba savo elgesį priderinti prie darbuotojo poreikių. Dėl to taip svarbu pažinti savo žmones ir pasinaudoti ta informacija juos ugdant“, – psichologei nekeista, kad vienas pavaldinys tuo pačiu vadovu skundžiasi, o kitas jį dievina. Mes mokomės labai skirtingai – vienam geriau savarankiškai gilintis, kitam labiau priimtina, kai patyręs kolega viską  „nuo nulio“ paaiškina. 

Rūta Navardauskienė siūlo įsivaizduoti vadovą, kurio šūkis: „Susirinkau profesionalią komandą, visi išmano savo darbą ir turi jaustis už jį atsakingi.“  Taip valdyti gali puikiai sektis. Tačiau kas atsitiks, jei tokioje komandoje atsidurs naujokas, kuriam anksčiau būdavo aiškiai nurodoma, kas turi būti padaryta? Jis pasijus įmestas į balą ir stebimas – išplauks ar neišplauks.  Jam trūks apibrėžtumo, palaikymo ir patarimo. Pasitaiko ir atvirkščiai – mokyti mėgstantis vadovas dirbančius ilgiau ir viską perpratusius pavaldinius erzina pamokslavimu. Vieni nemalonius jausmus „nuryja“, kiti ima ieškotis vietos, kad kitur jiems būtų suteikiama daugiau laisvės ir atsakomybės.

Vaistas nuo tinginystės – nieko neveikimas

Atleiskite, nepasakosiu, ką, pasikalbėjusi su psichologėmis, sumąsčiau apie savo ir savo darbdavių elgesį – tai būtų pernelyg intymu. Tačiau privalau jums paaiškinti, kaip vis dėlto man pavyko parašyti šį straipsnį.  Padėjo man keistas vaistas – nieko neveikimas.

Nesupratote? Paaiškinsiu šiek tiek plačiau – tingėdami mes visada ką nors veikiame. Energiją švaistome interneto platybėse, skandiname kavos puodeliuose, barstome skaitomų knygų puslapiuose.  Net galvoti – jau yra veiksmas.  Nieko neveikimas prasideda tada, kai nustoji mąstyti. Stebėti atkeliaujančias mintis lyg perone pravažiuojančius traukinius, matyti jas, bet nelėkti kartu – užduotis sunki. Gal kam nors tokia meditacija yra poilsis, bet man tai klaikiai nuobodu. Dirbti kur kas lengviau.

Antrasis kovos su tinginyste būdas – apgauti save, kad paplušėsi labai trumpai, tik valandą. Apsunkina žinojimas, kad tarškinti kompiuterio klavišais teks visą vakarą. Išmintingiau save įtikinti, kad padirbėti tereikia valandą – net nesvarbu, ką nuveiksi, svarbiausia trumpam prisėsti prie darbų. O tada jau bus galima vėl skaityti knygą ir naršyti internete. Kodėl tai vadinu savęs apgaudinėjimu? Ogi todėl, kad paprastai, kai prisėdu prie darbų, ši veikla užima kokias penkias valandas. Įvyksta stebuklas – pradėjus sunku sustot.  Bent šįkart taip atsitiko.  Ir dabar negaliu atsidžiaugti: aš sudėliojau šitą straipsnį.
Tuoj įsipilsiu į taurę vyno – reikia atšvęst.

Views All Time
Views All Time
1920
Views Today
Views Today
1
0 0