Nuolankumas. Koks nepopuliarus ir tuo pačiu trokštamas žodis! Iš tikrųjų revoliucinių sukrėtimų ir nesibaigiančių karinių konfliktų, kruvinų susidūrimų ir rasinių nesutarimų ideologinės kovos ir nusikalstamumo augimo epochoje kalbėti apie nuolankumą atrodytų absurdiška.

Mums buvo pateiktas klausimas: kaip suprasti nuolankumą? Kas tai, bežodis sutikimas ar kas nors kita?

Daugelis dievobaimingų religingų žmonių nuolankumą supranta, kaip bežodį pritarimą neteisybei, abejingumui bendražmogiškoms problemoms.

Dauguma krikščionių perėmė tolstojišką „nesipriešinimo blogiui prievarta“ formulę ir stengiasi eiti gyvenimo keliu nuolankiai, palengva, kad nieko neužkabintų, apsiribodami tik malda. Bet pamėginkite jiems „užminti ant nuospaudos“ ir jų nuolankumo neliks nė pėdsako.

Nesileisti būti skriaudžiamiems jie moka!

Ką gi turėjo omenyje Jėzus, kai vargstantiesiems ir nuskriaustiesiems kalbėjo: „Mokykitės iš Manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo širdies atgaivą (Mt 11, 29)?

Kristus rodė save kaip pavyzdį mums, tikintiesiems. Tai reiškia, kad turime mokytis iš Jo, sekti Jį. O ką tai reiškia?

Per visą Jėzaus žemiškąjį gyvenimą, kurį aprašo evangelistai, nerasime nė vieno atvejo, kad Jis būtų pakėlęs balsą dėl asmeninių interesų, kaip sakoma, kad nesileistų būti skriaudžiamas.

Pranašas Izaijas išpranašavo apie Kristų taip: „Jis nenulauš įlūžusios nendrės ir neužgesins gruzdančio dagčio“ (Iz 42, 3). Šis pranašiškas žodis išsipildė žemiškajame Jėzaus Kristaus gyvenime. Jis nestojo ginti savęs, nors išpuolių prieš Jį iš Rašto žinovų ir fariziejų aukštuomenės buvo labai daug. Bet taip pat mes nerasime nė vieno atvejo, kad Kristus būtų likęs abejingas, matydamas melą ir neteisybę.

Prisiminkime Jo pokalbį su Rašto žinovais ir fariziejais. Įdėmiai perskaitykite Mato Evangelijos 23-ąjį skyrių – kaltinamąjį nuosprendį jiems. Jo širdis virė iš pasipiktinimo, kai jis matė aklų tautos vadų – Izraelio religinių lyderių veidmainystę. Jis nebijojo pavadinti jų gyvatėmis, angių išperomis, pabaltintais karstais, kurie iš paviršiaus gražūs, o viduje – smarvė ir puvėsiai. Galime prisiminti ir Jeruzalės šventyklos ištuštinimą prieš Velykas. O kai sprendėsi Jo asmeninis likimas, Jis romiai ir nuolankiai stovėjo prieš Pilotą.

Jis žemai nuleido galvą, kai ant Jo krito sužvėrėjusios minios smūgiai, kai spjaudė Jam į veidą ir piktai plūdo. Asmeniškumą Kristus paaukojo visuomeniškumui. Štai čia ir yra tikrasis nuolankumas!

Jeigu mano brolį muša ir jis pasruvęs krauju, o aš praeisiu pro šalį, nugręždamas akis, kad nieko nematyčiau ir negirdėčiau, tai jau ne nuolankumas, o išdavystė. Ne tokio nuolankumo mus moko Jėzus.

Kai kažkur valdžios viršūnėse verda aistrų uraganas, mes, krikščionys, galime tik nuolankiai melstis dėl valdytojų nusiraminimo, susitaikymo, bet kai mūsų broliai ir seserys neteisingai niekinami, šalia mūsų maldų turi būti ir veiksmai.

Jeigu tau trenks per dešinį skruostą, tu turi teisę atsukti kairį. Bet jeigu tavo tikėjimo brolį užpuolė chuliganai, krikščionio pareiga jį ginti.

Argi Kristus nepasakė: „Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda“ (Jn 15, 13).

Nuolankumas asmeniniame gyvenime – didžiulė Dievo dovana. Nuolankumas pirmiausia reikalingas mūsų sielos ramybei. Mes mylime ramius, susivaldančius žmones, bet kelias į tokią būseną nutiestas per savojo „aš“ numarinimą. Pikčiurnos, kuriems pyktis nepraeina metų metus, negali turėti gyvojo ryšio su Dievu, ir dėl savo rūstumo jie kenkia tik patys sau.

Pykčio, netgi teisingo, jausmas, jei jis be meilės, niekada nieko nenuvedė ir negali nuvesti į pergalę. O nuolankumas ir paklusnumas Dievo valiai visada pasiekdavo didesnį ir geresnį rezultatą nei pyktis ir įniršis.

Prisiminkime rusų imperatoriaus adjutanto pokalbį su kunigaikštiene Liven, kurios bute vykdavo evangeliniai susirinkimai. Kai adjutantas perdavė imperatoriaus paliepimą „Nutraukti evangelinius susirinkimus namuose“, ji atsakė:

– Perduokite imperatoriui mano klausimą: „Ko turiu labiau klausyti: imperatoriaus ar Dievo?“

Jos namuose ir toliau vyko evangeliniai susirinkimai. Drąsus krikščionės atsakymas teigiamai paveikė imperatorių. Kunigaikštienė Liven, nuoširdi krikščionė, nepabūgo patekti karaliaus nemalonėn. Ji žinojo, kad Dievo valia – skelbti Evangeliją žmonėms nepaisant valdžios draudimo.

Taip pat prisiminkime, kaip apaštalai atsakė Jeruzalės valdytojams, kai pastarieji įsakė: „… išvis neskelbti ir nemokyti Jėzaus vardu. Tačiau Petras ir Jonas jiems atsakė: spręskite patys, ar teisinga Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo! Juk mes negalime nekalbėti apie tai, ką matėme ir girdėjome“ (Apd 4, 18–20).

Argi neturėtume ir mes mokytis iš jų romumo ir nuolankumo asmeniniame gyvenime ir drąsos bei dvasinio uolumo skelbiant Evangeliją?!

Velnias nori uždaryti tikinčiuosius tarp keturių sienų, kad Evangelijos balsas nepasiektų gatvių ir aikščių.

Kristus nesakė: „Sėdėkite ir laukite, kol pas jus ateis žmonė …“ Jis sakė: „Eikite … ir štai aš Esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20).

Jeigu šis Kristaus paliepimas būtų skirtas tik apaštalams, o ne visiems krikščionims, mes niekada nebūtume išgirdę žinios apie Kristų, apie Jo meilę ir išgelbėjimą. Suprantama, ne kiekvienas gali palikti šeimą, kad eitų vykdyti Kristaus pavedimą, bet kiekvienas gali padėti tam, kuris turi pašaukimą iš Dievo ir pasiruošęs eiti.

Kalbėdami apie nuolankumą, negalime nepaminėti didžio Dievo vyro vienuolio Džirolamo Savonarolu (gimusio 1452 m. Florencijoje). Pagal vienuolių įstatymus jis privalėjo nuolankiai sėdėti už storų vienuolyno sienų ir melstis už savo brolius. Bet tyrinėdamas Dievo Žodį jis suprato, kad nereikia bijoti sakyti žmonėms tiesą, kaip tai ir darė Jonas Krikštytojas, nebijojęs pasakyti tiesos į akis pačiam Erodui. O juk Jonui Krikštytojui niekas negalėjo prikišti nuolankumo neturėjimo.

Taip pasielgė ir Savonarola. Jis matė aplink save neteisybę ir nepabūgo sakyti tiesos, nors už tai jam grėsė mirtis.

Jis rašė: „Matau sugriuvusį visą pasaulį, beviltiškai sutrypti geradariai ir geri papročiai. Išprususiu ir išmintingu laikomas tik tas, kuris nugali jėga ir klasta, niekindamas Dievą ir Kristų“.

Savonarola keliavo per Šiaurės Italijos kaimus skelbdamas Evangelijos tiesą. Jis rašė: „Matau prelatus, nesirūpinančius savo kaimene, kunigus, švaistančius bažnyčios turtą, mėgstančius garbę… Kunigaikščiai spaudžia žmones, pirkliai galvoja tik apie pelną. Norėčiau tylėti, bet negaliu: „Dievo Žodis kalba mano širdyje“.

Savo pamoksluose Savonarola ragino: „O, Roma! Florencija, o Italija, praėjo dainų ir švenčių laikas – atgailaukite, kol nevėlu!“

Popiežiaus Aleksandro VI, rinkusio mokesčius netgi iš viešųjų namų, draudimo Savonarola nepripažino.

Tiesos skelbėjo tarnavimas baigėsi tuo, kad 1498 m. gegužės 23 d. Savonarola kartu su kitais dviem bendradarbiais vienuoliais buvo suimti popiežiaus agentų ir atvesti į Romos aikštę.

Štai čia ir parodė savo nuolankumą Savonarola. Jis ir jo draugai drąsiai užlipo ant ešafoto. Prelatas siūlė jiems išsižadėti savo įsitikinimų, kad liktų gyvi. Vienuoliai atsakydami nuolankiai giedojo: „Dieve, Tave mes garbinam…“

Giedodami jie nuėjo į savo vietas bausmei. Greta gulėjo paruošti žagarai ir malkos. Savonarolą pririšo prie stulpo ir užkūrė laužą. Jį greitai apėmė ugnis, o kai laužas užgeso, jo suanglėjęs kūnas pakibo, o ranka išsitiesė į priekį, tarsi laimindama Florenciją… Tai yra tas nuolankumas, kuriam ragina mus Viešpats.

Mąstant apie tai, taip ir norisi nulenkti galvą ir pasakyti Viešpačiui maldoje: „Mokyk mane, Dieve, nuolankumo asmeniniame gyvenime ir drąsos apginti tiesą bei teisingumą ten, kur tai reikalinga Tavo šlovei“.

Straipsnis išverstas iš žurnalo „Vera i žizn“ 1994/1
Iš rusų kalbos vertė Regina Vasiliauskienė

Views All Time
Views All Time
1612
Views Today
Views Today
1
0 0