Ši frazė priklauso Oliveriui Vendeliui Holmsui jaunesniajam, kuris jau per trisdešimt metų yra JAV Aukščiausiojo teismo narys. Kartą teisėjo Holmso paklausė, kaip jis pasirinko šią profesiją ir ar svarstė apie ką kita. Jis atsakė: „Galėjau tapti ir bažnyčios tarnautoju, jeigu vieno dvasininko, kurį aš pažinojau, išvaizda ir elgesys nebūtų buvęs pernelyg panašūs į laidojimo namų agento“.

Šis žmogus norėjo pabrėžti ne tam tikrą gražų įvaizdį, bet kitą svarbų dalyką: džiaugsmas yra sunkiai suprantama dorybė net dvasininkams ir kitiems tikėjimo veteranams. Tačiau priešingai, nei sako mūsų patirtis, džiaugsmo kiekis mūsų gyvenime nėra beviltiškai nekintamas. Tai nėra įrašyta mūsų genetiniame kode ar giliai įspausta mūsų asmenybės gelmėse. Mes galime nuolatos puoselėti ir vystyti džiaugsmą savo gyvenime.

Kad būtų aiškiau, pirmiausia turėtume apibrėžti terminą. Bibliniu požiūriu džiaugsmas – tai džiaugsminga dvasia kasdien, nesvarbu, kokios būtų aplinkybės. Tai daugiau nei vidinis pasitenkinimas, daugiau nei linksmumas, daugiau nei bendras pasitenkinimas gyvenimu. Džiaugsmas greičiau yra gyvenimo šventimas, gėrintis viskuo, ką Dievas mums suteikė. Tai reiškia džiaugtis savo dienomis, nuoširdžiai jomis mėgautis, nepriklausomai nuo to, kokios jos buvo.

Kaip tai pasiekti? Tiek mano, tiek kitų tyrimai rodo, jog tai galima įgyti ieškant džiaugsmo katalizatorių bei vengiant pagrindinių kliūčių.

Džiaugsmo katalizatoriai

Tai gluminantis klausimas, kurį bando spręsti teologai, psichologai, filosofai ir net neurologai. Kaip man padauginti ir išlaikyti džiaugsmą? Ieškodamas atsakymo į šį klausimą, internetinio puslapio www.Assess-Yourself.org, kuriame galima rasti daugybę testų, padedančių įvertinti savo dvasios būklę, pagalba aš surinkau duomenis iš daugiau nei 5 tūkst. krikščionių visame pasaulyje. Be visų kitų dalykų, bandėme nustatyti džiaugsmo kiekį žmogaus gyvenime, pateikdami tokius teiginius: „Man patinka mano gyvenimas“, „Aš patenkintas būdamas tuo, kas esu“, „Ryte atsibudęs aš trokštu to, kas laukia manęs šiandien“, „Būdamas tarp kitų žmonių, aš daug šypsausi“, „Aš gėriuosi gyvenimu“. Respondentai įvertino 1-9 balais, kiek šie teiginiai atitinka jų dvasios būklę.

Štai ką aš atradau. Lygindamas nuolatos džiaugsmingų krikščionių atsakymus su tų, kurie sakėsi patirią mažiau džiaugsmo savo gyvenime, nustačiau keturis pagrindinius džiaugsmo katalizatorius: 1) žinojimas, kad tau atleista, 2) atleidimas kitiems, 3) gyvenimo prasmės suvokimas ir 4) stiprus dėkingumo jausmas. O vienas didžiausių džiaugsmo žudikų yra išsekimas. Apžvelkime juos visus.

Suvokimas, kad tau atleista

Žmonės, užtikrinti, kad jų nuodėmės visiškai nuplautos, patiria daug daugiau džiaugsmo nei tuo neužtikrinti žmonės. Pasakysiu konkrečiau: žmonių, kurie sako dažnai arba visada jaučia, kad jiems atleista, džiaugsmo skalė vidutiniškai 25% aukštesnė nei tų, kurie sakosi, jog tik kartais arba retai išgyvena, kad jiems atleista. Taigi suvokimas, jog Dievas mums atleido, atveria duris į džiaugsmingą gyvenimą. Ir jei nepriimame šio atleidimo, durys užsitrenkia mums prieš nosį.

Daugelio tikinčiųjų ši išvada nenustebins. Iš savo patirties jie gali paliudyti, jog tai tiesa.

Apie tai kalba ir Senasis bei Naujasis Testamentai. Kai kurios Šventojo Rašto eilutės liudija, jog džiaugsmas yra natūrali reakcija į Dievo atleidimą ir Jo pažadą išgelbėti. Štai Dovydas meldžia: Grąžink man išgelbėjimo džiaugsmą (Ps 51, 12). Kalno pamoksle, išvardijęs palaiminimus, Jėzus sako: Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes didelis jūsų atlygis danguje (Mt 5, 12), o Paulius, rašydamas romiečiams, juos ragina džiaugtis viltimi (Rom 12, 12). Užtikrintumas ir viltis, kad būsime išteisinti Dievo akivaizdoje, yra aiški priežastis krikščionims džiūgauti. Dar daugiau, šis suvokimas, jog tau atleista, padeda pamatus ir kitam džiaugsmo katalizatoriui – atleidimui kitiems žmonėms.

Atleidimas kitiems

Akivaizdu, jog krikščionys pašaukti atleisti kitiems, tačiau, kaip rodo mano studijos duomenys, tai dorybė, dėl kurios krikščionys daugiausia kamuojasi. Kai mes atsisakome atleisti, pavojus iškyla ne tik mūsų krikščioniškam liudijimui, bet ir gyvenimo džiaugsmui.

Tie, kurie sako, jog visada atleidžia kitiems, turi dvigubai daugiau džiaugsmo nei tie, kurie niekada neatleidžia.  Panašu, kad atleidimo trūkumas leidžia mumyse vešėti pykčiui, kartėliui, pasipiktinimui ir apmaudui, o tai trukdo atrasti vidinę ramybę ir džiaugsmą. Ir priešingai, pasirinkdami atleisti mes pašaliname tas kliūtis ir paruošiame kelią pastovesniam džiaugsmui ir kitiems puikiems dalykams.

Gyvenimo prasmės suvokimas

Trečiasis nuolatinio džiaugsmo katalizatorius yra tai, ką mes vadiname gyvenimo prasme ar tikslingumu. Žmonės, galintys pasakyti: „Žinau, jog mano gyvenimas turi prasmę“, džiaugiasi dažniau. Tokias pačias išvadas yra padarę ir psichologai, kurie tyrimais nustatė, jog „džiaugsmas yra tikras pasiekto tikslo šalutinis produktas“, ir kad „tikslo pasiekimas ar meistriškumo įgijimas tam tikroje srityje gali būti stimulas džiaugtis“ (Carroll E. Izard, The Psychology of Emotions, Plenum Press: New York, 1991, p.p. 133-134). Jausmas, jog tai, ką darome gyvenime, iš tiesų yra svarbu, suvokimas, kad visa mūsų egzistencija pažymėta vertingų tikslų siekiu, ir matymas, jog darome pažangą siekdami tų tikslų, atneša linksmumą bei pakilią nuotaiką. Ir priešingai, beprasmybės jausmas, tuštuma ir nevaisingumas džiaugsmą slopina.

Dėkingumas

Paskutinis, bet ne mažiausias džiaugsmo katalizatorius yra dėkingumas. Turbūt kiekvienas esame patyrę, jog tarp dėkingumo ir džiaugsmo yra stiprus ryšys. Atlikdamas tyrimus aš ne tik atradau empirinį (patirtimi pagrįstą) šio ryšio akivaizdumą, bet pastebėjau ir tai, jog dėkingi žmonės linkę mąstyti kitaip, nei kiti. Jie labiau sutelkia dėmesį į tai, ką jie turi, o ne į tai, ko neturi. Jie pratina savo protą susilaikyti nuo pavydo ir atmesti mintis apie tai, ko jiems gyvenime trūksta – mintis apie tai, koks puikus būtų gyvenimas, jei tik… Dėkingi žmonės patenkinti tuo, ką turi, todėl jie yra daug džiaugsmingesni, nei tie, kurie mažiau dėkingi.

Dėkingumą ir džiaugsmą sieja priežastinis ryšys – dėkingumas skatina džiaugsmą. Todėl jei mokysimės už viską dėkoti, gyvenimo džiaugsmo dažnai natūraliai padaugės.

Tačiau atminkime, jog vis dėlto nėra garantijų, kad džiaugsmas visuomet mus lydės. Nors ir yra stiprus priežastinis ryšys, tyrimo metu aptikau beveik tūkstantį žmonių, kurie yra labai dėkingi, tačiau vis dėl to nelabai džiaugiasi. Gilindamasis toliau atradau, jog tai daugiausiai 20-40 metų amžiaus žmonės, kurie patiria didesnį spaudimą, nei, jų manymu, gali pakelti. Mokymasis gyventi santuokoje, tėvystės sunkumai, karjeros siekimas ir mėginimas suderinti nepaprastai daug atsakomybių gali baigtis išsekimu ir nepasitenkinimu gyvenime. Tai skatina mus aptarti ir svarbiausią džiaugsmo kliūtį – išsekimą.

Pagrindinė džiaugsmo kliūtis – išsekimas

„Perdegimas“ arba išsekimas yra džiaugsmo žudikas įvairaus amžiaus žmonėms. Tai tam tikras streso tipas, paprastai sukeliantis protinį ar emocinį išsekimą, bet kartu gali paveikti ir kūną: atsiranda galvos skausmai ar energijos trūkumas. Kažkur girdėta? Gali būti, nes šią būseną patiria vis daugiau žmonių, dažniausiai dėl per didelių reikalavimų darbe ar per daug atsakomybių namuose. Tyrėjai nurodo, jog išsekimas gali būti ir yra natūrali pernelyg dažnų tarpusavio konfliktų pasekmė ar kai visa diena praleidžiama sprendžiant kitų žmonių problemas, beveik nesusilaukiant atpildo už pasiekimus.

Žinoma, ne visi iš tokios daugybės apatiškų žmonių yra nekaltos aukos. Kai kuriais atvejais dėl savo išsekimo kalti mes patys. Kartais mes patys sukuriame tai, kas vadinama „darbo spąstais“ arba „sunkaus darbo kalėjimu“, tai yra, kai visur ir visada (darbe, savanoriškai tarnaudami ar namuose stengiamės būti tobuli) bandome pranokti visus kitus ir dar nuolatos mėginame pagerinti paskutiniuosius savo pasiekimus. Mes retai džiūgaujame, kai mums pasiseka, – tai greičiau pasitarnauja kaip kliūtis kitam kartui!

Kartais mes patys sukeliame išsekimą, kai nuolatos norime atlikti pernelyg daug dalykų per savaitę ar kai mūsų gyvenimo būdas pavirsta materialaus turto kaupimu bei siekiu jį išlaikyti. To rezultatas – mes niekada neištrūksime iš šio užburto rato. Mes apgailestaujame dėl gyvenimo tempo ir patiriame neigiamą to įtaką, bet ironiška tai, kad bet kuriuo metu mes patys galime pristabdyti ar net visiškai nutraukti šią rutiną – tereikia paprasčiausiai pasirinkti to nedaryti.

Kokios išsekimo pasekmės? Išsekimo pasekmių yra daug ir jos grėsmingos: sumažėjęs pasitenkinimas darbu ir/arba gyvenimu, žemas savęs vertinimas ir tai, ką psichologai vadina protiniu atsiribojimu nuo aplinkinių. Tai priešinga Dvasios vaisius nešančio krikščionio paveikslui. Vaisius, kuris mažiausiai sekina krikščionis, yra nuolatinis džiaugsmas. O tarp išsekimo ir džiaugsmo egzistuoja nedviprasmiškai negatyvus ryšys.

Ką daryti, jeigu pastebėjai, kad išsekimas vagia iš tavęs džiaugsmą? Tai vienas svarbiausių klausimų šiandien, kuriuo gausu tiek krikščioniškos, tiek pasaulietiškos literatūros. Rekomenduočiau paskaityti ką šia tema – tai būtų svarbus žingsnis siekiant atsinaujinimo. Kai kurie patarimai gali pasirodyti labai paprasti ir akivaizdūs. Pavyzdžiui, beveik visada pirmiausia svarbu nustatyti išsekimo priežastį ir pradėti ją šalinti. Jeigu išsekimo priežastis – sudėtingas, perkrautas gyvenimo būdas, svarbu būtų siekti supaprastinti savo gyvenimą. Jeigu kalta yra „Padaryti viską ir padaryti tai tobulai“ nuostata – sunkaus darbo kalėjimas, tai pirmas žingsnis turėtų būti savo motyvų ištyrimas. Jeigu dėl išsekimo kaltas kasdienis darbas – pernelyg didelės naštos ar dėl to kylantys konfliktai, gal galima sumažinti darbo krūvį arba pasiieškoti kito darbo, kuris pagerintų jūsų gyvenimo kokybę?

Pasiekus kritinį tašką, kai jūs dažnai jaučiatės išsekę, ieškokite būdų, kaip situaciją pakeisti. Priešingu atveju tas išsekimas smarkiai apribos jūsų džiaugsmą ir potencialą augti, tapti asmenybe, kokia Dievas nori jus matyti.

Džiaugsmas yra ir priemonė dievotai gyventi

Dievas nori, kad mes džiaugtumės savo gyvenimu. Ir, kaip jau matėme šiame straipsnyje, yra dalykų, kurie atneša džiaugsmą, ir tų, kurie jį naikina. Tačiau džiaugsmas nėra tik visa ko pabaiga ir tikslas. Jis turi ištakas ir pasekmes. Iš tiesų tai gali sužadinti daug kitų savybių, kurias Dievas nori mumyse išugdyti. Dalasas Vilardas pabrėžia tai, sakydamas: „Džiūgaudami ir džiaugdamiesi mes atrandame jėgų vykdyti Dievo valią, nes Jo gerumas tampa mums labai realus“. Šis autorius teigia, jog džiaugsmas suteikia mums galią paklusti.

Panašiai tvirtina ir Ričardas Fosteris: „Dvasinių disciplinų (maldos, garbinimo, Biblijos studijų, atsakomybės, patarnavimo kitiems ir t. t.) galia priklauso nuo to, ar tai atliekama su džiaugsmu, nes džiaugsmas yra variklis, kuris priverčia judėti visa kita. Džiaugsmas sukuria energiją. Džiaugsmas mus stiprina“.

Be abejo, Dievas nori, kad mes džiaugtumės gyvenimu. Viena iš priežasčių, kodėl Jis paaukojo savo Sūnų, ir yra ta, kad mes, žinodami, jog Dievo rankose mes esame saugūs, galėtume patirti visa pranokstantį džiaugsmą. Tačiau mes, krikščionys, gerai elgtumės, jei mąstytume apie džiaugsmą ne tik kaip apie tikslą ir visa ko pabaigą. Gyvenimo džiaugsmo atstatymas yra kelias į nuoseklų krikščionišką gyvenimą – autentišką liudijimą, artimesnį bendravimą su Dievu ir gausius palaiminimus kiekvienam esančiam šalia mūsų.

Vertė Lina Tamonytė

Views All Time
Views All Time
3576
Views Today
Views Today
1
0 0