Dažnai vos užuodus gardžius kvapus, sklindančius iš virtuvės, kyla mintis: „o kur mano didysis šaukštas?“ Tik bėda, kad kartais tų šaukštų šaukštelių būna visa eilė nuklota – vienas už kitą didesnis, vienas už kitą gaubtesnis. Ir kurį čia iš tų didžiųjų griebti – neaišku.

Tokie įprasti mums stalo įrankiai, be kurių nė dienos jau negalime išsiversti, turi labai gilią istoriją. Ji siekia tuos laikus, kai daug ką valgėme tiesiog rankomis. Tai, ko gero, nebuvo blogiausias variantas. Ypač kai iškyla nejauki situacija, kuomet sėdi už stalo, oriai mintyse rikiuodama visas stalo etiketo teorijas, kokį patiekalą su kokiu įrankiu imti ir valgyti.

Samtis iš istorijos puodo

Dvidantės šakutės, išpopuliarėjusios VII amžiuje, tapo neatsiejama rytų valdovo stalo serviravimo dalimi, o XI amžiuje jas perėmė ir Italai. O 1533 metais Marijos Mediči ir Prancūzijaus karaliaus Anri II vestuvių puota labai paspartino šių įrankių prigijimą ir Prancūzijoje.

Žinoma, peiliai atsirado anksčiau. Čia galbūt kartojasi Ievos ir Adomo atsiradimo teorija „ kuris pirmiau“. Jeigu galvotume, kad ji – tai šakutė, o jis – tai peilis. Bet iš tiesų, Viduramžiais peilius nešiojosi kiekvienas – asmeninius. Dėl to stalo serviruotei jie nebuvo reikalingi. Anot legendos, šiai asmeninių peilių užstalės tradicijai galą padarė kardinolas Rišeljė, išleidęs įsakymą serviruoti stalus ir šakutėmis, ir peiliais.

O šaukštų atsiradimo istorijoje pirmą žingsnį žengė romėnai pirmame mūsų eros amžiuje. Ligula – negilus ovalus puodelis su rankenėle – tarnavo jiems valgant sriubas ar tirštą maistą.

Dabarties įrankių pinklėse

Ir štai, praėjus nutekėjus nemažai laiko nuo pirmųjų įrankių atsiradimo, mes jau painiojamės jų daugybėje, gražiai išdėliotoje aplink lėkštę per šventinius pietus. Citrininiai, dalelių apdorojimui skirti, dvišakiai, valgyti silkę, karštų užkandžių ir žuvies patiekalų įrankiai – šakutės, šaukštai, peiliai – tai ne tik būtinybė, bet ir etiketo bei meno šedevrai.

Elegantiški ir rafinuoti stalo įrankiai – bet kokio stalo puošmena. Net jeigu nepaisytume visų etiketo normų, reikia prisiminti vieną pagrindinę taisyklę – kiekvienas įrankis turi būti savo vietoje. O ant stalo turi gulėti dviejų tipų įrankiai: pagrindiniai, kuriais naudojamės valgydami patiekalą, ir pagalbiniai, kuriais naudojamės perkeldami maistą iš vienos lėkštės į  kitą, pavyzdžiui, iš bendros salotinės – į savo lėkštę.

Pagrindiniams įrankiams priklauso užkandiniai, žuvies, vaisių ar desertiniai stalo įrankiai: 

•    Užkandinis peilis ar šakutė turi būti prie šaltų ir kai kurių karštų užkandžių – pavyzdžiui, prie keptos veršienos, kiaušinienės ar blynelių. Tokio peilio ilgis maždaug atitinka lėkštės skersmenį.

•    Žuvies patiekalams skirtas peilis yra bukas, šiek tiek primenantis lopetėlę.O šakutės dantys trumpi.

•    Desertiniai peiliai, šakutės ar šaukštai – saldžių patiekalų serviravimo atributai. Desertinio peilio ilgis maždaug turi atitikti lėkštės, kurioje patiekiamas desertas skersmenį. Šaukštelis šiek tiek trumpesnis. Desertinio peilio galiukas, priešingai nei skirto užkandžiams, yra užaštrintas, o desertinė šakutė turi tris dantukus. Desertinis peilis ir šakutė dažnai pateikiami prie saldžių pyragų, obuolių pudingo, o desertinis šaukštelis – šalia saldžių patiekalų, kurių nereikia pjaustyti į dalis.

•    Įrankiai, skirti vaisiams valgyti, skiriasi nuo desertinių savo dydžiu – jie yra šiek tiek mažesni.

Pagalbiniai stalo įrankiai stebina savo įvairove. Patys paprasčiausi ir dažniausiai naudojami – peilis, skirtas sviestui tepti ir įvairiausios lopetėlės. Yra ir originalesnių, kaip pavyzdžiui, specialios žirklės karpyti vynuoges.

•    Peilis, skirtas tepti sviestą yra užapvalintos formos ir dažniausiai būna padėtas ant lėkštės su pyragėliais krašto.

•    Primenantį pjautuvo formą, lenktą peilį-šakutę su dantukais viršuje reikia naudoti sūriui, pateikiamam gabalu, pjaustyti ir dėlioti.

•    Peilis – pjūklelis nepakeičiamas pjaustant citrinas.

•    Citrininė šakutė – su dviem aštriais dantukais – gelbėja dėliojant citrinos riekeles.

•    Austrių, midijų ar šaltų žuvies užkandžių šakutė padaryta taip, kad vienas iš trijų dantukų padėtų atskirti minkštimą nuo kriauklės.

•    Salotų šaukštas skiriasi nuo paprasto tuo, kad yra gerokai didesnis ir dažnai jo galas išsišakoja į tris dantukus.

•    Žnyplės konditerijos gaminiams – pats geriausias pagalbininkas, perkeliant skanėstus iš vienos lėkštės į kitą.

•    Su vynuogių žirklėmis lengviau atskirti vynuoges nuo šakelės.

•    Tiesi lopetėlė skirta perkelti mėsos ir daržovių patiekalus, figūrinė lopetėlė su įpjovomis – žuvies, o kvadratinė lopetėlė – konditerijos gaminius iš vienos lėkštės į kitą.

Žinoma, sunku būtų mėgautis maistu, jeigu visą laiką atsargiai dirsčiotume, kas, ką su kuriuo įrankiu valgo. Lengviausias būdas atsipalaiduoti prie stalo – žinoti vieną pagrindinę taisyklę – stalo įrankiai būna išdėlioti pagal patiekiamų patiekalų eiliškumą. Svarbiausia pradėti naudotis nuo tų įrankių, kurie yra toliausiai nuo lėkštės.

Views All Time
Views All Time
3442
Views Today
Views Today
1
0 0