Remiantis moksliniais kriterijais, turėtų būti skirtumų tarp drovumo ir socialinės fobijos (SF), bet iš tiesų beveik neįmanoma atskirti, kada kalbama apie kraštutinį drovumą, o kada apie SF. Simptomai yra tie patys: baimė būti pajuokos objektu ir nusižeminimas nepažįstamose situacijose, baimė būti neigiamai įvertintam. Socialinis nerimas yra trečia pagal paplitimą psichologinė problema šiandienos pasaulyje…

Kai vargina socialinė fobija

Moteris negali stovėti eilėje parduotuvėje, nes jai atrodo, kad visi aplinkiniai ją stebi. Ji žino, jog tai netiesa, tačiau negali atsikratyti šio jausmo. Apsipirkdama ji yra susitelkusi ties mintimi, kad žmonės gali spoksoti į ją pro didelius veidrodžius, kai reikia kalbėti su pardavėja, balsas dingsta… Moteris jaučia, jog elgiasi kvailai, tačiau nerimas pasiekia viršūnę.

Žmogus sėdi prieš telefoną ir atkakliai kovoja su savimi, nepajėgdamas pakelti ragelio ir paskambinti. Bijoma paskambinti nepažįstamam žmogui, pranešti dalykinę informaciją; dar labiau bijoma paskambinti pažįstamam. Neapleidžia mintis, jog nesugebės pasakyti to, ko reikia, sutrukdys pašnekovą ir vėl apsikvailins. Kai galiausiai paskambinama, nerimas būna užvaldęs visą asmenį. O kartais užtenka tik minties apie būsimą skambutį, kad nerimas užpultų.

Vyras bijo pereiti gatvę, nes jaučia, jog aplinkiniai jį stebi pro langus. Dar blogiau tai, jog jis gali susitikti pažįstamų ir tektų sveikintis su jais, o vyriškis nėra tikras, kad pajėgs tai padaryti. Jo balsas įstrigs ir „labas“ nuskambės tyliai ir silpnai, taigi kitas asmuo žinos, kad jis išsigandęs. O to jis bijo labiausiai. Todėl eina akis nudelbęs, vengdamas įdėmių žvilgsnių ir melsdamasis, jog pasieks namus nieko nesutikęs…

Vadybininkas nekenčia savo darbo, nes kiekvieną dieną turi susitikti su įvairiais žmonėmis, kalbėti per susirinkimus prieš savo darbuotojus, o tai kelia nenusakomą baimę. Kartais jis negali naktį miegoti, nes išankstinis nerimas jau jį kankina… Galiausiai susitikimas baigiasi – nusirita nenusakoma palengvėjimo banga, ir jis bando atsipalaiduoti, tačiau praėjęs susitikimas – vis dar pagrindinė mintis. Įsitikinimas, jog pasirodė kvailai, kad visi susirinkusieji matė, kaip jis bijo, neapleidžia jo. Žinojimas, jog kitą savaitę susirinkime dalyvaus vadovas, neleidžia gyventi likusias septynias dienas, skrandis net suskausta nuo šios minties. Septynios ilgos dienos, pilnos nerimo ir baimės, skirtos pergalvoti dar kartą ir dar, ir dar… kol nerimas užpildo kiekvieną minutę.

Tai tik keletas SF pavyzdžių. Viešose vietose, tokiose kaip darbas, susirinkimai, parduotuvės, žmonės, išgyvenantys socialinę baimę, jaučiasi stebimi, vertinami, kad aplinkiniai juos teisia. Net ir racionalus supratimas, jog tai netiesa, nepadeda. Tokie žmonės negali bendrauti, tiesą pasakius, jie išvis negali atsipalaiduoti, kai šalia yra kiti. Dažnai šie žmonės pasirenka uždarumą, stengdamiesi likti vieni. Net ir artimų žmonių buvimas šalia gali sukelti nerimą ir jausmą, jog esi kritikuojamas.

Kaip komplikuojasi SF

Kadangi nedaug sergančiųjų būna girdėję apie šią ligą, niekada apie ją nebūna kalbėję, nesusidūrę su tokia informacija žiniasklaidoje, jiems susidaro įspūdis, kad šia liga serga vieninteliai, kad tik jie kovoja su šiais siaubingais simptomais. Ir dar privalo tylėti, nes būtų nepakeliama, jei aplinkiniai pradėtų aptarinėti, kaip baimė paveikia jų gyvenimą.

SF gali būti labai sekinanti – paralyžiuoti žmogaus gyvenimą, apriboti socialinius kontaktus, trukdyti dirbti bei mokytis, gali atvesti iki kraštutinės socialinės izoliacijos ir būti sumažėjusios savigarbos ir depresijos priežastis. Bandydami sumažinti nerimą ir depresiją, sergantieji gali vartoti alkoholį ar narkotines medžiagas, tai gali sukelti priklausomybę. Taip pat kai kurie sergantieji SF gali sirgti ir kitomis nerimo ligomis, išgyventi panikos priepuolius ar sirgti obsesiniu-kompulsiniu sutrikimu. Pažymėtina, jog sergantiesiems SF ir gretutine liga dažnai pasireiškia suicidinės mintys ir bandymai nusižudyti.

Socialinės fobijos atsiradimo priežastys

SF atsiradimo priežastys nėra žinomos. Viena iš teorijų teigia, jog tai susiję su smegenų migdoliniu kūnu amygdala, kuris, kaip manoma, yra pagrindinis centras, kontroliuojantis baimės impulsus. Laboratorijose atlikti tyrimai iškelia mintį, jog SF gali būti paveldėta. Nacionaliniame psichikos sveikatos centre (JAV) atliekant tyrimus su pelėmis netikėtai buvo rasta geno dalis, veikianti baimės išmokimą. Taip pat yra teorijų, teigiančių, jog liga gali būti susijusi su hormonais. Dar viena teorija teigia, jog SF išsivysto dėl aplinkos įtakos – stebint aplinkinių elgesį ir jo rezultatus, tarsi išmokstama tokio elgesio modelio.

SF ir drovumas

Kaip ir SF, taip ir drovumo atvejais vengiama bendrauti su tam tikrais žmonėmis, atsidurti tam tikrose situacijose. Drovieji paprasčiausiai bijo žmonių, ypač tų, kurie kelia kokią nors emocinę grėsmę, pavyzdžiui, nepažįstamųjų – dėl nežinomumo ir neapibrėžtumo; viršininkų – dėl jų galios; priešingos lyties atstovų – dėl potencialios intymių ryšių galimybės. Drovumas gali tapti ir sielos negalia, kankinančia žmogų ne mažiau negu kokia sunki kūno liga, paskatinti vienatvę, depresiją, savęs niekinimą.

Vadinamoji drovumo neurobiologija jo atsiradimą ir susiformavimą aiškina tam tikrais pokyčiais CNS. Manoma, kad 15–20 proc. kūdikių gimsta drovūs arba turi įgimtą polinkį į drovumą. Tačiau visų kitų, vėliau tapusių drovių ir net gimusių drovių, realiai pasireiškiantis drovumas labai priklauso nuo auklėjimo. Ir mūsų, ir kitose šalyse atlikti tyrimai paneigia mitą esą moterys dažniau ir labiau drovisi. Skirtumų tarp lyčių nėra. Tyrimai iš dalies paneigia ir įsitikinimą, kad drovumas gali atsirasti tik dėl didesnės mergaičių globos vaikystėje ir stereotipinio požiūrio, kad drovi mergaitė – gražu, drovus berniukas – gėda.

Drovumą gali nulemti nesaugūs (t.y. nepatikimi, nenuolatiniai ar neigiami) ryšiai tarp motinos ir vaiko kūdikystėje bei ankstyvoje vaikystėje. Nesėkmingi santykiai su tėvais vėliau gali būti kartojami ir visuose kituose santykiuose, ypač santykiuose su sutuoktiniais, vyresniais žmonėmis, kokiais nors autoritetais.

Pastebėta, kad dažniausiai drovūs tampa vieninteliai arba pirmieji šeimos vaikai. Nes iš jų paprastai daugiau reikalaujama bei tikimasi. Tėvai laukia tik sėkmingo, jų svajones ir lūkesčius išpildančio elgesio. Per didelė reikalavimų ir lūkesčių našta slegia vaiką, ypač jeigu dėl nesėkmių kaltinamas tik jis. Vaikas ima nepasitikėti savimi, savo jėgomis, tampa uždaras, drovus.

Nepasitikėjimas savimi ir nemokėjimas ar negalėjimas įveikti keliamų reikalavimų dažnai lemia tai, kad drovumas mokykloje sustiprėja. Beje, mokytojai, kaip rodo atlikti tyrimai, ypač jeigu jie nėra drovūs, nesugeba atpažinti ir įvardyti drovių vaikų. Todėl mokinuko tylėjimas prie lentos, neatsakymas į mokytojo klausimus, iniciatyvos nerodymas aiškinantis naują ar nesuprastą dalyką dažniausiai vadinamas nesugebėjimu, tingumu, bet ne drovumu.

Jeigu jau vaikystėje buvo sąlygų drovumui formuotis, jis gali išryškėti ir daug vėliau – dažniausiai po nesėkmingų įvykių: po skyrybų, netekus gero darbo ir t.t.

Drovumo paplitimas įvairiose šalyse

Skirtingose pasaulio šalyse drovių žmonių kiekis yra nevienodas. Pavyzdžiui, apklausos duomenimis, JAV net 48 proc. žmonių laiko save droviais. Amerikiečiai sunerimę, juk Amerika – tai laisvės ir drąsos šalis. Ten vertinamas tvirtumas, dominavimas, polinkis rizikuoti. Drovumas – anaiptol ne amerikietiškas bruožas. Ir še tau, beveik kas antras amerikietis – drovus. Be to, Ph.Zimbardo tyrimų duomenimis, drovių amerikiečių daugėja (prieš 20 m. tokių buvo tik 40 proc.).

Tai ko norėti iš lietuvių? Lietuva juk paprastumo, kuklumo, drovumo šalis. Dažnai net juokaujama, kad lietuviai drovūs iš prigimties. Ir tikrai pas mus drovių kur kas daugiau – net 62 proc. (ir dar 36 proc. „prijaučiančių“ droviesiems).

Drovumu mes, beje, lenkiam net Japoniją. Ten, tyrimų duomenimis, 60 proc. studentų yra drovūs. O mažiausiai drovių žmonių, bent jau studentų, yra Izraelyje – tik 30 proc.

Aišku, labai svarbi yra kultūrinė aplinka – kaip vertinamas ir apibrėžiamas drovumas būtent toje šalyje. Galbūt net drovieji izraeliečiai visai neatrodytų drovūs Amerikoje. Pavyzdžiui, normalus (t.y. nevadintinas droviu) penkiametis airių vaikas pagal amerikiečių normas turėtų būti laikomas droviu. Įdomu būtų palyginti ir drovųjį lietuvį su, tarkim, save droviu laikančiu amerikiečiu ar japonu.

Kultūrinės drovumo šaknys slypi auklėjime. Japonijoje, Izraelyje ir JAV atlikti tyrimai rodo, kad drovumas iš esmės priklauso nuo to, kaip toje šalyje tėvai skatina ir baudžia tinkamus ir netinkamus vaikų poelgius. Pavyzdžiui, jeigu japonų vaiką ištinka nesėkmė, kaltinamas tik jis pats. Už sėkmę vaikas gauna vadinamąjį kreditą (tai labiau materialinė, o ne moralinė skatinimų sistema). Izraelyje vaikas, kuris bent mėgina kažką daryti, yra „apdovanojamas“ (bent jau padrąsinimu, pagyrimu). Jei jam nesiseka, dažniausiai kaltinamos nepalankios aplinkybės. Kaip dažnai lietuvių vaikai girdi tėvų ar mokytojų pagyrimus bei paskatinimus?

Kokias problemas sukelia drovumas ir SF?

Pirmiausia, drovumas ir SF beveik visada išgyvenami fiziškai. Jie pasireiškia įvairiomis fizinėmis organizmo reakcijomis. Dažniausiai, daugumos apklaustųjų nuomone, paraustama. Be to, kyla AKS, džiūsta burna, pila šaltas prakaitas… Kai kuriems drovumas paprastai pasireiškia neryžtingumu, žado netekimu, pasimetimu, elgesio ir kalbos sutrikimu. O štai svarbiausia dėl drovumo ir SF kylanti problema – bendravimo sunkumai. Drovūs žmonės paprastai lieka nepatenkinti tuo, kad jų drovumas neleido jiems aiškiai išsakyti savo minčių, apginti savo nuomonės, tvirtai laikytis savo pozicijos. Dėl savo drovumo jie dažnai lieka nesuprasti. Neretai būtent dėl jo tenka prisitaikyti prie kitų nuomonės, nusileisti pašnekovui. Vidinis nepasitenkinimas tik didina nepasitikėjimą savimi, verčiantį dar dažniau ir smarkiau drovėtis.

SF gydymas

Nustatyta, jog yra du veiksmingi SF gydymo metodai: medikamentai ir trumpalaikė kognityvinė-elgesio terapija. Pastarojo metodo esmė yra terapija, kuri padeda žmonėms pamažu prisitaikyti prie baimę keliančios situacijos. Šis procesas dažnai susideda iš trijų etapų. Pirmasis – tai baimę keliančios situacijos atkūrimas, antrasis – padidinti įtampą šioje situacijoje, kad pacientas ją išgyventų – tokia patirtis stiprina pasitikėjimą savimi ir leidžia suprasti, kad kritika, aplinkinių požiūris yra išgyvenami; trečiasis etapas – paciento išmokymas naudotis tam tikromis technikomis, padedančiomis susidoroti su nepritarimu bei kylančiu nerimu. Šiame etape pacientai turi įsivaizduoti blogiausią situaciją, keliančią didžiausią baimę, bei paskatinami naudoti konstruktyvias mintis, kurių mokėsi, kad įveiktų nerimą ir kylančią baimę.

Taip pat pacientams, sergantiems SF, taikoma palaikomoji terapija, pavyzdžiui, grupės terapija, porų ar šeimų terapija, kuri skirta supažindinti paciento artimuosius su liga. Taip pat kartais taikomas socialinių įgūdžių lavinimas. Labai svarbu savivertės kėlimas, pasitikėjimo savimi ugdymas.

Dr. Viktorija Grigaliūnienė, psichologė Agnė Stolygaitė
Kauno medicinos universiteto Psichiatrijos klinika

Literatūra:

1. Ramanauskienė T. Socialinė fobija. – 1999.
2. Kihi D Chang. Social phobia clinical. –2003.
3. National Institute of Mental Health Publication No. OM. – 994171, 1999.
4. Stein M.B., Simmons A.N., Feinstein J.S. et al. Increased amygdala and insula activation during emotion processing in anxiety-prone subjects // Am. J. Psychiatry. – 2007 Feb, 164(2), p. 318–327.

Pastaba: lentelės ir iliustracijos, jeigu jos minimos tekste, yra tik spausdintame leidinio variante.

Gydymo menas

2-asis numeris
(2007 m. Nr.2)

Views All Time
Views All Time
3000
Views Today
Views Today
1
0 0