Svarbi žmogaus moralinio veido dalis yra jo sąžinė. Tai gili ir intymi asmenybės sritis, kurioje integruojama visa dorovinė veikla. Sąžinės problema, tiksliau, problemos dėl sąžinės neretai atveda žmogų į sudėtingą situaciją. Dažnai vieni žmonės, nenorėdami eiti į kompromisą su sąžine, teisingumo, meilės, tikėjimo vardan aukoja daug ką, net savo gyvybę. O kiti, teisindamiesi sąžinės liepimu, pasielgia niekšiškai. Paradoksalu, bet vienam jo sąžinė liepia mylėti priešus, o iš kito reikalauja nuiminėti priešų skalpus. Dėl savo įvairiapusiškumo sąžinė yra painus ir sudėtingas fenomenas. Bet akivaizdus ir esminis yra tas dalykas, kad visomis gyvenimo aplinkybėmis žmogus ieško sąžinės pritarimo savo veiksmams. Tai tarsi neatskiriama, bet drauge autonomiška mūsų dalis. Tai vidinis balsas, kurį kartais stengiamės nuslopinti arba suprantame klaidingai, bet iš kurio išsivaduoti neįmanoma. Kas gi yra sąžinė?

Filosofijos, psichologijos ir kitų veiklos sferų raidoje žmonija iškeldavo ir bandydavo spręsti daugybę klausimų. Kai kurie jų buvo neesminiai ir liko kaip savotiška duoklė madai, kokio nors laikmečio ypatybė. Apie sąžinės sąvoką to pasakyti negalima. Nepaisant įvairių jos aiškinimo būdų ir supratimo skirtumų, ši sąvoka jau ilgą laiką jaudina žmonių protus. Ne visi sąžinę pripažįsta, bet ji visiems apie save primena. Praktiškai kiekvieno žmogaus gyvenime būna laikas, kai tenka „aiškintis“ su savo sąžine.

Žodžių, vartotų apibrėžti sąžinei, etimologija

Kiek tai įmanoma, pažvelgsime į ištakas: kaip sąžinės sąvoka buvo išreiškiama žodžiais. Imkimės nuobodokos, bet reikalingos pažintinės procedūros – etimologinio žodžių nagrinėjimo. Visiems mūsų sąmonės „ingredientams“ ir viskam, su kuo susiduriame, bandome rasti žodinę išraišką. Bet ne visada panašius dalykus apibūdiname tuo pačiu žodžiu. Panašiai nutiko ir su sąžinės sąvoka.

Pirmoji šios sąvokos reikšmė susieta su graikišku žodžiu synoida – „su kuo nors žinoti apie ką nors“. Šio veiksmažodžio derinys su vienu graikišku įvardžiu įgijo reikšmę „būti bendrininku, ko nors liudininku“. Sangrąžinis posakis synoida emauto („žinoti arba suvokti save patį“) sujungė viename asmenyje tą, kuris žino, ir tai, kas yra pažinimo objektas. Sokratui ši sąvoka reiškė poelgio, dažniausiai neigiamo, įvertinimą, o ne patį veiksmą. Synoida emauto atsirado graikų kalboje VII a. pr. Kr. ir plačiai paplito graikų klasikinėje literatūroje. Paprastai ši frazė reiškė „suvokti padarius ką nors neigiamo“.

synoida kilo daiktavardžiai syneidesis ir syneidos. I amžiuje pr. Kr. šie žodžiai buvo paplitę tarp graikų, romėnų ir žydų ir reiškė „sąžinę“.

Sąžinė helenistiniu požiūriu

Senovės graikai teigė, kad žmogaus prigimtis, taigi ir jo sąžinė, yra dualistinė. Žmogaus sąžinėje yra du pradai, du „ego“: gėrio ir blogio. Šis priešingybių susidūrimas žmoguje sukelia moralinį konfliktą, kuris vėliau pavadintas „sąžinės graužimu“. Konfliktas kyla tik po sąlyčio su netvarka ar įstatymo pažeidimo (krikščioniška terminologija – padarius nuodėmę). Taigi vyraujantis sąžinės pasireiškimo faktorius buvo poelgio įvertinimas, ir kalbant apie sąžinę turėta omenyje nešvari, kalta sąžinė ir tik labai retai – švari.

Nuo to laiko, kai žmogus ėmė matyti sąžinėje savo paties atspindį, buvo akcentuojami du momentai. Vienas jų – savęs paties, savo esmės pažinimas, kitas – poelgių atspindys, t. y. moralinis sąžinės aspektas. Sąžinė tapo susieta su etika. Taigi pirminė sąžinės samprata apėmė minimalų, sveiką mąstymą, kurio dėka žmogus galėjo pažinti patį save. Sąžinė buvo vidinės žmogaus esybės dalis, jo sugebėjimas veikti remiantis žinojimu ir supratimu to, kas teisinga.

Pasak Sokrato, vidinis konfliktas kyla tada, kai žmogus suvokia savo neišmanymą ar nežinojimą. Bet žinių trūkumą galima pašalinti dialektiškai – suvokiant ir įvertinant priešybes. Suvokimas įmanomas todėl, kad žmogus turi ryšį su dieviškuoju Logosu, kuris yra būties pagrindas ir visuotinės tvarkos įkūnijimas. Sokrato supratimu, sąžinė yra nežinojimo indikatorius, kai, priėmę neteisingą sprendimą, pasielgiame neteisingai ir tuo prieštaraujame nustatytai dieviškai tvarkai, išreikštai Logose.

Romos filosofai – eklektikas Ciceronas ir stoikas Seneka – kalbėjo apie sąžinę kaip vidinį balsą, kaltinantį arba pateisinantį ir nurodantį, kaip reikia teisingai pasielgti. Jie teigė, kad laimingo gyvenimo sąlyga yra gera sąžinė.

Šiuolaikinis požiūris į žmogų nepažengė toliau už graikų dualizmą. Pavyzdžiui, S. Freudas matė žmoguje du instinktus: libido (reprodukcijos ir kūrimo) ir mirties instinktą (vidinės destrukcijos, griovimo) ir teigė, kad šis antrasis pradas žmogaus gyvenime visada vyrauja. Gėrio ir blogio kovą žmoguje puikiai aprašė apaštalas Paulius Laiške romiečiams (Rom 7,15 ir toliau). Ten vaizdžiai parodyta sąžinės balso ir gyvenimo tikrovės drama.

Sąžinė judaizmo požiūriu

Gali pasirodyti keista, kad žodžius, reiškiančius sąžinės sąvoką, pradėjome nagrinėti nuo graikų kalbos. Atrodytų, teisingiau būtų pradėti nuo ivrito, tos senovinės kalbos, kuria parašytas Senasis Testamentas. Bet nesistebėkime: ST žydų kalboje nėra specialaus žodžio šiai sąvokai perteikti ir pati sąvoka, kitaip nei Naujajame Testamente, čia nėra konkreti. ST žmogaus savimonė ir savęs vertinimas tiesiogiai siejasi su paklusnumu Dievui. Vidinis žmogaus balsas ir Dievo balsas, nukreiptas į žmogų, turi harmoningai susilieti, o tai pasiekiama tik paklūstant Dievo valiai. Čia nėra vietos samprotavimo autonomijai, būdingai graikams. ST moralės įstatymas žmogaus viduje, t. y. sąžinė, susieta su Dievo potvarkiais, o jie apima visas žmogaus gyvenimo sferas. Todėl ir žmogaus požiūris į save patį nustatomas Dievo. Tai puikiai iliustruoja 139-oji psalmė. Ortodoksas žydas pasiekia savęs pažinimą ne gilindamasis į save, bet kreipdamasis į Dievą. Dievo žodis leidžia žmogui pažinti patį save ir daro jį atsakingą už poelgius. „Žodis yra tau labai arti, – jis yra tavo burnoje ir tavo širdyje, kad vykdytumei“ (Įst 30,14). Todėl gėrio žinojimas ir blogio vengimas priklauso nuo Viešpaties nuostatų pažinimo ir jų laikymosi. „Branginu savo širdyje Tavo žodį, kad Tau nenusidėčiau“ (Ps 119,11).

Kai kurie angliški vertimai ST žodį leb („širdis, protas“) verčia kaip „sąžinė“. Tai neprieštarauja ST mokymui apie žmogų, pagal kurį žmogiškosios savimonės centras yra širdis. Šia prasme ST sąvoka „širdis“ atitinka sąžinės sampratą graikų-romėnų pasaulyje, ir ši sąvoka davė pagrindą NT sąžinės koncepcijai.

Sąžinė Naujojo Testamento požiūriu

ST leb ir NT syneidesis idėjų sąsaja niekur nėra tokia ryški kaip apaštalo Pauliaus Laiške romiečiams: „Jie [pagonys] įrodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą“ (Rom 2,15). Pauliui sąžinė reiškia žmogaus esybės dalį, kuri arba draudžia, arba nurodo žmogui, kaip turi elgtis, kad patiktų Dievui.

Savo laiškuose apaštalas Paulius žodį syneidesis vartoja daugiau nei 20 kartų. Akivaizdu, kad sąžinės sąvoka buvo suprantama ir priimtina adresatams. Tačiau nustatyti, kokią prasmę pats apaštalas Paulius teikė šiai sąvokai, galima tik išanalizavus jo laiškų kontekstą. Sąlygiškai galima išskirti tris pagrindines šio žodžio prasmes.

1. Visais atvejais, kai apaštalas Paulius vartoja žodį syneidesis, jis turi omenyje žymiai platesnį dalyką negu netobulą ir ydingą sąžinę graikų ir žydų požiūriu. Netiesiogiai tai atspindi šie žodžiai: „Nors nesijaučiu kaltas [nežinau apie save nieko blogo], bet dėl to dar nesu išteisintas. Mano teisėjas yra Viešpats“ (1 Kor 4,4). Matome, kad apaštalui lemiama yra ne žmonių ar jo paties, bet Dievo nuomonė. Dėl Jėzaus Kristaus aukos Dievas priima ir išteisina nusidėjėlį, nuosekliai išlaisvindamas jį iš nuodėmės valdžios. Paulius išryškina teigiamą sąžinės pusę, ko negalėjo padaryti jo pirmtakai iki Dievo Sūnaus apsireiškimo. Pauliaus sąžinė patvirtina jam, kad jo gyvenimas yra teisingas ir patinka Dievui: „Sakau tiesą Kristuje, nemeluoju, – tai liudija ir mano sąžinė Šventojoje Dvasioje“ (Rom 9,1). Kiekvienas tikintis žmogus gali kreiptis į savo sąžinę kaip į Dievo teismą, ir jei žmogaus sąžinė jo pusėje, jis jaučiasi saugus ir gali ištverti daugybę gyvenimo bėdų ir nepelnytų persekiojimų.

2. Aštuoniose ištraukose Paulius vartoja žodį syneidesis kalbėdamas apie stabams paaukotą mėsą (1 Kor 8,7–13; 10,25–30). Korinto ir kitų pagoniškų miestų krikščionys susiduria su problema: ar galima valgyti stabams paaukotą maistą? Pagonių supratimu, ore pilna demonų, kurie taiko patekti į žmogų, o lengviausia patekti į jo vidų su maistu. Todėl iš demonų baimės praktiškai visa mėsa būdavo pašvenčiama dievams (stabams), ir dalis tokios paaukotos mėsos atsidurdavo turguje. Ką reikėjo daryti krikščioniui, kad nebūtų dvasinės žalos? Kaip apsidrausti nuo stabams paaukoto maisto, ir ar nebus stabmeldystė vaišintis kartu su pagonimis?

Čia krikščionių nuomonės išsiskirdavo. Vieni teigė, kad jokių dievaičių nėra, kad yra tik Dievas Kūrėjas ir todėl valgyti stabams aukotą mėsą nekenksminga. Kiti, tikėdami vienatinį Dievą, vis dar negalėjo atsikratyti iš vaikystės įdiegto tikėjimo stabais ir bijojo, kad nebūtų suteršti. Abu požiūriai pagrįsti ir todėl gana smulkiai nagrinėjami apaštalo Pauliaus 1-ajame laiške korintiečiams (8–10 skyriuose).

Visais atvejais, kalbėdamas net ir apie „silpną sąžinę“, apaštalas Paulius galvoje turi žymiai visapusiškesnį reiškinį negu kaltumo jausmas. Sąžinė – tai pats žmogus, suvokiantis ir įvertinantis savo poelgį. 8-ajame skyriuje vartojami posakiai tinka ir sąžinei, ir žmogui: silpnas (eil. 9–12), susitepti (eil. 7), sužeisti (eil. 12). Požiūris į savo sąžinę yra požiūris į save patį, ir požiūris į artimo sąžinę yra požiūris į patį artimą.

Pagrindiniai Pauliaus teiginiai tokie: kai žmogus patiria Kristaus malonę, jo sąžinė ir išlaisvinama, ir įpareigojama. Stiprūs tikėjimu (žinantys, kad jokių stabų nėra) turi elgtis atsargiai ir apriboti savo veiksmus (nevalgyti paaukotos mėsos), kad nesužeistų silpnųjų krikščionių (tikinčių stabais). Atsargi ir dėmesinga sąžinė suvaržo savo laisvę, nustato sau ribas, kad nepakenktų artimui.

3. Laiške romiečiams, 2,14–1,6 apaštalas Paulius apie pagonių sąžinę kalba kaip apie imanentinį įstatymą, kylantį į pirmapradę Priežastį – Dievą. Sąžinė arba teisia mintis, arba joms pritaria. Sąžinė siekia tolyn, į ateitį ir atspindi tam tikrą žmogaus atsakomybę. Jeigu ateityje, po mirties, žmogaus niekas nelaukia, kodėl sąžinė mus teisia? Nors ir kyla iš mūsų vidaus, sąžinė veikia nepriklausomai nuo mūsų valios. Ji lygina mūsų elgesį su kažkokiu aukščiausiu etalonu, sąlygojamu transcendentinės priežasties, kuriai kiekvienas jaučiasi atsakingas. Sąžinės pasireiškimas įrodo tokios priežasties tikrovę. Net jei žmogus nesusimąsto apie savo būtį, sąžinė jam primena apie jo atsakomybę amžinybei. Sąžinė yra ta žmogaus prigimties dalis, kuri nenori susitaikyti su amžina bausme. Jos graužimas, matyt, ir bus amžino kentėjimo dalis.

Apibendrinant galima pasakyti, kad Paulius kaip niekas iš jo pirmtakų suteikė žodžiui syneidesis plačią reikšmę. Sujungęs graikų požiūrį į žmogų kaip mąstančią būtybę su žydų tradicija, pabrėžusią Dievo žodžio pirmaeiliškumą, Paulius iškelia žmogaus būties, jo pažinimo ir poelgių problemas. Bet visas šias problemas jungia naujas dalykas, susietas su sąžinės idėja, – paskelbimas, kad žmogus Jėzaus Kristaus dėka pripažįstamas teisiu prieš Dievą. Tai leidžia mums ne tik suvokti mūsų kovojančios dualistinės prigimties konfliktus, bet ir rasti jų sprendimą: Viešpats pažadėjo išgydyti ir dvasiškai atnaujinti žmogaus esybę. Gręžimasis nuo nedoros sąžinės į gerą neapsiriboja vien moralės ir religijos sferomis, tai apima visą žmogų. Žmogiškosios esybės kaip naujo kūrinio atkūrimas per tikėjimą – tai viso gyvenimo procesas.

Sąžinės apibrėžimas

Dabar galime tiksliau apibrėžti, kas gi yra sąžinė. Šiuolaikinė teologija supranta sąžinę kaip nepriklausomą, autonomiškai veikiančią jėgą, moralės postulatų saugyklą, kontroliuojančią žmogaus poelgius sutinkamai su Dievo valia. Išsamesnį apibrėžimą pateikia Erikas Niustremas Biblijos enciklopediniame žodyne: „Sąžinė – tai žmogaus sielos suvokimas, jog ji susieta su tokiu jos pripažintu moralės įstatymu, kuris nepaperkamai liudija žmogaus viduje, pritaria arba smerkia, kuris sako, kas teisinga ir kas neteisinga“.

Visai natūralu paklausti, kurioje žmogaus dalyje slypi sąžinė? Ji nesutalpinama kokioje nors konkrečioje vietoje, nes, kaip psichikos dalis, perskverbia visą sielą ir kontroliuoja jos funkcijas: pažinimą, elgesį, jausmus, mintis, norus ir valią.

Sąžinės ontologija ir psichologija

Kai pirmieji žmonės nepakluso Dievui, jie savavališkai pasmerkė save atskyrimui nuo Jo. Bet Kūrėjas nepametė jų likimo valiai. Jis dovanojo jiems priemonę, tam tikru mastu apsaugančią nuo visiško dvasinio sugedimo – „stabdžius“, sąžinę, sugebančią atskirti gera nuo bloga. Kiekvieno žmogaus sąžinėje yra išsaugotas prisiminimas apie Dievą ir tyrą gyvenimą su Juo, prarastą per nuopuolį. Kai pabunda sąžinė, tai reiškia, kad žmogus prisimena Dievą ir gyvenimą be nuodėmės, nors galbūt to ir nesuvokia.

Sąžinė yra dichotomiška, joje galima išskirti du komponentus: įstatyminį ir baudžiamąjį. Pirmame glūdi intuityvus žinojimas, kaip reikia pasielgti, o antrasis įsijungia, kai pasielgiame priešingai tokiam žinojimui. Bet koks kaltės jausmas yra sąžinės veiklos išdava. Kartais sąžinės priekaištai būna tokie intensyvūs, kad jų neįmanoma nuslopinti jokiomis mintimis ar net pakeitus aplinką. Bet ne visuomet sąžinė kalba taip aiškiai ir garsiai, ir kai žmonės laukia būtent tokio jos balso, jie neišgirsta jokio. Dažniausiai sąžinės priekaištai pasireiškia miglotu nerimo, graužaties jausmu dėl ko nors nepadaryto arba tiesiog nuovargio, apatijos jausmu. Mirties, senatvės, kitų nepalankumo baimė kyla iš nešvarios sąžinės. Tarp daugelio baimės priežasčių yra nesąmoningas kaltės jausmas. Sąžinė smerkia žmogų dėl neteisingai nugyvento gyvenimo, praleistų galimybių panaudoti gėriui savo gabumus. Neretai manoma, kad senstant degraduoja asmenybė ir dėl to kyla senatvės baimė, bet ją iš dalies sąlygoja pasąmoninis kaltės jausmas dėl neteisingai eikvojamo laiko. Sąžinė bando mus sustabdyti, kad nukreiptume savo gyvenimą tokia vaga, kokiai esame pašaukti kaip Dievo kūriniai.

Dažnai žmogus, nesugebantis ar nenorintis susitaikyti su savo sąžine ar negalintis pakilti iki jos lygio, pradeda tempti ją žemyn, iki savo lygio. Pradedami racionalizuoti iš sąžinės kylantys impulsai. Mąstymas pradeda juos aiškinti savaip ir tarpininkauti tarp žmogaus ir sąžinės, savimi užstodamas ir atstodamas ją. Savo išvedžiojimus žmogus ima laikyti sąžinės balsu. Kartais dėl to susiformuoja stulbinantis gėrio ir blogio supratimas. N. Berdiajevas pateikia įdomų pavyzdį. Vienas hotentotas į klausimą, kas yra gėris, atsako: „Kai aš pavogsiu kito žmoną“. Blogis, jo nuomone, bus tada, „kai kas nors pavogs mano žmoną“.

Kartais žmonėms pavyksta ilgam užslopinti savyje sąžinės balsą. Bet yra viena nekotroliuojama būsena, kai atsiribojame nuo išorės įtakos ir pasineriame į vidinį išgyvenimų pasaulį. Tai miegas, kurio metu persipina nesąmoningos paskatos bei pasąmonės impulsai. Kartais miegas yra vienintelė žmogaus būsena, kada jis negali užslopinti sąžinės balso.

S. Freudas pagrįstai nurodo du sąmonės šaltinius. Vieną sudaro įgimtos elgesio programos, kitas yra socialinis, arba įskiepytas šaltinis. Pirmasis yra sąžinė tikrąja prasme, t. y. įgimtas gėrio ir blogio supratimas. Jis atsispindi Dešimtyje Dievo įsakymų. Socialinį sąžinės aspektą formuoja mūsų aplinka. Tai pirmiausia šeima, po to valstybė, švietimo struktūros, visuomenės nuomonė ir t. t. Besiformuojant vertybių skalei žmogus tokius autoritetus kaip tėvai, valstybė, visuomenės nuomonė pripažįsta – sąmoningai ar ne – kaip moralės principų autorius. Šiems principams jis paklūsta ne todėl, kad tokia jo nuomonė apie vertybes, bet todėl, kad to reikalauja arba draudžia autoritetas. Žmogus visada turi autoriteto ir tobulėjimo poreikį, bet dažnai tas autoritetas yra sugadinta aplinka, kuri suteršia, prislegia ir deformuoja sąžinę, beje, iš vidaus ardomą nuodėmės. Tai veda mus į soteriologijos problemą, t. y. sąžinės apvalymo poreikį. Toks apvalymas įmanomas per atgailą, suvokiant savo gyvenimo, poelgių baisumą, jų neatitikimą dieviško sumanymo. Pati atgaila yra Dievo malonės veikimo mūsų sieloje išdava. Per atgailą, per sąžinės atnaujinimą įvyksta dvasinis atgimimas. Žmogus pasiekia santarvę su savimi ir Dievu, atranda pusiausvyrą ir ramybę, kurios ilgėjosi. Nors Dievo dovanota malonė nepašalina žmogiškosios prigimties dualizmo, nesunaikina mumyse slypinčio nuodėmingo prado, bet ši malonė suteikia jėgos pasipriešinti blogiui. Dvasiškai atgimę sugebame užimti ir teisingą socialinę poziciją.

Taigi mums reikia išmokti įsiklausyti į savo sąžinės balsą. Bet prisiminkime, kad sąžinė duota įvertinti tik sau pačiam. Jei iškeliame savo sąžinę iki įstatymo lygio, taikomo kitiems, pažeidžiame sąžinės laisvę. „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami“ (Mt 7,1). Sąžinė ragina mus ištirti save pačius. Jei matome „krislus“ savo artimų akyse, tai rodo, kad nebematome blogio savyje ir jam pataikaujame.

Patyrę dvasinį atgimimą, būkime labai atidūs savo dvasiniam gyvenimui ir nuolat tikrinkime, ar jis atitinka tą standartą, kurį randame Dievo žodyje – Biblijoje.

Vladimir Charlamov, teologijos magistras, dėsto patristiką ir logiką Maskvos baptistų teologinėje seminarijoje

Vertė Nijolė Latužienė

Views All Time
Views All Time
3869
Views Today
Views Today
1
0 0