Sąžinė ir Biblija – harmonijoje

Atskleisdami tiesą, prisistatome kiekvieno žmogaus sąžinei Dievo akivaizdoje  (2 Kor 4, 2).

Iš konteksto žinome, jog šie Pauliaus žodžiai atitinka jo pamokslavimo būdą ir jo darbų tikslus.

Sąžinė yra moralinė proto arba intelekto funkcija. Tai ta prigimtinių mūsų savybių sritis, kuri susijusi su moralės klausimais – moralės principais ir religija. Ši sritis duoda mums moralės įstatymą bei įsipareigojimus; iš jos kyla supratimas, kas yra gerai ir kas blogai, kada kažkas yra vertas pagyrimo, o kada – priekaištų.

Straipsniai 1 reklama

Ji apima visas intelekto intuicijas, susijusias su moraliniais klausimais (taip dažnai apibūdinamos emocinės būsenos, kurios yra susiję ar kurias sukelia sąžinės veiksmas, nors visgi terminas „sąžinė” apibūdina intelektą, o emocijos į apibrėžimą nėra įtraukiamos).

Kiekvienas žmogus turi sąžinę. Tai pabrėžiama ir anksčiau pateiktoje citatoje. Kaipgi kitaip Paulius būtų galėjęs apibūdinti save, kaip prisistatantį tiesoje kiekvieno žmogaus sąžinei, jei tie žmonės nebūtų jos turėję, t.y., jei kai kurie žmonės visiškai būtų be sąžinės? Tai, kad kiekvienas žmogus turi sąžinę, yra neginčytinas ir labai svarbus faktas. Kiekvienas žmogus žino, kad jis turi sąžinę ir nėra kito dalyko, kurį jis galėtų suvokti dar aiškiau ar su dar didesniu įsitikinimu. Jei žmogus neturėtų sąžinės, jis neturėtų jokio supratimo, kas yra gerai, o kas blogai, kada nuopelnai verti pagyrimo, o kada – bausmės, kas yra dorybė, o kas – yda. Jokia gyva būtybė negalėtų suformuluoti tokių idėjų savo galvoje, jei neturėtų sąžinės. Nėra tokios kalbos, kuri pajėgtų perteikti šias mintis, jei žmogus neturėtų sąžinės, kuri padėtų jas suvokti ir įvertinti.

Visi žmonės turi supratimą apie Dievą, pareigas, teisingumą ir atpildą už vienokius ar kitokius veiksmus. Tai yra visuose žmonėse ir negali būti išstumta iš žmogaus sąmonės. Tai ir skiria žmogų nuo gyvūnų. Akivaizdu, kad ir gyvūnai turi intelekto užuomazgų, tačiau, ar jie ką daro vedini intuicijos ar kokiais kitais būdais, nustatyti neįmanoma. Pavyzdžiui, mes negalime išsiaiškinti, ar bitė, konstruodama korio akis pagal pačius tobuliausius matematikos principus, suvokia šiuos tobuliausius metodus, tai daro intuityviai ar kaip nors kitaip. Kad ir kaip ten būtų šiuo klausimu, tačiau nei bitė, nei joks kitas gyvūnas neturi moralės įstatymo ir jokio supratimo apie  dorovingą charakterį, apie tai, kas yra gerai, o kas blogai, kada tam tikri veiksmai verti pagyrimo, o kada – bausmės. Tai akivaizdūs žmogaus ir gyvūno skirtumai. Taigi, jei koks žmogus pradėtų tvirtinti, kad jis neturi sąžinės, jis tuo pačiu teigtų, jog yra gyvulys, nes pats savo noru paneigia šį ryškų skirtumą tarp žmogaus ir gyvulio.

Metafizikai nesutaria, ar gyvuliai turi jausmus ir valią, ar ne, tačiau jie sutinka, kad gyvuliai neturi sąžinės ir moralinės atsakomybės. Taigi tie žmonės, kurie nepripažįsta šių skirtumų ir tvirtina priešingai, susilygina su gyvūnais.

Biblija ir žmogaus sąžinė sutaria ir vienodai vertina moralinius sprendimus ir mokymą. Šis faktas neginčijamai įrodo, jog ir Biblijos, ir žmogaus sąžinės kūrėjas yra tas pats. 

Žvelgdamas į citatą iš laiško Korintiečiams, klausiu savęs, ką Paulius turėjo omenyje, sakydamas, kad atskleisdamas tiesą jis prisistato kiekvieno žmogaus sąžinei? Akivaizdu, jog, atskleisdamas žmonėms didžią evangelijos tiesą ir įstatymą, Paulius taip kreipėsi į kiekvieno žmogaus sąžinę ir su tokiu nusistatymu, kuriam turėjo būti pritarta. Tiesa prisistatė kaip tiesa; turimos pareigos – kaip neabejotinos. Šią tiesą supratęs žmogus negali abejoti jos akivaizdumu – nė vienas, supratęs savo moralines pareigas, negali jų užginčyti.

Tai yra taip svarbu, jog verta labiau pasigilinti. Noriu pabrėžti, jog sąžinė pateikia tokias pačias pareigas ir tokius pačius įsipareigojimus kaip ir Dievo duotas įstatymas. Sąžinė duoda tą patį meilės įstatymą kaip ir Dievo įstatymas – labiausiai mylėti Dievą ir taip pat, bešališkai mylėti artimą. Sąžinė visada liudija, kad kiekvienas žmogus privalo mylėti savo artimą kaip save patį, ir niekada šiuo klausimu nenuvilia. Dar nėra buvę išsivysčiusio, sveikos nuovokos žmogaus, kurio sąžinė nebūtų nurodžiusi jam šio įsipareigojimo.

Sąžinė taip pat reikalauja, kad šis įstatymas būtų taikomas visiems žmonėms, apimtų visas žmonių veiklos sritis ir kad žmonės jo laikytųsi. Tiesą sakant, sąžinė ir protas aiškiai parodo, kad tai – vienintelis įmanomas moralę turinčių kūrinių, žmonių, įstatymas ar įsipareigojimų apibrėžimas. Būtent to moko ir Biblija. Ir sąžinės, ir Biblijos mokymas šiuo svarbiu klausimu sutampa.

Sąžinė ir Biblija sutaria ir dar vienu klausimu. Sąžinė tvirtina, kad joks žmogus negali – nebent iš malonės – visa širdimi mylėti nei Dievo, nei savo artimo. Žmogaus sąžinė liudija, jog žmogus yra visiškai moraliai ydingas. Tą patį teigia ir Biblija. Sąžinė teigia, jog tik paklusnumas Dievo meilės įstatymui yra tikra vertybė. Tai teigia ir Biblija. Sąžinė prislegia nusidėjėlį kaltės jausmu ir nuteisia jį, – tą patį padaro ir Biblija. Ir kiekvienu atveju, tiek sąžinė, tiek Biblija vadovaujasi ta pačia taisykle. Galite paimti bet kokį principą, esantį įstatyme bei evangelijoje, kruopščiai jį išnagrinėti, apsvarstyti visus Jėzaus Kristaus, apaštalų bei pranašų mokymus, ir jūs atrasite, kad kiekvienam iš jų sąžinė sako „amen”.

Kokia nepaprasta tiesa! Turime knygą, kurioje – nesuskaitoma daugybė nurodymų, ir juos visus vienija du svarbūs principai: didžiausia meilė – Dievui bei artimui. Ir kiekvienu šių nuostabių dėsnių taikymo atveju, kad ir kiek daug jų būtų, sąžinė visuomet patvirtina Bibliją. Tai nuostabus dalykas. Nėra jokios kitos knygos, kurios moralinius principus be išimties patvirtintų bei paremtų žmogaus sąžinė. Ši knyga, kurią patvirtina žmogaus sąžinė, tiesiog privalo būti Dievo įkvėpta. Didžiausias absurdas būtų neigti dievišką įkvėpimą. Knygą, kuri tobulai dera su sąžine, turėjo parašyti Tas, kas sukūrė ir sąžinę.

Kai Kristus mokė, žmonės apie Jį kalbėjo: „Joks žmogus nėra taip kalbėjęs, kaip šis”. Taip nuostabiai tiesa mokėjo prisistatyti kiekvieno žmogaus sąžinei. Jėzus kalbėjo kaip turintis valdžią, o ne kaip Rašto žinovas, kiekvienas žodis rasdavo atgarsį žmogaus sąžinėje – grįždavo tarsi į namus. Klausytojai pripažindavo kiekvieną pareigas atskleisdavusį pamokymą ir patys įsitikindavo, kad tai – teisinga. Tuo pasižymėjo ir išsiskyrė visas Jo mokymas.

Biblija ir sąžinė sutaria ir dėl įsakymo atgailauti. Tai – kiekvieno žmogaus pareiga, pagrindžiama suvokimu, kad Dievas yra teisus, o nusidėjėlis klysta. Todėl nusidėjėlis privalo nuolankiai atsigręžti į Dievą, o ne Dievas turi gręžtis į nusidėjusį, nuo teisingo kelio nuklydusį žmogų.

Panašiai sąžinė ir Biblija mano ir apie tikėjimą bei šventumą. Biblija patvirtina visus nuostabius evangelijų pamokymus, o sąžinė neabejodama atsako tuo pačiu. Kalbant apie visišką šventumą, mūsų moralė labai aiškiai leidžia suprasti, kad nepanašėdami į Dievą, mes negalėsime patirti džiaugsmo Jame. Kai mūsų protas suvokia tikrąjį Dievo ir tikrąjį žmogaus charakterį, jis tuoj pat pripažįsta būtinybę žmogui turėti tokią moralę, kaip Dievo, kad galėtų džiaugtis Jo artumu. Asmenys, turintys įgimtą moralę, niekada negalės bendraudami tarpusavyje būti laimingi, jei jų dvasios nebus tinkamai paruoštos.

Sąžinė patvirtina, jog žmogui būti nusidėjėliu yra blogai. Biblija taip pat tai patvirtina. Neįmanoma, jog nusidėjėlis tikėtų, kad jo nuodėmė yra teisinga Dievo akyse ir Jam maloni. Tai atitinka ir Biblijos doktrinas.

Sąžinė pripažįsta atpirkimo būtinybę. Žmonija visuomet jautė šią būtinybę ir parodydavo šį poreikį daugeliu būdų. Visais amžiais žmonės aukodavo įvairias aukas, norėdami tinkamai atsilyginti Dievui, kad būtų atleistos jų nuodėmės. Žmonės tikėjo, kad Dievas turi reikalauti tam tikrų aukų, kurios pagerbtų Jo įsakymus, ir taip būtų atstatyta įžeista Dievo didybė. Žmonės puikiai suprato, kad nusidėjėlis pažeisdavo įstatymą, todėl jų galvose susiformavo supratimas, kad būtų negarbinga, užgaulu ir didelis pažeminimas Dievui, jei Jis atleistų nuodėmes be jokio išpirkimo. Panašu, kad jie suvokė didžią tiesą, jog prieš atleisdamas nuodėmes, Dievas turi pareikalauti tam tikro įrodymo, kuris patvirtintų įstatymą ir paliudytų, jog žmogus pripažįsta Dievą, kaip įstatymų Davėją. Kaip kitaip, jei ne dėl šių visuotinų sąžinės pripažinimų, būtų galima paaiškinti faktą, kad visa žmonija jautė poreikį turėti Tarpininką tarp Dievo ir žmogaus? Šis poreikis buvo toks visuotinai neišvengiamas, kad kai žmonėms gyvenant abejonėse ar tamsoje pabudo jų sąžinė, jie iš paskutinių jėgų įsikabino į Kristų, kaip Tarpininką. Jei sąžinė miega, nusidėjėlis gali gyventi per daug nesirūpindamas, tačiau kai sąžinė nubunda, pakyla tarsi stiprus žmogus ir pradeda reikšti tvirtus pareiškimus, tuomet joks nusidėjėlis negali atsilaikyti.

Gerai yra žinoma, kad žmonės, kurie laiko Kristų Mokytoju ar pranašu, bet netiki Juo kaip Dievu, apkaltinti dėl nuodėmių, negali rasti nusiraminimo savo religinėje sistemoje. Kol jų sąžinė nėra pažadinta tinkamai funkcionuoti ir kol jie skendi didelėje tamsoje, jie gali sakyti: „Žmogaus prigimtis yra pakankamai gera ir aš nematau poreikio siekti kaltės atpirkimo. Priimu Kristų kaip gerą žmogų, puikų mokytoją ir nuostabų pavyzdį, tačiau dėl kokios priežasties turėčiau ieškoti kaltės išpirkimo?”. Taip jie gali sakyti, bet tik tol, kol prabus ir septyniais griausmais nugriaudės jų sąžinės balsas. Tuomet jie raudos: „Aš žuvęs. Kaip aš galiu gyventi, jei niekas nėra atpirkęs mano nuodėmių?”

Dar nėra buvę, kad pažadintas ir savo nuodėmes išvydęs nusidėjėlis nepultų į neviltį, kol suvokia, jog kaltė išpirkta. Galėčiau pateikti daugybę tokių pavyzdžių. Savo akimis mačiau, jog, kai žmonių, ilgai neigusių kaltės išpirkimo poreikį, sąžinė pagaliau pabusdavo, jie neišvengiamai suvokdavo, kad Dievas negali atleisti, nebent kaip nors būtų apginta Jo įžeista didybė.

Iš tiesų, jei kalbėtume apie Dievo jausmus, tai Jis gali būti visiškai pasiruošęs atleisti, nes Jis nėra nei kerštingas, nei nepermaldaujamas, tačiau Dievas yra moralus valdytojas ir turi išlaikyti tvirtą, moralų charakterį. Jo sukurtos visatos gerovė priklauso nuo tinkamo valdymo, ir Jis privalo rūpintis, kokį įspūdį sukuria nuodėmingų žmonių galvose.

Šioje šviesoje mes galime suprasti žmonių visad jaustą poreikį turėti Tarpininką tarp švento Dievo ir savęs. Katalikai tarp savęs ir Dievo įterpia šventuosius ir mergelę Mariją, tikėdamiesi, jog šie turi tam tikrą priėjimą prie Dievo, kurio jie, būdami nusikaltę, neturi. Taigi, sąžinė pripažįsta visuotinį atpirkimo poreikį.

Biblijoje visur pabrėžiama, kad Kristaus atpirkimo pakanka. Nuostabu, jog žmogaus sąžinė taip pat nedvejodama tam pritaria. Galite stipriai sužadinti sąžinę, ji gali karštai liepsnoti, tačiau kai tik apreiškiamas Kristaus atpirkimas, ir protas suvokia, kas tai yra ir kokį ryšį tai turi su įstatymais ir valdžia, sąžinė staiga nurimsta, pasmerkimo pojūtis pranyksta, užtikrintumas dėl to, jog Kristaus atpirkimo pakanka, atstato ramybę įsiaudrinusioje sieloje. Sąžinė kaip ir Biblija be išlygų priima šį atpirkimą kaip pakankamą.

Niekas kitas, tik šis atpirkimas gali patenkinti sąžinę. Ne geri darbai, nesvarbu, kiek daug jų būtų padaryta ir kiek pastangų jie būtų pareikalavę, ne vargas, ne pačių susikurti kentėjimai ar, nesvarbu, kokio dydžio, aukos. Jei nusidėjėlis pabandytų Kristaus atpirkimo auką pakeisti begale maldų ir pasninkų, jis pamatys, kad visa tai neduoda jokios naudos. Kuo labiau jis stengsis, tuo didesnį nepasitenkinimą jaus. Sąžinė to nepriims. Kaip ir Biblija. Nuostabu, jog vėl pasitvirtina faktas, jog nesvarbu, kokį klausimą nagrinėtumėme, atrandame tą pačią tiesą – sąžinė ir Biblija turi tą patį liudijimą, laikosi tos pačios pozicijos.

Tačiau kaipgi tai vyksta? Iš kur kyla ši visuotinė harmonija? Tiems, kurie atmeta įkvėpimą, ateinantį per Dievo žodį, čia iškyla problema. O tie, kurie pripažįsta įkvėpimą, visus nuopelnus priskiria tam pačiam Biblijos ir sąžinės Autoriui. Nėra nieko keisto teorijoje, jog Dievo balsas Biblijoje ir Dievo balsas žmogaus viduje perduoda tą pačią žinią: jie patvirtina arba paneigia tuos pačius dalykus visiškai sutardami.

Ir žmogaus sąžinė, ir Biblija moko, kad išteisinimas įgyjamas tikėjimu. Nemanau, kad žmogaus sąžinė būtų galėjusi atskleisti mums Kristaus mirtį, tačiau tai atskleidė Biblija, o sąžinė pripažįsta, kad tai tinkama, to pakanka, ir priima tą auką kaip išteisinimo prieš Dievą pagrindą. Ji pripažįsta, kad nusidėjėlis gali tapti priimtinas Dievui, jei pripažins Kristaus kančią ir auką. Tikėjimas Kristumi turi nuostabią jėgą sunaikinti nuodėmės skausmą, patraukti pasmerkimo jausmą ir suteikti suvokimą, kad esame priimtini Dievui. Tai matome vykstant kiekvieną dieną. Kai jūsų protas randa ramybę Jėzuje Kristuje, jūs negalite priversti jo bijoti bausmės. Negalite sukurti prakeikimo pojūčio, kai jūsų širdis gyvai tiki Kristaus krauju. Jūs niekaip negalėsite primesti to savo sielai.

Tikėjimas atneša ramybę ir viltį, nepaisant visų jūsų pastangų tai išstumti. Kai siela iš tiesų priima Kristų, ramybė būtinai ateis. Tiesa ta, jog evangelijos sąlygos nuodėmių atleidimui gauti atitinka sąžinės reikalavimus. Sąžinė patvirtina, jog Dievas yra teisus, kad Jis išteisina Jėzumi tikintį, atgailaujantį žmogų, ir dėl to yra patenkinta. Sąžinė įvertina, ar Dievo moralinis elgesys yra tinkamas ar ne, kaip įvertina ir žmogaus elgesį. Taigi, patvirtindama, jog Dievas gali priimti nuodėmės atpirkimą, kurį atliko Kristus, ir būti tuo patenkintas, ji vykdo savo darbą.

Sąžinė patvirtina, jog nėra kito įmanomo būdo išteisinti nusidėjėlį, kaip tik per tikėjimą Kristumi. Galite bandyti išrasti kokį nors kitą modelį, tačiau nesugebėsite. Galite bandyti atrasti proto ramybę, remdamiesi kitais dalykais, tačiau visa tai neduos naudos. Kartą vienam Romos katalikui pasakiau: „Kai ėjai prie klausyklos, tikėjaisi būti priimtas ir rasti ramybę, tiesa?” „Taip”, – ištarė jis. „Ar radai tokią ramybę, kuri visiškai tave patenkintų?” – vėl paklausiau. „Ne visai. Negaliu tvirtai teigti, jog buvau priimtas”, – atsakė jis.

Nėra buvę tokio religingo žmogaus, kuris atlikęs visas religines apeigas, bet po to atsivertęs į tikėjimą tik Kristumi ir patyręs gilią evangelijos ramybę, nebūtų pastebėjęs, kaip skiriasi religingas gyvenimas ir gyvas tikėjimas Kristumi. Pastaruoju atveju žmogaus sąžinė visiškai priima jo tikėjimą ir suteikia gilią, užtikrintą ramybę, o pirmuoju atveju nevyksta nieko panašaus.

Biblija ir sąžinė sutaria ir dėl nesibaigiančios bausmės doktrinos. Sąžinė negalėtų mokyti kitaip. Ar ateis toks laikas, kai sąžinė galės pasakyti: „Jis pakankamai prisikentėjo. Dievo įstatymas įvykdytas, bausmė už nuodėmę atlikta ir jis daugiau nenusipelno kentėti”? Tie, kas ką nors nutuokia apie sąžinės sprendimus šiuo klausimu, gerai supranta, kad užtarnautiems nuopelnams už nuodėmę nėra jokių ribų. Nesimato bausmės, kurios nusipelnė nuodėmė, pabaigos. Pagalvokime, jog jei žmogus kartą nusidėjo, Dievo akyse jis yra nusidėjėlis, ir faktas, jog jis padarė nuodėmę, niekada neišnyks. Jei tu buvai vagis, šis faktas liks nepajudinamas, ir įstatymo akyse tu visuomet būsi vagis. Tu pats negali nieko padaryti, kad būtų kitaip, ir tavo kentėjimai neturės jokios reikšmės pažeistam įstatymui. Sąžinė vis kaltins tave dėl nuodėmės, ir kaltės jausmas pasidarys nebepakeliamas. Žmogus pats niekada nepasieks taško, kai sąžinė ištars: „Kentėjimų pakanka. Nusidėjėlis daugiau nebeturi kentėti”. Biblija moko to paties.

Visgi, tiek sąžinė, tiek Biblija sutaria, jog Dievas gali atleisti nusidėjėliui, jei jis patiki Kristumi ir Jo auka, bet negali suteikti atleidimo jokiu kitu pagrindu.

Iš www.gospeltruth.net

vertė Eglė Junevičiūtė

Views All Time
Views All Time
1937
Views Today
Views Today
2

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

+ 50 = 57