Tarsi smarkus vėjas pakyla pyktis (orghé) – netikėtas karštis, ateinantis iš mūsų vidaus ir įsiliepsnojantis kaip ryjanti ugnis. Jis yra pati matomiausia yda, subjaurojanti savo auką: atima jai kvapą, sukelia dusulį, nudažo raudoniu veidą, pakeičia žvilgsnį…

Tai instinktyvi reakcija, kuri neatsitiktinai būdinga ir gyvūnams, kylanti dažniausiai tada, kai juos kas nors užpuola. Jeigu nesugebėsime valdyti šio impulso, jis gali virsti nuolatiniu apmaudu, agresyvumu, smurtu, niekad neatleisto įžeidimo prisiminimu. Visa tai mūsų santykiams su kitais žmonėmis gali būti pražūtinga.

Vis dėlto nėra lengva greitai nustatyti pykčio kokybę. Yra žmonių, kurie niekad neparodo savo pykčio, nes stokoja to teisingojo pathos, turinčio nubrėžti skiriamąją liniją tarp santykio su kitais ir santykio su tikrove, arba nešioja savo širdyse kurčią įniršį, paslėptą po netikro romumo šydu. Tas įniršis anksčiau ar vėliau sukels sprogimą, atnešiantį nesuskaičiuojamų nuostolių. Tačiau egzistuoja ir „teigiamas“ rūstumas ar pyktis, kuris yra būtinas žmogaus gyvenimui ir asmenybės vystymuisi. Jis yra tarsi uolumas, teigiamas griežtumas, kurį būtina parodyti blogio, neteisybės ir kenčiančiųjų akivaizdoje… Prisiminkime pranašų plūdimąsi, Jėzaus pasipiktinimą neteisybių, širdies kietumo, žmogų subjaurojančių ligų akivaizdoje. Iš tiesų yra įmanomas „pyktis, teikiantis garbę Dievui“, kaip primena psalmė (plg. Ps 76, 11), kuris priešpriešinamas sumeluotam meilumui, slepiančiam begalinę, iki pamišimo nuslopintą neapykantą.

Taigi egzistuoja toks pasipiktinimas, žmogiškas apmaudas, kuris yra ne tik teisėtas, bet taip pat parodo žmogaus įsitikinimą, aistrą, jėgą. Jis kyla iš teisybės troškulio, yra vedamas gerų intencijų ir niekada nebūna perdėtas, t. y. niekad netampa kerštu ar neteisybe, neišauga iki apakimo. Kita vertus, pykčio impulsas yra blogis tada, kai jis nuolatos lydi mūsų santykius su kitais, kai yra paniekos ar neapykantos ženklas. Tai tokia nuostata, kurią daugelis dvasingumo tradicijų laikė tapačia žmogžudystei. Neatsitiktinai pirmoji žmogžudystė pagal Bibliją gimė iš užslopinto, nutylėto, pašalinto pykčio. Tai pyktis, kuris netapo žodžiu, susitikimu, dialogu, bet pavirto į neapykantą, pagiežą, smurtą. Jėzus taip pat perspėjo: „Ne tik tas, kuris nužudė, turės atsakyti teisme. Aš jums sakau, jei kas pyksta ant savo brolio, turės atsakyti teisme“.

Nuolat pasiduoti pykčiui – tai ženklas, jog gyvenamas nepakankamai žmogiškas gyvenimas, kuriam reikiamo ritmo nesuteikia poilsis, vienuma ir tyla. Galbūt dėl to ir šiuolaikinės visuomenės dusulingame ritme pyktis tapo viena iš dominuojančių žmogaus ydų. Pyktis ant kitų žmonių gali užsiliepsnoti tada, kai jie – o ypač tie, kuriuos mylime – nepateisina mūsų lūkesčių, nukrypsta nuo mūsų pačių susikurto jų vaizdinio, netraktuoja mūsų taip, kaip norėtume, ir kai atskleidžiame tuos jų trūkumus, kurių negalime pakęsti savyje… Kai tampama šių jausmų auka, reaguojama bėgant nuo kitų, užsidarant savyje ir atmetant visą pasaulį. Šitaip, pykčiui tapus habitus, gimsta mintis kad „kiti – tai pragaras“ (Žanas Polis Sartras) ir galiausiai iškyla grėsmė, jog nebesugebėsime priimti kito skirtingumo bei jo tiesos ir panaikinsime bet kokią bendrystės galimybę. Rūstumas yra turbūt kasdieniškiausia yda – kiek daug pykstančių nuo ryto iki vakaro… Pikti ryte, kai pabunda ir pusryčiauja su savuoju sutuoktiniu, pikti darbe su savo kolegomis, pikti su vaikais, kai grįžta namo – nuolat įsitempę, nepakantūs, irzlūs. Vadinasi, pyktis užsidega kaskart, kai sutinkamas kitas žmogus. Viskas baigiasi tuo, kad tokie žmonės ima pykti ant savęs pačių, kai yra vieni.

Dykumų tėvai, norėdami apibūdinti pyktį, vartoja iškalbingus posakius: „rūškana migla“, „debesys, aptemdantys širdį“; šios frazės rodo, kad rūstumas yra tarsi žvilgsnio į asmenis ir daiktus apsiniaukimas, savikontrolės praradimas. Rūstumas yra tarsi debesis, užtemdantis ir užkietinantis širdį; jis prislegia ir atima įžvalgumą – gebėjimą vertinti teisingai ir nešališkai. Evagrijus rašo: „Romusis yra tarsi nesudrumstas šaltinis, visiems teikiantis gardų gėrimą, o rūstaujančiojo mintys visuomet sujauktos, jis neduoda gerti nieko kito kaip tik sudrumsto ir blogo vandens. Rūstaujančio žmogaus drumzlinos ir paraudusios akys išduoda sudrumstą širdį“. Ši patirtis mums gerai pažįstama: pikčiurnos reakcija niekada nebūna proporcinga tam kontekstui, kuriame ji kyla, o pats žmogus tos savo reakcijos nebesugeba kontroliuoti. Kartais ši aistra gali sukelti žodinio ar net fizinio smurto proveržį.

Viena iš paprasčiausių kovos su pykčiu priemonių yra sugebėjimas skirti laiko tylai bei vienumai ir leisti, kad gilus ir išmintingas šio laiko naudojimas užkirstų kelią mūsų širdies šmėkloms. Vienuma ir tyla yra būtinos, norint kovoti su netikru ir prievartaujančiu „aš“, kuris užverda pykčiu kaskart, kai pajunta nesėkmės ir kitų viršenybės grėsmę. Tiktai tas, kuris sugeba išbūti tyloje ir vienumoje ilgą laiką, mokės suvaldyti ir kylantį pyktį. Atsitolinimas nuo to, kas daroma, nuo aplinkos, kurioje gyvenama, ir nuo žmonių, kurie nuolat mus supa – tai proga atrasti ramybę, užtildyti nuolatos besislepiantį pyktį ir įniršį, kuris kaupiasi ir padaro mūsų veidą bei veiksmus tokius, kad kitiems simpatijų tikrai nebekeliame. Tad Markas Aurelijus pažymi: „Išties, pykčio pasekmės yra visada sunkesnės negu priežastys, kurios tą pyktį sukelia“.

Žvelgiant giliau, galima pasakyti, kad, norint nugalėti pyktį, reikia sugebėti užduoti sau elementarų klausimą: „Kas man yra kitas žmogus? Asmuo, su kuriuo noriu užmegzti santykį, būti jo sargas, o gal kažkas, kurį noriu valdyti savo malonumui ir netgi neigti patį jo gyvenimą?“ Didysis Seneka siūlė: „Įsivaizduok save to žmogaus, kuris tave siutina, vietoje ir pamatysi, kad tai klaidingas savęs paties vertinimas sukelia tavyje pyktį, t. y. nenoras patirti tai, ką norėtum daryti“.

Visa tai praktiškai reiškia, jog turime siekti malonaus ir romaus elgesio, o pykčiui, kuris mums kyla, reikia nustatyti bent jau minimalias ribas, t. y. stengtis išvengti tokių žodžių ar veiksmų, kurie gali įžeisti šalia esančius žmones. Dykumų tėvai sakydavo: „Jei tik įmanoma, reikia neleisti pykčiui įsiskverbti į širdį, o jei jis jau ten yra, padaryti taip, kad jis nepasimatytų veide; jei pasimato veide, saugoti savo liežuvį nuo piktų žodžių, o jei pyktis jau lūpose, reikia neleisti jam tapti veiksmais ir budėti, siekiant kuo greičiau išgyvendinti jį iš širdies“. Būtent čia žmogui reikalinga kantrybė ir sugebėjimas atidžiai įsiklausyti – menas sugyventi, žinant savo, kitų ir tikrovės netobulumą bei ribotumą. Kantrybė taip pat reiškia palaikyti (lot. sup-portare), paremti kitus jų silpnybėse, kurios vienokiu ar kitokiu būdu yra taip pat mūsų.

Iš italų kalbos išvertė Elena Šiaudvytienė

„La Stampa“, 2007-12-16

Views All Time
Views All Time
1119
Views Today
Views Today
1
0 0