Skelbiame Opus Dei įkūrimo 80-mečio jubiliejui skirtą Opus Dei prelato J. E. vyskupo Javier Echevarria laišką.

Sukanka aštuoniasdešimt metų nuo tos 1928 m. spalio 2 dienos, Šventųjų Angelų Sargų šventės, kai šv. Josemarija, dieviško įkvėpimo paragintas, kaip Bulėje Ut sit teigė Jonas Paulius II, įkūrė Opus Dei. Šia proga keliu aukštyn širdį dėkodamas Švenčiausiajai Trejybei, kuri leido atverti kelią į šventumą darbe ir kasdieniame gyvenime, kuriuo galėtų eiti visų laikų moterys ir vyrai.

Popiežius Benediktas XVI, dar būdamas kardinolu, viename pamoksle Opus Dei įkūrėjo kanonizacijos proga, skelbė, kad „Josemarija Eskriva šį Dievo kvietimą priėmė ne tik kaip skirtą sau pačiam; jis jautė pareigą jį paskelbti ir kitiems: raginti juos siekti šventumo ir Kristui suburti brolių ir seserų bendruomenę. Suvokdamas šią jam patikėtą užduotį, – tęsė jis, – nenuilsdamas keliavo per žemynus, kalbėdamas tautoms ir ragindamas žmones siekti šventumo, būti krikščionimis, nesvarbu, ką jie gyvenime veiktų. Taip jis virto didžiu veikliu žmogumi, kuris gyveno Dievo valia ir ragino ją vykdyti kitus“.

Kalbėdamas apie pirmųjų amžių krikščionis, šv. Josemarija sakė, kad šių pirmųjų mūsų tikėjimo brolių namai „buvo tarsi Evangelijos žinios spinduliavimo židiniai. Tokie patys, kaip ir kiti to meto namai, bet gyvi nauja dvasia, kurią perimdavo juos pažinoję ir su jais bendravę žmonės. Tokie buvo pirmieji krikščionys ir tokie turime būti mes, šiuolaikiniai krikščionys: ramybės ir džiaugsmo sėjėjai, ramybės ir džiaugsmo, kuriuos mums atnešė Jėzus“ (Kristus eina pro šalį, Nr. 30). Taip nuo pat pradžių Prelatūros tikinčiųjų darbus Bažnyčios širdyje jis pavadino „ramybės ir džiaugsmo sėja“ įvairiausiose žmogiškos veiklos srityse.

Šventasis Sostas, pradėjęs pirmuosius Opus Dei aprobacijos darbus, šiuos žodžius atkartojo 1950 m. birželio 16 d. Dekrete: „Opus Dei narys visur ir visada savyje nešasi Kristaus ramybę ir nuoširdų bei tikrą džiaugsmą Viešpačiu, kuriuos draugiškai siūlo kitiems geros valios žmonėms: maža to, jie kaip įmanydami stengiasi ramybę ir džiaugsmą perduoti visiems be išimties ir kiekvieną maloniai paskatina priimti ir paragauti šių, tokių švelnių, dieviško gerumo dovanų“.

Benediktas XVI teigė, kad tikinčiajam žodis „ramybė“ yra vienas gražiausių Dievo vardų, Tėvo, kuris trokšta visų Savo vaikų tarpusavio supratimo. Sakyti „telydi tave Viešpaties ramybė“, „Viešpaties ramybė telydi jus“ tolygu linkėti, kad su kiekvienu ir kiekviena gyventų Dievas. O kadangi Kristus yra mūsų ramybė (Ef 2, 16), šis troškimas virsta pastangomis supažindinti su Juo kitus ir padėti jiems suprasti, kad asmeninis bendravimas su Jėzumi, draugystė su Juo suteikia sielai begalinį džiaugsmą ir ramybę: „Duodu jums Dievo ramybę, ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu“ (Jn 14, 27).

Pats mačiau, kaip šv. Josemarija ne tik pamokslavo ir skleidė taikos Evangeliją (Ef 6, 15), bet ir pats ją nuolat nešiojo širdyje. Per visą jo gyvenimą netrūko fizinio pavojaus ar dvasinio nerimo dėl Bažnyčios ir visuomenės sėkmės, ypač didesnių ar mažesnių visuotinių krizių metu. Tačiau niekad nemačiau, kad jis būtų praradęs ramybę ar nustojęs ją skleisti kitiems.

Įsitikinęs, kad supažindinimas su Evangelija kartu sėja ir ramybę bei džiaugsmą, jis skatino susitikti su Kristumi, visad didžiai gerbdamas sąžinės laisvę. Žinojo, kad ši užduotis yra ypač naudinga žmonijai dar ir todėl, kad Kristaus mokymo pažinimas ir krikščioniškasis atsidavimas tobulina žmogišką laisvę ir norą tarnauti kitiems.

Vykdydama Evangelizacijos uždavinį, Bažnyčia pilnomis rieškučiomis padeda sėti ramybę ir džiaugsmą. Maža to, Ji skatina tą patį daryti ir krikščionis, nes – kaip rašo šv. Josemarija – „Viešpats, nori, kad Jo vaikai visais dorais keliais sėtų supratingumo, atlaidumo, santarvės, dosnumo ir ramybės sėklą“ (Kalvė, Nr. 373).

Pažintis su Kristumi sėja ir džiaugsmą. Dievo vaikų džiaugsmą sukelia ne palankios išorinės aplinkybės, šis džiaugsmas nėra ir grynai psichologinis. Kaip ir kiekvienas žmogus, tikintieji vyrai ir moterys būna pavargę, serga, susiduria su sunkumais ir nerimu, su abejonėmis ir prieštaromis. Bet visomis šiomis aplinkybėmis jie žino, kad yra mylimi Dievo vaikai, suvokia, kad gali į Jį atsiremti, o praradę džiaugsmą, Jo padedami, gali jį atgauti.

Dvasinis silpnumas neužgožia džiaugsmo, jei nesėkmės užgydomos džiaugsmingu susitikimu su dieviškąja malone. Iš tėvo namų išėjusio ir varganu piemeniu virtusio sūnaus papalyginias baigiasi atgijusios meilės švente (Lk 15, 11-32). Rašydamas apie dvejojimo akimirką, šv. Josemarija neabejoja, kad Dievo pagalbos niekada netrūksta: „Jėzus Kristus, kuris yra Dievas ir Žmogus, mane supranta ir man padeda“ (Kalvė, Nr. 182).

Krikščioniškoje evangelizacijoje, kuri apima rūpinimąsi kitais, dosnumą ir kito laisvės gerbimą, susipina žmogiškumas su dieviškumu. Apie tai šv. Chosemarija kalbėjo masiniame susitikime Argentinoje 1974 metais, kai ši mylima Pietų Amerikos tauta kentė tragiškus susidūrimus. Jis patarė: „Sėkime ramybę ir džiaugsmą visur; niekam nesakykite jokio negero žodžio; eikite susikibę už rankų su tais, kurie galvoja kitaip nei jūs. Niekuomet nieko neskriauskite; būkite visų broliai, ramybės ir džiaugsmo sėjėjai“.

Kiekvienas jubiliejus yra galimybė pažvelgti į ateitį. Nuo Opus Dei įkūrimo praėjo aštuoniasdešimt metų, o aš meldžiu Dievą, kad ši mažytė Bažnyčios dalis, šventojo Kryžiaus ir Opus Dei Prelatūra, visuomenės širdyje visada sėkmingai atliktų Jo paties 1928 m. patikėtą misiją: sielose dosniai sėtų Evangelijos ramybę ir džiaugsmą, jų pripildydama ir visuomenės struktūras, kad šios taptų žmogiškesnės.

Views All Time
Views All Time
1081
Views Today
Views Today
1
0 0