Vienas bičiulis neseniai pastebėjo: „Visos blogybės šiandien dėl to, kad mus visus užvaldžiusi puikybė.“ Puikybė – pirmoji iš septynių didžiausių ydų. Nors tų visų ydų, manau, mes net nežinome. Jeigu dar ką nors žinome, tai dešimt Dievo įsakymų. Nors irgi abejoju, ar taip visus dabar išvardytume. Na, kokius tris pasakytume. O ką jau kalbėti apie kažkokias ydas… „Nežinome tų ydų ir nereikia“, – pasipūtęs tars ne vienas. O tokie žodžiai – jau irgi puikybė.

Adventas – tinkamas metas ydų temai. Štai tos ydos iš eilės: 1. Puikybė, 2. Gobšumas, 3. Gašlumas, 4. Rūstumas, 5. Pavydas, 6. Nesaikingumas, 7. Tingumas. Dažnas gyvenimo pavyzdys ir ne vienos publicistinės TV laidos tema. Pradėjusiam verslą greitai ėmė sektis, verslas klestėjo, pelnas buvo didžiulis. Namai, automobiliai, jachtos, atostogos geriausiose pasaulio kurortuose… Ir – puikybė. Kai visko turėjo, prireikė jam kitų moterų. Žinoma, jaunesnių. O ir tos moterys jam ant kaklo korėsi. Suprato, kad tai dėl turtų, tačiau įsivaizdavo, jog ir todėl, kad jis gražus, nepakeičiamas. Bent jau taip moterys jam tvirtino. Paliko žmoną, vedė jauną, gražią, ilgakoję, su kuria draugai jį supažindino po vienų mis rinkimų. Pametė dėl jos galvą. O mis konkursų dalyvė buvo išlaidi. Be to, prisiprašė vyriškį finansiškai padėti jos seserims, broliui. Reikėjo automobilių, namų ir t. t. Apleido vyras savo verslą, nebekontroliavo. Visur norėjo būti su jaunąja žmona, o ši mėgo tik pramogas, kurortus, tad namuose mažai bebuvo, darbe taip pat, nespėjo susigaudyti, o kitos firmos, užsiimančios tokiu pat verslu, nesnaudė, iškilo, suklestėjo ir mūsų herojaus įmonei vietos rinkoje nebeliko. Pinigų pristigo, jaunoji žmona paliko ir t. t. Išvada – Dievas nubaudė žmogų už puikybę.

Savojo „aš“ kėlimas bet kada ir bet kur tapo įprastu reiškiniu, ypač pabrėžiant – aš galiu taip daryti (turiu tam pinigų, mano užimamos pareigos tai leidžia ir t. t.). Kiek išsilavinimo, inteligencijos reikia, kad imtum pastebėti savo dvilypumą. Viena mano dalis – pasipūtusi, arogantiška, pilna puikybės ir pykčio. Kita – silpna, mažutė, bet labai miela. Kuri nugali? Verslo sėkmė, garantuojanti turtėjimą, ar kilimas pareigose bemat gali sukelti puikybę. Žmogus silpnas, tad sunku puikybei atsispirti. Praturtėję mūsiškiai – ne Vakarų pasaulio turčiai, kurie paprasti it penki centai. Gal mūsiškiuose tas kompleksas dėl ilgai buvusios „biednystės“?

Skaičiau, kad puikybė – tai tipiško žmogaus nevisavertiškumo komplekso įrodymas, o šios nedorybės šaknys slypi viename iš genų, pavadintų CaM-kII. Jis, mokslininkų nuomone, kaitina mūsų ambicijas ir aroganciją.

Rašyti, kas yra puikybė, nėra paprasta. Lengva išvysti puikybę, o ją apibūdinti gana sunku. Knygos apie G. K. Chestertoną apžvalgoje galima rasti tokius žudančius Evelyno Waugh žodžius: „Jis buvo mielas ir daugelio mylimas žmogus, trykštantis artimo meile ir nuolankumu. Nuolankumo dorybė nėra palanki menininkui. Dažniau kaip tik išdidumas, puikybė, noras varžytis, godumas, piktybė – visos bjauriosios savybės – skatina žmogų užbaigti, tobulinti, dailinti, naikinti ir iš naujo atkurti savo darbus, kol galiausiai pavyksta sukurti tai, kas tenkina jo puikybę, pavydą ir godulį. Taip elgdamasis jis praturtina pasaulį labiau už dosniuosius ir geruosius, nors pats galbūt praranda savo sielą. Tai meninių pasiekimų paradoksas.“ O rašytojas ir literatūros kritikas A. N. Wilson išveda, kad žodžius „išdidumas“ ir „puikybė“ jo kolega E. Waugh čia vartoja skirtingomis prasmėmis. Rašytojui būtina didžiuotis savo amatu, nors ne visi didieji rašytojai turėjo tokią puikybę, kokia pasižymėjo pats E. Waugh, be galo skaitinėjęs jau baigtus savo kūrinius ir vis tobulinęs nedidelius, tačiau reikšmingus frazių atspalvius. Tačiau būna ir priešingai, kai daug blogų dalykų suformuoja puikybe virtęs išdidumas. Ypač jei meno ir kitos mūzos pro šalį praskridusios.

Girdėjau vertinimą, kad Lietuvoje, jeigu jau kas priskiriamas ar save priskiria elitui, tuoj išpuiksta. Sunku būtų nuginčyti. Juo labiau, kad prisiminiau vieną pažįstamą belgų šeimą. Šios šeimos šaknys, dabartinė padėtis leidžia juos priskirti elitui. Ir atskirsi, kad tai elitas, bet ne iš išpuikimo. Atskirsi iš laikysenos, kalbos, tiesiog iš visko, net smulkmenų: ar jie frakuoti lankytųsi teatre, ar kur keliautų džinsuoti, atskirsi net pirtyje.

Jau greitai dešimtmetis, kai per garsios aktorės Monikos Mironaitės laidotuves prie kapo duobės regėjau jos kolegas, gerbėjus. Žilagalviai, nuo amžiaus naštos pakumpę, raukšlių išvagotais veidais, ne vienas lazdele ar skėčiu pasirėmęs. Jaunimo (o kiek dabar jaunų aktorių!) nebuvo. Kodėl jaunimas nenori glaustis prie tikrojo elito? Net čia, prie kapo duobės, neateina? Pastebėjau, kaip viena garbaus amžiaus primadona išsitraukė nosinaitę. Vien iš šio gesto buvo galima spręsti apie žmogaus priklausymą elitui.

Dažnai aplankau miesto Garbės pilietį, dailininką Antaną Krištopaitį. Bekalbėdami apie jo gyvenimo vingius prakalbome ir apie tai, kuo seniau lietuviai nuo kitų skyrėsi. Nusprendėme, kad buvo toks jausmas „pagarba“. Pagarba Tėvynei, pagarba tėvams, vyresniesiems, pagaliau pagarba kiekvienam žmogui.

Garbaus amžiaus dailininkas papasakojo, jog jis kartą per savaitę išsiruošia į turgų. Jam tai tarsi ritualas. Pamažėl nužingsniuoja, prisiperka savaitei produktų ir vėl pamažėl grįžta. Neseniai išėjęs iš turgaus pamatė ant šaligatvio gulintį žmogų. Pasilenkė, pajudino. Gulintysis nejudėjo. Dailininkas mobiliojo telefono neturi, o šalia stovėjo gal dešimt taksi automobilių ir vairuotojai išlipę apie kažką linksmai kalbėjosi. Jis ir kreipėsi į juos, rodydamas į gulintįjį ir prašydamas paskambinti pagalbos telefonu. Vairuotojai nekreipė jokio dėmesio į senolio prašymą, o kai šis dar kartą paprašė, tiesiai šviesiai pasakė: „Seni, dink iš čia.“ Galiausiai vienas iš praeivių sutiko paskambinti, Antanas sulaukė atvykstančios greitosios, kuri gulintįjį ir išsivežė.

Puikybė – žmogaus neišmokta gyvenimo pamoka. Vienuolis pranciškonas Astijus apie puikybę mąsto: „Jei kas nors nuoširdžiai prikišamai tau jos neparodo, baisiai sunku susigaudyti, pro kuriuos vartus ji sėlina. Matyt, ne veltui sakoma: kai žmogus numiršta, puikybė tik trečią dieną iš kūno pasitraukia. Klausi apie televizijos laidą „Atverk duris“: ar, vilkėdamas vienuolio abitą bei lankydamas žmones, nespekuliavau jų jausmais ir nekaupiau savo populiarumo kapitalo? Tikrai nesijaučiu čia nusidėjęs ir paleidęs į valias puikybę. Beje, buvo keli atvejai, kai į namus žmonės mus įsileido tik išjungus filmavimo kameras, tačiau dėl to, kad jie „nenaudingi“, nepabėgau – mielai gurkšnojom arbatą ir šnekėjomės. Dar – kai kurių papasakotų dalykų etikos sumetimais į eterį neleidome. Pavyzdžiui, moteris atskleidžia sunkios vyro ligos istoriją, bet apie tai nežino nei vaikai, nei kiti artimieji. Nors išorės dalykai man visiškai nesvarbūs – net į operą einu vilkėdamas abitą, o batus nuperka žmonės, išvydę mus, pranciškonus, jau vėlų rudenį basnirčia avinčius sandalus, – tačiau būtent per materialius dalykus labiausiai apsinuogina mano puikybė. Kai kadaise pavogė automobilį, viena vokietė atsiuntė dovanų kitą. Einu parsivaryti džiaugdamasis, tačiau kai pamatau dvidešimties metų senumo mašiniuką, o meistrai dar pasako, jog dokumentų tvarkymas atsieisiąs brangiau nei pats automobilis, žinai, pasidaro truputį liūdna. Tačiau tai labai žmogiška…“

Septynioms ydoms galima priešpastatyti septynias dorybes. Jos tokios: 1. Nuolankumas, 2. Dosnumas, 3. Skaistumas, 4. Romumas, 5. Meilingumas, 6. Saikingumas, 7. Uolumas. Galima priešpastatyti, bet šiuolaikiniame pasaulyje tai gali pasirodyti naivu. Tiesa, yra dar keturios pagrindinės dorybės: 1. Protingumas, 2. Teisingumas, 3. Susivaldymas, 4. Tvirtumas. Čia jau naivumu nieko neapkaltinsi. Nors giliau pamąsčius, kaip šiandienos žmogų pakeistų ir tos septynios, kad ir naiviai atrodančios, dorybės.

Dar skaitytojas gali paklausti, kodėl beveik nieko neparašiau apie kitas ydas, o tik apie puikybę. Atrodytų, gobšumo yda blogesnė už puikybę, bet aš pritarčiau nuomonei, jog visos blogybės – iš puikybės. Ne veltui ydų sąraše puikybė ir yra pirmoji.

Views All Time
Views All Time
5936
Views Today
Views Today
2
0 0