Jei manote, kad jūsų tėvai egoistai, pirmiausia paklauskite savęs, ar patys nesate egoistai.

Tėvai irgi žmonės, bėgant metams jie keičiasi. Be to keičiasi kur kas labiau, negu jų vaikai. Tai susiję su senatvės psichologija. Apie tą psichologiją Lietuvoje mažai kas žino ir kalba. Senatvė – tai tokia psichikos būsena, kada žmogų apima tamsios mintys, kada žmogus iš paskutiniųjų laikosi įsikibęs savo įpročių, “gyvenimo vietos”, kai susiaurėja jo interesų ir rūpesčių ratas.

Tai įvyksta spontaniškai. Taip gamta taupo paskutines jėgas. Seniems žmonėms (ypač, jei jų gyvenimas buvo sunkus, jei jie serga) nebelieka energijos kam nors kitam. Tame tarpe, deja, ir savo vaikams.

Kristina G. rašo: „Pastaruoju metu mane persekioja jausmas, kad netenku savo tėvų. Ir ne tik todėl, kad jie sensta ir greitai jų nebeliks. Su šiuo jausmu persipina dar kartesnis: mes tampame svetimais. Suprantu, kad to artumo, koks buvo tarp manęs ir tėvų vaikystėje, jaunystėje, jau niekada nebebus. Bet vis tiek lauki iš tėvų dėmesio, užuojautos, net pagalbos. Iš esmės, jokios pagalbos man nereikia, tiesiog norisi kartais pasijusti vaiku. Nejau tai nenormalu?

O štai ką turiu: per praeitus metus mama tik dukart man skambino į Vilnių (ji gyvena Skuode), per mano gimtadienį ir kada reikėjo atvažiuoti padėti nukasti bulves. Suprantu, kad reikia tėvams padėti, bet nemalonu, kad iš dviejų skambučių vienas – kai prireikė manimi pasinaudoti. Kaip darbo jėga.

Į mano prašymus atvažiuoti pas mane į Vilnių, pasisvečiuoti, nei mama, nei tėvas taip ir neatsiliepė. O kai tiesiai paklausiau, tai atsakė, kad “daug darbo, nėra laiko”. Aš neblogai uždirbu, galiu jiems kartas nuo karto duoti vieną kitą šimtinę litų. Iš pradžių jie atsisakydavo, bet jau priprato imti ir net nebedėkoja. Aš ne dėl dėkingumo jiems padedu, bet vis tik nemalonu, kada tau nė ačiū nepasako.

O mano gyvenimas? Jis jų nedomina. Atvažiuoju, imu pasakoti apie savo problemas, jie tarsi klausosi, bet matau, kad jie nieko nesupranta. Ir labai dažnai pokalbio viduryje peršoka prie kitų temų, dėl to man skaudu. O tai tiesiog užsnūsta! Matosi, kad jiems neįdomu, kuo gyvenu. Todėl lioviausi jiems apie save pasakoti. Vis tiek to, ko laukiau iš jų, negausiu. Norėčiau, kad mama man skambintų nors kartą per mėnesį, kad ji nors kartą per mėnesį parašytų laišką, kaip kad būdavo pirmaisiais metais, kai išvažiavau iš namų. Norėčiau jausti jos ir tėvo buvimą savo suaugusiame gyvenime. Ir kad jie atvažiuotų manęs aplankyti: patys, nelaukdami pakvietimo. Nes pasiilgo, nori pamatyti. Juk tai taip normalu! Bet nieko tokio nėra“.                                                                                             
Ar Kristinos tėvai yra egoistai (būtent tokiais ji juos laiko)? Taip. Bet tai yra taip vadinamas “senatvinis egoizmas”. Senatvei nelieka jėgų dėmesiui. Senovinė japonų patarlė byloja: “Nelauk pagalbos iš senio”. Bet ta patarlė nesmerkia senių, o tiesiog konstatuoja faktą. Vieno rašytojo apysakoje pasakojama apie tėvus, kurie žiūri kažkokią televizijos laidą ir tyliai juokiasi. Jie laimingi. Bet čia užeina sūnus ir jie, sutrikę, nutyla. Jiems gėda dėl savo “mažos laimės”, kurioje nėra jų sūnui vietos. Jiems gera dviese, jie mėgaujasi paskutinėmis akimirkomis, kad pasinaudotų gyvenimu. Ir ar galime juos taip jau stipriai smerkti?

Kristina kada nors pati bus sena ir išgyvens senatvės būsenas. Kad parašytum dukteriai laišką, paskambintum, atvažiuotum – reikia pastangų, kurių kai kurie žmonės sendami nebepajėgia įdėti. Bet Kristina to nesupranta ir įsižeidžia. Jai atrodo, kad tai yra tėviškos meilės nebuvimas. Bet ar taip yra iš tiesų? Ar gali seni žmonės jus mylėti taip, kaip mylėjo, kai jiems buvo 30 (o jums 5) metai?

Psichologo akimis, Kristina yra savo pačios infantilizmo auka. Suaugęs žmogus – tai tas, kad “nužudė” savyje vaiką ir pamiršo tą periodą, kada jį globojo tėvai. Dabar jis “vienas prieš vieną su gyvenimu”. Suaugusio žmogaus atsakomybės jausmas visada susijęs su ryškiu vienatvės jausmu. Tai sunki našta, kuri, deja, nepakeliama Kristinai. Matyt ji neperėjo kažkokio svarbaus brendimo etapo, ir joje visiems laikams išliko vaikystės ilgesys, poreikis tėvų globai.

Views All Time
Views All Time
339
Views Today
Views Today
1
0 0