Žinote, koks yra pats nepavojingiausias vairuotojas keliaujant autostopu? Tas, kuris iš karto pasako kainą ir dar dėl jos derasi.

Prisiminkite situaciją, kurią tikrai esate patyrę ne vieną kartą: jūsų prašomas, žmogus padaro paslaugą, jūs norite atsilyginti, tačiau jis kategoriškai nepriima  padėkos. Įdomus klausimas: kodėl jūs jaučiatės nepatogiai?

„Todėl, kad niekas nieko šiaip sau nedaro, – įsitikinęs psichoanalitikas N. Naricynas. Mecenavimas, rėmimas ir bet koks kilnus poelgis turi tikslą. Rėmėjas moka už reklamą ar bent jau už malonumą pakilti savo paties akyse.

Mes gyvename realybėje, kurioje kiekvienas turi pramisti iš savo darbo, kur laikas kainuoja pinigus, todėl altruizmas, jeigu jis apskritai įmanomas, kelia mums įtarimų. Niekas nenori jaustis įsipareigojęs. Būtent „įsipareigojimas“ yra vienas didžiausių tariamo altruizmo pavojų.“

Kai kas nors ką nors daro dėl jūsų „iš altruizmo“, jūs tampate prašytoju, jis – geradariu. Geradaris gauna galimybę bet kurią minutę versti jus atidirbti. Ir dažnai kur kas didesne kaina, nei verta jo suteikta paslauga.

Vertė ir kaina

„Aš tau viską atidaviau, o tu…“? Dažnai ši frazė sakoma suaugusiems vaikams ir „nedėkingiems“ sutuoktiniams. Kitaip tariant: „Aš tau atidaviau viską, ką turėjau, nieko už tai nereikalaudama(-as), o tu šito neįvertini, tu dėl manęs nieko daryti nenori…“

Tačiau jeigu šis „atidavimas“ buvo padiktuotas altruizmo, kokiu pagrindu jūs reikalaujate atlyginimo?

Juk altruistui turi būti džiugu, kad jis liko tuščiomis rankomi, išsekęs fiziškai ir morališkai, kad jo, kaip asmenybės, egzistencija pavojuje, nes jis daugiau neturi kuo gyventi. Kaip altruistui, jam tai turi būti malonu. Jums malonu? Ne? Suprantama. Tuo džiaugtis gali nebent užkietėjęs mazochistas.

Jeigu jūs dalijotės, ir juo labiau –  „atidavėte viską“, vadinasi, tikėjotės ko nors mainais. Nesąmoningai, bet jūs to norėjote. Dažniausiai tokiais atvejais norima irgi „visko“ – kito žmogaus kaip nuosavybės. Ir kai jo negaunama – įsižeidžiama, reiškiamos pretenzijos, keliami skandalai. O jūs, atiduodamai savo „viską“, paklausėte to žmogaus, ar jam to reikia? Ir jeigu reikia, ar jis sutinka už tai atlyginti?

„Gyvenu dėl kitų“

Kai girdite sakant: „Aš noriu, kad visiems būtų gerai, noriu visą savo gyvenimą nešti kitiems gėrį“, susimąstykite: kodėl žmogus nori daryti visiems gera savo sąskaita? Todėl, kad jis gauna dividendų, nors ir nematerialių: pavyzdžiui, gali jaustis pranašesnis už jus.

Ar gali egzistuoti visuotinis gėris? Įsivaizduokite situaciją: jūs turite šimtą dolerių. Ir turite du bičiulius, kurie tai žino. Jiems abiem kaipsyk prireikė po šimtą dolerių – ne mažiau. Ir jie abu prašo jus paskolinti. Arba jūs turite atsakyti neigiamai abiem, arba vienam iš jų. Taigi visiems geras nebūsite.

„Vienas iš mano pacientų kartą pasiūlė išeitį: „Reikia nueiti pas trečią bičiulį, pasiskolinti dar šimtą dolerių ir išgelbėti draugą“, – pasakoja psichoanalitikas. –  O jeigu trečio bičiulo nėra? O jeigu jis neturi pinigų? O jeigu jo pinigų, kuriuos jūs perduosite kitam, nebeatgausite? Bet kuriuo atveju jūs patirsite nuostolį.

„Bet aš galiu padėti kitiems ir patirdamas nuostolį“, – prieštaravo pokalbininkas. „Taip, tuomet jis gaus trumpalaikių dividendų ir ilgalaikių nemalonumų. O paskui skųsis, kad pasaulis jam neteisingas: „Aš atiduodu žmonėms viską, o jie…“

Žinoma, priešingas kraštutinumas yra manyti, kad už jus patį nieko svarbiau nėra ir negali būti. Tačiau visiškai įmanoma rūpintis savo reikalais darant gera kitiems, tik reikia suvokti, ką jūs už tai gaunate, ir pripažinti, kad tai naudinga pirmiausiai JUMS. Tai ne altruizmas, tai racionalus, sveikas egoizmas. Tačiau apie jį – kitame straipsnyje.

Views All Time
Views All Time
1418
Views Today
Views Today
1
0 0