Pasimetimas – viena iš pirmųjų fazių, apie kurias buvo kalbėta priešišvykiminiuose mokymuose savanoriams. Ir pasimetimas nebūtinai turi būti suprantamas ir vertinamas pažodžiui – jog nežinai, kuriame žemėlapio taške randiesi, ar kaip nueiti iki parduotuvės. Tokie dalykai yra mažytės smulkmenos, kurios yra malonios, kai pažindiniesi su nauja vieta ar nauju miestu. Kad ir su naujais žmonėmis. Pasimetimas, kurį išgyvenau ir patyriau, o gal dar ir išgyvenu, labai stiprus. Manau, kad dabr tiesiog nustojau gilintis ir žiūrėti į tą savo pasimetimą, nes ilgainiui jis ėmė mane varginti ir aš tiesiog nebegalėau ir nebenorėjau mėgautis man siūlomais gyvenimo džiaugsmais.

Pasimetimas (kaip procesas) pradėjo formuotis dar neišvykus iš Lietuvos. Kai apsisprendžiau savanoriauti, labai aiškiai supratau, kad elgiuosi teisingai ir man to reikia. Viskas lyg ir būtų buvę gerai, jei ne aplinkiniai. Kalbu apie tuos, kurie nesupranta savanoriavimo idėjų, savieškos, kurie bijo rizikuoti ir savo abejonėmis užkrečia ir tave. Pradėjau dvejoti, ar tikrai pasirinkau tinkamą kelią, ar mano noras nėra laiko švaistymas.

Kažkaip nurimau per priešišvykiminį seminarą, kai susitikau su daug bendraminčių, taip apt ieškančių žmonių. Na ir tada po jų kitą dieną jau buvau čia – Taline. Ir dabar čia nebėra tų žmonių, kurie palaikytų, todėl turiu labai atsargiai mąstyti pati, nesileisti į didelius minčių nuklydimus, bet neišeina. Kasdien, kai einu į tą mokyklą ir ten praleidžiu septynias valandas su skirtingas negalias turinčiais vaikais, norom nenorom imi galvoti apie prasmingus ir gilius dalykus. Ir, neduok Dieve, jei dar sužinai, kad senelis apsirgo, o esu toli, užsiimu “gera” veikla, bet nesugebu pasirūpinti artimaisiais. Na, žinoma, ką pakeisčiau būdama Lietuvoje?

Galėčiau palaikyti senelį už rankos, kad jis žinotų, jog labai jį myliu. Ir dabar jaučiuosi be galo klaikiai. Ar tikrai ta prasminga veikla yra prasminga? Kas turi būti svarbiau? Negi ne šeima yra prioritetas? Kažkokia bobutė, pamenu, burbtelėjo “- Negi Lietuvoje maža neįgalių vaikų, kad į užsienį leki ieškoti daugiau?”. Ji teisi – Lietuvoje labai daug neįgalių vaikų. Bet taip pat aš jai nesakiau, kad važiuoju užsiimti gera veikla – aš atvažiavau čia egoistiškais sumetimais – kad geriau pasijusčiau, kad pabėgčiau nuo dalykų, kurių negaliu išspręsti, nes tikriausiai emociškai dar nesu tam subrendusi. Todėl man taip lengva uvo išvykti ir palikti žmones. Ir ką dabar darau? Per atstumą žvelgiu į tuos dalykus, kuriuos reikia spręsti ir galvoju, kaip tai padaryti. Netikiu, kad atsakymas man lengvai nukris kaip iš dangaus, tačiau tam čia ir esu, tam čia ir būsiu ateinančius mėnesius – kad užaugčiau. Ne tam, kad išgelbėčiau neįgalų vaiką, o tam, kad išgelbėčiau save – neįgalią mėgautis ir priimti gyvenimą tokį, koks jis yra.

Toks mano pasimetimas tai – sunku pripažinti, kad labiau egoistiškais sumetimais esu čia, nei pameluoti, kad siekiu taikos ir gėrio pasaulyje. Bet kažkuris japonų mąstytojas rašė, kad užtenka nušviesti mažą kertelę, kad po to ir aplinkui pasidarytų šviesiau. Tai tikiu, kad kai išmoksiu vertinti tai, ką turiu, kažkaip pasikeis ir kitų gyvenimai.

O kol kas – lauke +15, žvaigždėta, nėra vėjo ir kvepia jūra. Tuo ir džiaugiuosi.

Views All Time
Views All Time
991
Views Today
Views Today
1
0 0