Nėra pavojingesnio jausmo už kaltę. Tai tarsi atomas, kuris, tinkamai naudojamas, yra naudingas, o jei nei, gali net sunaikinti asmenybę.

Gerai, jeigu kaltė paskatina mus tapti doresnius, garbingesnius.

Tačiau yra žmonių, kurių niekada nepalieka kaltės jausmas, virstantis nesibaigiančiu savęs smerkimu. Jie nuolat gyvena lyg nusikaltėliai, jaučia liūdesį, nerimą ar nesiliaujančią gėdą.

Kamuoja kaltojo sindromas

Amerikiečių psichoterapeutas Robertas Gouldingas skiria tris kaltės kamuojamų asmenų kategorijas. Pirmieji jaučia kaltę net ir nepadarę nieko bloga.

Antrieji didžiuojasi savo tariama kalte, kuri, anot jų, verčia juos tapti jautresnius ir garbingesnius.

Kai žmogų kamuoja nepagrįsta kaltė, verta pasidomėti, ar jis nėra ant pečių užsivertęs atsakomybės ir už aplinkinių gyvenimą. Galimas dalykas, kad jis jaučiasi turįs kitus apsaugoti nuo bėdų ir padaryti juos laimingus.

Kaltojo sindromas – taip šią bėdą vadina psichoterapeutė Frieda Porat. Perdėta atsakomybė už kitus ir jos palydovė kaltė išduoda savigarbos stoką.

Šiukšlių dėžė tėvų emocijoms

Jei žmogus stengiasi visiems rodyti savo kaltę ir pastangas jai atpirkti, galima įtarti, jog jis yra pilnas didybės.

Šis žmogus išpučia savo kaltę norėdamas pasirodyti esąs ypač jautrus visoms pasaulio negerovėms.

Jis mano, kad patirdamas kaltės graužatį dėl to, jog pats gali kimšti maistą pilna burna, kai daugybė žmonių vargsta, jis atleidžiamas nuo bet kokios pagalbos, pavyzdžiui, paramos senelių ar vaikų namams.

Tokios kaltės ištakos yra vaikystėje, kai vaikas girdėjo suaugusiųjų priekaištus, koks negeras jis esąs.

Ne paslaptis, kad tėvai, patys nesuprantantys savęs, neretai dėl savo silpnumo ar nevaldomų nuotaikų kaltina vaikus.

Štai pykčio pritvinkusi motina grįžta iš darbo ir užsipuola dukrą, jog ši – tikra nenaudėlė – nesutvarkė namų, kaip motina tikėjosi. Taip motina tarsi pateisina savo pyktį, tačiau sukelia kaltę dukters širdyje dėl motinos jausmų.

Dukra juk nežino, kad ne ji ar jos elgesys yra motinos siautėjimo priežastis. Vaikas tiesiog tampa šiukšlių dėže nekontroliuojamoms motinos emocijoms sukrauti.

Vaikai dažnai privalo sugerti tėvų pyktį, kuris atsiranda dėl to, kad jiems patiems nesiseka asmeniniame ar šeimos gyvenime.

Motinos siekiai ir lūkesčiai

Ramūnas jau daug metų jaučiasi gyvenantis be jokios prasmės. Kiekviena diena – tiesiog našta, kurią jis kažkodėl turįs tempti.

Mąstė ir apie savižudybę, bet ir ji atrodė beprasmė. Negana to, kiekvieną dieną jį graužia neaiškus nerimas ir kaltė.

Ramūnas – nesantuokinis vaikas. Tėvas paliko jo motiną vos šiai pastojus. Jaunystėje vaikiną kamavo noras susirasti tėvą ir su juo užmegzti ryšį, nes tėvo itin trūko.

Patyręs vaikų patyčias ir net smurtą, paauglystėje dažnai įsivaizduodavo, kaip vieną dieną susiras savo tėvą, ir šis, didingas herojus, jį apgins.

Tačiau tėvo jam taip ir nepavyko sutikti – po daugelio metų sužinojo, jog šis mirė kažkur Rusijos gilumoje.

Visą laiką Ramūnas jautėsi esąs motinos gyvenimo tikslas ir prasmė. Ypač sunkiai išgyvendavo, kai jo poelgiai neatitikdavo jos lūkesčių: kai įstojo mokytis specialybės, kuri jai atrodė nerimta, kai vedė moterį, kuri atrodė per prasta.

Sūnus gynė savo norus, tačiau kartu išgyveno ir kaltę.

Atsakingas už tėvų gyvenimą

R.Gouldingas išvardijo tris tikrąsias kaltės priežastis.

Pirmoji – kad iš viso gimei. Vaikas, kaip Ramūno atveju, paverčiamas kaltu dėl to, kad tėvų gyvenimas nepavyko ar klostėsi ne taip, kaip jie svajojo.

Šis kaltės tipas ypač būdingas vienišų motinų vaikams ar tiems, kurių motinos laukdamosi svarstė apie abortą.

Antroji kaltės priežastis – kad gimei visai ne toks, kokio laukė tėvai.

Jei į pasaulį atėjo mergaitė, o ne išsvajotasis berniukas, raudonplaukis, o ne blondinas, turintis polinkį į krepšinį, o ne į mokslus, ligotas, o ne žydintis sveikuolis, vaikui dėl to primetama kaltė.

Trečioji priežastis – gimimas netinkamu tėvams laiku.

Kai motina jaučiasi praradusi galimybę mokytis ar siekti karjeros, o tėvas mano, kad, užuot ilgiau „lakstęs“, turėjo užsiversti atsakomybės už šeimą naštą.

Maištas nusėdo giliai širdyje

Genutės gyvenimas – jau seniai kaltės gniaužtuose. Jos problema – antsvoris, kuris iš estetinės kliūties tapo medicinine bėda.

Jai nesiseka reguliuoti maisto kiekio. Todėl kaskart persivalgiusi ji jaučia kaltę.

Šios problemos ištakas atskleidžia Genutės ir jos tėvo, šeimos tirono, santykių istorija.

Moteris visada jautėsi tėvo nemylima. Jos brolis buvo numylėtinis – su juo tėvas leisdavo laisvalaikį, jį vesdavosi žvejoti, jam parnešdavo dovanų.

Dukters tarsi nepastebėdavo, nebent tuomet, kai grįždavo įsiutęs. Mergaitę tėvas apšaukdavo kūtvėla, nevykėle, o paauglystėje ėmė vadinti stora karve.

Genutės antsvoris – maišto prieš tėvą atgarsis. Maišto, tapusio nuolatiniu jos gyvenimo palydovu, tačiau taip giliai paslėptu širdyje, kad net nebesuvokiamu.

Negali duoti to, ko neturi

Atsikratyti kaltojo sindromo pavyksta tik suvokus savo galimybių ribas.

Bręsdami kaip asmenybės vis stipriau įsisąmoniname, kad gyvenimas – mūsų pačių uždavinys.

Nieko kito, išskyrus save, negalime padaryti laimingo. Tai – mūsų ribotumas, bet kartu ir laisvė.

Kaip tvirtina F.Porat, mes tegalime kitą išklausyti, padėti jam, jei įstengiame, bet tuo mūsų galios ir baigiasi. Kito laimė – jo reikalas.

Susitaikyti reikėtų ir su tuo, kad kitam negalime duoti to, ko patys neturime. Negalime duoti meilės, kurios nejaučiame.

Nežaiskime Dievo imdamiesi neįmanomų dalykų – kitus padaryti laimingus. Užtenka tiesiog pasirūpinti savo gyvenimu, kad kitiems nebūtume našta.

Views All Time
Views All Time
1730
Views Today
Views Today
1
0 0