Tu atsakingas ne tik už tai, ką pasakai, bet ir už tai, ko nepasakai.“
(M. Luther)

Bendroji komunikacijos, arba bendravimo, apibrėžtis yra tokia: bendravimas – tai dviejų ar daugiau žmonių tikslingas dalijimasis informacija, naudojantis įvairiais informacijos perdavimo būdais. Skaitydama šią apibrėžtį, komunikaciją, arba bendravimą, įsivaizduoju kaip radijo siųstuvo ir imtuvo atliekamus veiksmus. Vienas užkoduoja ir siunčia tam tikrus signalus, kitas – priima, atkoduoja. Kartais signalai perduodami tiksliai, kartais įsiterpia kokie nors trikdžiai – barjerai. Mokydamiesi bendravimo būtinai išanalizuojame bendravimo barjerus ir įsitikiname, koks svarbus yra grįžtamasis ryšys. Barjerai gali būti netikslus minties suformulavimas, perteikimo būdas, aplinka, nesugebėjimas atidžiai ir dėmesingai išklausyti, suvokimo skirtumai, patirtis, nuostatos, įsitikinimai, bendravimo stilius, charakterio ypatybės ir t. t. Bendravimo barjerų gali kilti bet kurioje sistemos vietoje. Komunikacija bus klaidinga, jei kalbėtojas („siųstuvas“) netiksliai suformuluos mintį, netinkamai ar neaiškiai ją užkoduos. Užkoduoti savo pranešimą – tai mintis paversti žodžiais. Kita pusė mūsų pasakytus žodžius turi atkoduoti ir suvokti, ką norėjome pasakyti. Kadangi žodžiai turi daug reikšmių, o komunikuojant dar svarbu atsižvelgti į intonaciją ir kūno kalbą, dažnai nesuprantame vienas kito, negirdime ar suprantame neteisingai. Kas tuomet atsitinka? Galime susipykti su draugais ar šeimos nariais, privelti klaidų darbe, nepasiekti savo tikslų, įgyti nevykėlio statusą ar tiesiog tapti žmogumi, su kuriuo nesinori bendrauti.

Ne visada pavyksta susikalbėti

Ypač svarbu vienam kitą teisingai suprasti atliekant darbus, nuo kurių priklauso kitų žmonių saugumas ar net gyvybė. Kartą mačiau tokį filmą, kurio siužeto pagrįstas dviejų technikų nesusikalbėjimu. Jų darbas buvo apskaičiuoti, kiek degalų reikia pripildyti lėktuvo kuro baką. Vienas iš jų skaičiavo europietiškaisiais litrais, kitas – angliškaisiais galonais. Rezultatas –lėktuvui nuskridus pusę kelio baigėsi degalai. Filmo titruose buvo parašyta, kad filmas sukurtas remiantis tikrais įvykiais. Todėl ten, kur reikalinga ypač didelė atsakomybė, pokalbiai yra standartizuojami, paruošiami klausimai ir atsakymai, griežtai laikomasi procedūrų.

Paprastame gyvenime to nebūna. Norėdami bendrauti kokybiškai ir būti suprasti stengiamės pasirinkti tinkamą bendravimo būdą. Kartais reikia pranešti informaciją raštu, kartais – tik žodžiu. Stebime aplinką. Nekalbame su savo vadovu apie atlyginimo pakėlimą koridoriuje, kuriame šmižinėja kiti kolegos. Nesiaiškiname savo asmeninių santykių triukšmingoje, nejaukioje aplinkoje, kai trukdo telefonų skambučiai, kur dirba kiti žmonės.

Vienas iš didžiausių bendravimo barjerų – nesugebėjimas atidžiai ir dėmesingai išklausyti. Daugelis žmonių, kuriuos teko priimti į darbą, dažnai kaip privalumą nurodydavo komunikabilumą. Deja, nė vienas nepasigyrė, kad moka klausyti. Sunku klausyti, jei kito žmogaus kalba yra tik laikas, per kurį gali apmastyti savo atsakymą. Sunku priimti kito žmogaus požiūrį, suprasti patirties ir nuostatų skirtumus. Tačiau viso to galima išmokti. Geriausias pagalbininkas – grįžtamasis ryšys. Paklauskime, kaip tą patį dalyką suprato ar girdėjo kitas žmogus. Geriausia klausti atvirais klausimais, t. y. tokiais, į kuriuos neatsakysi „taip“ arba „ne“. Jei klausite „ar supratai?“, dažniausiai išgirsite „taip“. Jei klausite „ką supratai?“, išgirsite daug įdomių dalykų. Kartą susirinkimo metu dešimties žmonių paprašiau užsirašyti vieną skaičių, kurį mums buvo svarbu atsiminti. Tai buvo „14″. Netyčia žvilgtelėjusi į darbuotojų užrašus pamačiau, kad vienas užsirašė „15″. Jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad aš pasakiau „15″ ir nė minutės neabejojo savo teisumu. Jei šalia nebūtų buvę kitų devynių žmonių, kurie patvirtino mano žodžius, būčiau patikėjusi, kad neteisingai pasakiau. Tai buvo gera ir kartu linksma pamoka. Dabar dažnai po pokalbio paklausiu: „ką girdėjai?“, „kaip supratai?“, o ne: „ar girdėjai?“, „ar supratai?“.

Komunikuojame visada

Jei radijo siųstuvą ir imtuvą išjungiame, procesas tiesiog nevyksta. O žmonių komunikacijos procesas niekada nesiliauja. Tuo komunikacija yra žavi ir ypatinga. Ji neturi neigiamosios pusės – „nekomunikavimo“. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti nesąmonė. „Kaip tai neįmanoma nebendrauti? Nenoriu ir nebendrauju. Tai – mano reikalas.“ Tai, kad nebendrauti neįmanoma, yra viena svarbiausių bendravimo taisyklių. Ją suvokus pasidaro lengviau tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime.

Pamėginkite įsivaizduoti tokią situaciją. Lėktuve greta sėdi du keleiviai. Vienas – plepus ir linksmas žmogus, vis norintis įtraukti į pokalbį savo kaimyną. O šis – pavargęs, nekalbus, susirūpinęs žmogus – stengiasi pokalbio išvengti. Jis nori pailsėti, pamąstyti, atsipalaiduoti. Santūrusis nedrįsta šiurkščiai atstumti draugiškojo kaimyno, muistosi, dedasi, kad miega, negirdi ar nesupranta. Jei vienas iš jų nebendrauja, ar tikrai komunikacija nevyksta? Nieko panašaus! Tikrai vyksta! Kitiems lėktuvo keleiviams tai tikras spektaklis. Jų kūno kalbą pavertę žodžiais išgirstume tokį (ar panašų dialogą):

– Mūsų laukia ilga kelionė, aš puikiai nusiteikęs, pakalbėkim.
– Nenoriu kalbėti, aš pavargęs, atsikabink.
– Matau, kad nelabai nori, bet aš noriu.
– Kaip čia tavęs atsikratyti, kad galėčiau persėsti į kitą vietą.
– Koks nemalonus žmogus, aš taip stengiuosi jį pralinksminti, o jis nevertina…

Nemėgstame nebendraujančiųjų

Įdomu, kokią reakciją dažniausiai sukelia kitiems atsiribojęs, uždaras žmogus? Paklausiau kelių skirtingos padėties asmenų, ką jie galvoja, jei jų aplinkos žmonės nebendrauja (neklausia klausimų, nesidomi atsakymais, nerodo noro bendrauti)? Štai kokie buvo atsakymai.

Vadovas apie su juo nebendraujantį pavaldinį mano: jam nerūpi darbas, nenori siekti karjeros, neturi ką pasakyti, bijo, gal jis nori mane įžeisti, gal jis visai nedirba, ką jis čia veikia?

Darbuotojas apie su juo nebendraujantį vadovą mano: pasipūtėlis, rūpinasi tik savo karjera; jei nesugeba bendrauti, tai koks jis vadovas; jis manęs nekenčia, aš jam neįdomus, aš blogai dirbu.

Darbuotojų kolektyvas apie su jais nebendraujantį kolegą mano: atsiskyrėlis, jam neįdomu su mumis, slepia savo rezultatus ir idėjas, nenori pasidalyti, tikriausiai nedirba, kažkoks keistas, gal mus paslapčia skundžia?

Įdomu tai, kad nė vienas žmogus apie nenorintį bendrauti neatsiliepė teigiamai. Neigiamų spėlionių buvo daug ir įvairių. Kodėl gi neateina į galvą, kad nebendraujantis žmogus yra kuklus, nedrąsus ar labai užsiėmęs? Pamėginkite įsivaizduoti, kas būtų, jei jūs kelerius metus iš eilės nieko nepaaiškinęs nedalyvautumėte savo giminės vestuvėse, laidotuvėse ar kituose svarbiuose susitikimuose. Kaip manote, ką apie jus kalbėtų? Pasidžiaugtų jūsų užimtumu?

Įsivaizduokite gyvenimą kaip kelionę. Šalia mūsų visada bus kartu keliaujančių žmonių. Tai mūsų tėvai, giminės, draugai, bendradarbiai ir kaimynai. Mes negalime pakeisti jų vietos, kaip ir tie keleiviai lėktuve. O jei ir pakeistume, jų vietoje atsiras kitų. Kad ir ką darytume ar nedarytume – komunikacija vyksta visada. Galima su šia mintim sutikti, galima nesutikti. Protingiausia, manau, būtų tiesiog atsiminti, kaip dažniausiai žmonės reaguoja į nenorintį bendrauti žmogų, – neigiamai.

Jei norite būti vertinamas, turėti draugų, gerų kaimynų, siekti karjeros darbe, bendraukite su aplinkiniais žmonėmis! Nebijokite paklausti, ką apie jus mano kolegos, klauskite vyresnių ar aukštesnę padėtį užimančių žmonių patarimų. Viena, jie apsidžiaugs jūsų dėmesingumu, antra, gausite tikrai vertingų patarimų. Tai puiki proga pamatyti save kitų žmonių akimis.

Rodykite iniciatyvą bendrauti

Noriu papasakoti vieną istoriją. Kartą Amerikoje vienas žmogus prieš Kalėdas nusprendė parašyti sveikinimo atvirukus visai nepažįstamiems žmonėms. Kodėl jis tai padarė, nežinome. Gal nuobodžiavo, gal buvo vienišas, o gal nusprendė paįvairinti savo gyvenimą. Jis pasiėmė telefonų knygą ir ėmė rašyti visiems iš eilės. Laiškuose jis prisipažino, kad nepažįsta asmens, kuriam rašo, bet vis tiek nori pasveikinti su šventėmis ir palinkėti visa ko geriausia ir pan. Kad ir kaip keista, apie 20 proc. sveikinimus gavusių žmonių jam atsakė. Kitais metais jis vėl parašė sveikinimus tiems patiems žmonėms. Šį kartą atsakė jau 40 proc. žmonių. Po kelerių metų jis jau turėjo daugybę pažįstamų visoje šalyje. Kai šios istorijos herojaus sūnus įstojo mokytis į universitetą toli nuo namų, vienas iš laiškais surastų draugų priėmė vaikiną gyventi į savo namus.

Dažnai mes nedrįstame pirmieji parodyti iniciatyvos bendrauti, manydami, kad mūsų nesupras, atstums, gal ir pajuoks. Dažniausiai gyvename ir bendraujame neperžengdami savo komforto zonos ribų. Ten, kur įprasta aplinka, jaučiamės saugūs, žinome, ko tikėtis. Todėl prarandame progą surasti naujų draugų, geriau pasirodyti ir daugiau pasiekti darbe, praplėsti savo aplinkos ribas.

Paklausiau kelių vadovų, ką jie pamanytų apie pavaldinį, kuris pirmas kreiptųsi į juos patarimo ar paklaustų jų nuomonės apie save. Atsakymai buvo tokie: „vertinčiau iniciatyvą, pažiūrėčiau į šį žmogų atidžiau, jausčiausi pamalonintas“. „Kaip jaustumėtės, jei jus užkalbintų nepažįstama moteris tiesiog norėdama pabendrauti?“ – paklausiau keleto vyrų. „Maloniai nustebęs“, „įvertintas“; „gaila, bet man taip neatsitinka“; „pažiūrėčiau, ar mato kiti“…

Kartą pati atsidūriau panašioje situacijoje. Nusprendžiau savo draugams padovanoti man labai patikusią lietuvių autoriaus išleistą knygą. Pamaniau, kokia būtų puiki dovana, jei sugebėčiau gauti autoriaus autografą. Susižinojau jo telefoną. Prieš skambinant man tikrai drebėjo rankos. O kaip jis sureaguos? Gal kalbės nemandagiai, atsisakys. Kaip tuomet reiks jaustis. Bijojau. Rezultatas pranoko lūkesčius. Autorius tuo metu buvo išvažiavęs, bet paskyrė man laiką, kalbėjo labai maloniai. Ne tik pasirašė kiekvienam, bet ir labai man padėkojo. Mes kartu puikiai praleidome laiką ir maloniai pasikalbėjome. Tuomet aš supratau, kad bendravimo iniciatyva beveik visuomet yra priimama pozityviai.

Taigi toks yra bendravimo paradoksas: nebendravimą ir atsiribojimą nuo kitų žmonės dažniausiai vertina neigiamai, bet daugumai mūsų taip elgtis atrodo natūralu ir saugu. Ir atvirkščiai. Bendravimo iniciatyvą žmonės dažniausiai priima teigiamai ir su malonumu. Kodėl gi mes vengiame tai daryti?

Views All Time
Views All Time
2584
Views Today
Views Today
1
0 0