1649 m. rugpjūtį protestantams iš Anglijos užkariavus Drohedos miestą, buvo išžudyta daug tūkstančių airių katalikų. Šiaurės Airijos konflikto fonas

1999-ųjų liepa. Apie Šiaurės Airijos problemą vėl skelbia antraštės. Po sensacingos taikos sutarties, sudarytos tarp katalikų ir protestantų per praeitų metų Didįjį Penktadienį, kalbama apie konkretų jos įgyvendinimą. Bet ar IRA (Airijos respublikonų armija) teroristai atsisakys savo ginklų ir oranžistai nebeprovokuos katalikų savo maršais? Ar prie vyriausybės stalo susės junionistai ir Sinn Fein šalininkai? Ar sudygs silpna pasitikėjimo sėkla? Kartais mums likusioje Europos dalyje abiejų konfesijų šalininkai paprasčiausiai atrodo tik siaubingi fanatikai ir užsispyrę, besiorientuojantys į tradicijas bei praeitį, tačiau, žvilgtelėję į Airijos istoriją, pamatysime, kad neapykantos šaknys glūdi giliai.

Ankstyvaisiais viduramžiais, pusei Europos pagaliau atsipeikėjus po tautų kraustymosi chaoso, airių pasaulyje dar buvo tvarka. Keltų kultūra buvo pasiekusi aukštą lygį. Airija pirmoji šalis kontinento šiaurėje apkrikštyta dar apie 400 m. – laisva valia! Iš ten siuntė misionierius pas pagonis germanus, iš ten paplito po visą Europą krikščioniškas paprotys atlikti išpažintį į ausį. VIII ir IX šimtmečius airiai vadina savo aukso amžiumi.

Tačiau toks nerūpestingas laikas tęsėsi neilgai. Jau apie 800 m. pirmieji normanų laivai prisišvartavo salos rytiniame pakraštyje. Norvegai, o vėliau danai, įkūrę tvirtoves ir miestus (šiandieninė Airijos sostinė Dublinas – vienas iš pirmųjų normanų įkurtų miestų). Per šimtą metų jų viešpatavimo tinklas ištįso į daugelį salos pusių – bet jis buvo retas. Šiems normanams dar nepasisekė tvirtai paimti į rankas kontrolės, ir airių gyvenimas liko beveik nesutrikdytas.

XII šimtmetyje atsirito antroji, masiškesnė skandinavų invazijos banga. Šį kartą iš kaimyninės Didžiosios Britanijos salos, iš Anglijos. Ten 1066 m. po mūšio ties Hastingsu į sostą atėjo normanai, traukiantys iš Prancūzijos. 1155 m. popiežius savo bulėje pavedė Anglijos karaliui Henrikui II „žiūrėti tvarkos“ Airijoje. Popiežiui rūpėjo kietai suimti į savo rankas religiniu požiūriu savarankišką airių Bažnyčią. Be to, atiduodamas Airiją Anglijos karaliui, jis norėjo pabrėžti savo paties, kaip aukščiausiojo siuzereno, pretenzijas. 1169–71 m. pagaliau Anglijos normanai įsiveržė į Airiją. Iki 1250 m. jie pasidalijo tarpusavyje bemaž visą šalį, suskirstė ją grafystėmis. Teritorija į rytus nuo Dublino buvo apgyvendinta ir tapo tartum angliškuoju placdarmu saloje.

Kaip ir prieš šimtmečius Airijos gėlų bendruomenė ir šįkart nepatyrė didesnės žalos. Anglų bei normanų įtaka pastebimai susilpnėjo XIV šimtmetyje. Daugelis anglų–normanų buvo netgi „gėlizuoti“, t.y. prisiėmė keltų kultūrą ir kalbą. Iki maždaug 1500 m. Airija buvo visiškai palikta savieigai.

Jei iki tol prieštara tarp airių ir anglų (arba Anglijos normanų) buvo grynai dėl valdžios politinių ir etninių-kalbinių (keltams priklausantys airiai, germanams – anglai, normanai) problemų, tai XVI ir XVII šimtmetyje svarbiausiu konflikto faktoriumi tapo religija. 1531 m. anglų karalius Henrikas VIII įvedė Reformaciją, pats pasidarydamas „Anglijos Bažnyčios“ galva. Valdant jo įpėdiniui Edvardui VI prasidėjo pirmieji teologiniai atnaujinimai ir reformos. Žinoma, Airija irgi turėjo išsilaisvinti nuo Romos, ir tai Henrikas vėl ėmėsi stipriau kontroliuoti. Tačiau Airijoje trūko daugybės prielaidų Reformacijai: „Platus judėjimas prieš Bažnyčią ir Romos kritika, kas kitose šalyse sudarė ankstyvąją Reformacijos fazę – Airijoje to visiškai nebuvo. Nebuvo viešosios nuomonės, skubinančios reformas arba Reformaciją. Nebuvo nė kalbos apie tikėjimo arba mokymo atnaujinimą“ [1]. Pačioje Anglijoje anglikoniškojo tikėjimo vienovę buvo galima daugiau ar mažiau sukurti prievarta, Airijoje tai pasirodė visiškai nerealu, kadangi nebuvo tam valstybinės valdžios bazės. Bet jeigu tik imamasi prievartos, tai „anglikonų Bažnyčios politika visuomet iš karto atrodo kaip anglizacijos politika. Todėl airiai jos nekentė dvigubai“ (Maurer, p. 84).

Pagal „Anglijos Bažnyčią“ šaliai buvo primesta protestantiška „Airijos Bažnyčia“. Tačiau religinis Reformacijos siekis iš viso neišryškėjo. Kitaip nei kitose Šiaurės Europos šalyse, nebuvo pamokslo judėjimo, nesikūrė mokyklos ir universitetai ir tik vėlai (XVII a.) išleistas NT gėlų kalba. Evangelikų tikėjimą skeptiškiesiems airiams reikėjo „paskaninti“. Tačiau to neįvyko.

Be savo religinio konflikto, Airija staiga pasidarė įdomi ir didesniu politiniu mastu. Protestantiškoji Anglija valdant Elžbietai I buvo priešiškai nusiteikus prieš katalikiškąsias Prancūzijos ir visų pirma Ispanijos valdžias. Tokiu būdu Europos pakraštyje esanti Airija pateko į didelių valstybių akiratį. Anglijai reikėjo sustiprinti savo kairįjį sparną, Ispanija rengėsi įsikelti į salą. Kadangi airiai nesileido padaromi protestantais ir paklusniais pavaldiniais, Anglija ėmėsi radikalesnių priemonių, kad įgytų viešpatavimą: teritorijos kolonizavimą apgyvendinant anglus (ir škotus). Valdant Jokūbui I, nuo 1609 m. iki tol retai protestantų apgyvendinta šiaurė devyniose grafystėse prie Ulsterio suintensyvėjo tiek, kad prieš šimtmečio pabaigą veik pusė Ulsterio gyventojų jau buvo protestantai.

Natūralu, kad šis apgyvendinimas turėjo sukelti konfliktą su senaisiais gyventojais airiais katalikais. 1641 m. per pilietinį karą Anglijai nusilpus jie kaip tik pasinaudojo palankia valanda, išliedami savo neapykantos bangą ant naujųjų gyventojų galingu sukilimu: „Atvykę į Angliją protestantų pabėgėliai pasakojo apie masiškai žudomus kolonistus. Naujakuriai buvo užklumpami ir žudomi savo namuose, tiesiog lovose, nesigailėta nei moterų, nei vaikų. Tūkstančiai pabėgėlių plūdo keliais į Airijos pietus, kai airių sukilėliai užėmė Antrimą ir Douną, apsiautė Drohedą ir veržėsi Dublino link. Vieną lapkričio rytą Portadauno mieste airiai surinko iš namų apie šimtą protestantų vyrų, moterų, vaikų ir sumetė juos į Bano upę. Tuos nelaiminguosius, kurie nenuskendo iš karto ir bandė išplaukti į krantą, daužė basliais per galvas ir skandino. Airijos istorikai neigia tokį sukilėlių žiaurumą, tačiau patį protestantų žudymo tą dieną Portadaune faktą patvirtina“. [2]

Iki tol Anglijoje paaštrėjo ginčas tarp karaliaus Karolio II ir parlamento. Karalius puoselėjo absoliutines ambicijas ir jokiu būdu nenorėjo leisti, kad jas kontroliuotų parlamentas, todėl savo nuožiūra jį paleido. Šiam vėlgi toks savavališkas elgesys nebepatiko – 1642 m. šalyje įsiplieskė daug metų trunkantis pilietinis karas, kurį galų gale laimėjo parlamentas, padedamas savo armijos, vadovaujamos Oliverio Cromwellio. 1649 m. Karolis buvo nukirsdintas, o Anglija tapo respublika.

Pilietinio karo metu Airija stojo Karolio pusėn, nes iš radikalaus protestantiško, puritonų [3] paskirto parlamento jie galėjo sulaukti dar mažiau gero. Norėdamas sustiprinti jaunos respublikos saugumą, 1649 m. rugpjūtį Cromwellis išsilaipino su savo armija Dubline. Pavergti Airiją buvo siūloma dėl vidaus politikos bei karinių priežasčių, tačiau Cromwellis šį žygį traktavo pirmiausia kaip religinį karą. [4] Katalikas negalėjo būti paklusnus pavaldinys – šitai, regis, patvirtino 1641 m. sukilimas. O dėl žiaurumo, tai Cromwellio armija beveik neatsiliko nuo katalikų. Šturmuojant apgultą Drohedos miestą, esantį į šiaurę nuo Dublino, buvo išskersta ir didžiulė dalis civilių gyventojų. Po mėnesio ne geresnė lemtis ištiko ir Pietų Airijos miestą Veksfordą. Per devynis mėnesius Cromwellis su savo daliniais, tuo metu, be abejonės, geriausiais visoje Europoje, ėmė kontroliuoti visą salą. Manoma, kad Airija per tuos dešimtmečius prarado trečdalį savo gyventojų (jiems mirus, pabėgus arba juos išvarius). Nenuostabu, jog airiai iki šios dienos nekenčia Cromwellio. [5]

1660 m. žlugus respublikai ir į sostą atėjus Stiuartų karaliui Karoliui II, kuris buvo palankus katalikams, Airijai vėl atgijo viltis. O kai nuo 1685 m. Angliją ir Airiją dar valdė katalikybę išpažįstantis Jokūbas II, atrodo, kad padėtis pasikeitė. Parlamentas Londone dabar, žinoma, nusprendė, kad protestantiški karalių rūmai esą svarbiau už Stiuartų dinastijos tęsimą. Kaip tik gimė sosto įpėdinis ir buvo baiminamasi, kad karalių rūmai neliktų ilgiems laikams katalikiški. Užimti Anglijos sosto pakvietė Jokūbo žentą (reformatą) Wilhelmą iš Nyderlandų Oranų kunigaikščių giminės. Wilhelmas atvyko į Didžiąją Britaniją 1688 m. ir perėmė valdžią be kraujo „Glorious Revolution“.

Jokūbas pabėgo į Prancūziją ir, ten apginklavęs kariuomenę, išsilaipino Airijoje, kur buvo džiaugsmingai sutiktas. Wilhelmas buvo priverstas ten įvykdyti nuosprendį Jokūbui. 1690-ųjų liepą naujasis karalius nugalėjo senąjį mūšyje prie Boino upės. Nėra ko ir stebėtis, kad Wilhelmas Oranietis iki šios dienos yra didysis protestantiškosios Šiaurės Airijos didvyris (jo vardu vėliau jie pavadino savo oranžistų ordiną; jų oranžinė spalva kildinama nuo Pietų Prancūzijos Oranžo vietovės pavadinimo, nes jis du šimtmečius priklausė Heseno Nasau kunigaikščiams ir davė šiai dinastijai vardą). Bet net ir tuometinis popiežius džiaugėsi nyderlandiečio pergale. G. Drukteinis pastebi: „Likimas dar kartą pasišaipė iš airių katalikų, nes po protestantų pergalės prie Boino Romos popiežius įsakė giedoti ‘Te Deum’ nugalėtojo Vilhelmo III garbei. Geopolitinės priežastys pasirodė svarbesnės už dvasinius idealus ir bendraminčių atjautimą. Popiežių džiugino tai, kad tuometinis priešas, Prancūzijos monarchija, rėmusi kataliką Jokūbą II, patyrė pralaimėjimą“ (p. 37).

Kaip ir buvo galima tikėtis, po to airiai katalikai buvo visaip skriaudžiami įvairiausiais įstatymais – religijos, ekonomikos ir socialiniais. Jų žemės valdos, pirmiausia uždraudus įsigyti žemę ir dėl nepalankios paveldėjimo teisės, 1700 m. sumažėjo 14 procentų, o vėliau – 1780 m. dar 5 proc., ir visa tai 80 proc. gyventojų esant katalikams! Valstybinės tarnybos katalikams tapo neprieinamos. Katalikų aukšto rango pareigūnai ir vienuoliai turėjo išvykti iš šalies, kunigai tikėjimą galėjo praktikuoti tik pogrindyje. Tačiau nebuvo prieita iki tokios absoliučiai visuotinės religijos sunaikinimo politikos, kaip, pavyzdžiui, prieš protestantus Prancūzijoje.

Baigiantis XVIII šimtmečiui, kai kurie diskriminuojantys įstatymai vėl buvo atšaukti (paskutinieji 1829 m.). Žinoma, nuo 1801 m. Airija dabar jau oficialiai buvo tiesiogiai pavaldi Didžiajai Britanijai (prieš tai ilgai buvo nors ir protestantiškas, bet airiškas parlamentas). Nuo to laiko britų valstybė vadinosi „Suvienytąja Didžiosios Britanijos ir Airijos (šiandien: „…ir Šiaurės Airijos…“) karalyste“.

XIX šimtmetyje airių nacionaliniai jausmai nubunda. Vėl prisiminta gėlų kalba, kurią anglų kalba buvo beveik išstūmusi. Politikoje airiai kovojo už „Home Rule“, savą vyriausybę bei savivaldą. Tačiau daugelis įstatymų projektų žlugo Londono parlamente. Šiaurės Airijos protestantų „junionistai“ (jie tvirtai laikėsi Didžiosios Britanijos ir Airijos sąjungos) ypač būgštavo dėl savos airiškos vyriausybės Šiaurėje, lygia greta su nacionaliniu sąmoningumu Pietuose atsirado „nacionalinio jausmo priešprieša“, apibrėžusi save kaip gynybą.

Nepakankama ir pavėluota britų reakcija į 1845–48 m. badą pagilino Airijos ir Londono skilimą. Apnikus bulves, svarbiausią maisto produktą, nežinia kokiai ligai, žuvo didžiulė derliaus dalis, dėl ko vos ne visi airiai pateko į bėdą; tai kainavo gyvybes maždaug 1 milijonui žmonių. Be to, kraštas vien per 1845–55 m. prarado per 2 milijonus svetur iškeliavusių gyventojų (daugiausia į JAV).

XX šimtmetyje situacija paaštrėjo, abi pusės griebėsi ginklų: Šiaurės Airijos protestantai sudarė „Ulster Volunteer Force“ (Ulsterio savanorių pajėgos), airiai – „Irish Citizen Army“ (Airijos piliečių armija). 1912 m. pagaliau buvo priimtas Airijos „Home Rule“ (homrulis) įstatymas, bet pradžioje Šiaurės Airijos klausimas liko neišaiškintas. Ką reikia daryti su Ulsteriu? Junionistai niekuomet nepritartų savai katalikiškai airių vyriausybei iš Dublino. Bet viso Ulsterio taip pat nebuvo galima atskirti nuo Pietų Airijos, kadangi ten, šiaip ar taip, gyveno beveik 50 proc. katalikų. Buvo net galvojama apie provincijos padalijimą, bet, atsižvelgus į užregistruotą protestantų gyvenviečių tankumą (žr. žemėlapį), tai pasirodė lygiai taip pat neįmanoma. Netrukus įsiplieskęs I pasaulinis karas iš pradžių nustūmė problemos sprendimą, ir homrulis dar nebuvo įgyvendintas.

Panašiai kaip ir 1641-aisiais, radikalai išnaudojo Didžiosios Britanijos silpnąsias vietas – per I pasaulinį karą ir per 1916 m. Velykas ryžosi sukilti. Tikslas – įvesti savivaldą visoje saloje, Ulsteryje taip pat. Prastai organizuotas sukilimas greitai žlugo. Britų daliniai užspausdavo bet kokį pasipriešinimą ir dar sugriovė nemažą dalį Dublino.

Velykų sukilimas dar kartą sustiprino šiaurinių protestantų įsitikinimą: tik nesileisti valdomiems fanatiškų katalikų iš Pietų! Londonas, atrodo, buvo priverstas vis dėlto įgyvendinti tą nenorimą šiaurinės provincijos padalijimą. 1920 m. Airija padalyta į Šiaurės ir Pietų, šešios iš devynių Ulsterio grafysčių sudarė Šiaurės Airiją (šiose grafystėse buvo protestantų dauguma, per 60 proc.). (Pietų) Airija su trimis likusiomis, daugiausiai katalikiškosiomis Ulsterio grafystėmis, po metų tapo Laisvąja Airijos valstybe su savo vyriausybe ir konstitucija, bet pasiliko panašaus statuso kaip Kanada ir Australija britų sąjungos imperijoje. Pietuose su šiuo sprendimu susitaikyta nenoriai, išliko pretenzija dėl visos salos (iki 1998 m. išliko ir airių konstitucijos dalimi). Nesumažėjo ir militarizacija (1919 m. buvo įkurta IRA), o 1920–21 m. charakteringi kivirčai priminė pilietinį karą.

1937 m. Airija pasiekė dar didesnio suvereniteto, sukūrė savo konstituciją su prezidentu kaip aukščiausia valstybės institucija (iki tol buvo Britanijos karalius) ir save vadino (gėlų kalba) „Eire“. Šiaurei itin keblus buvo konstitucijos straipsnis, suteikęs pirmumo teisę katalikų Bažnyčiai. Ši Europoje niekur kitur nepasitaikanti tiesioginė Romos Bažnyčios įtaka atsispindėjo daugelyje įstatymų, pavyzdžiui, visiškai draudžiamos skyrybos (galiojęs dar prieš keletą metų). 1949 m. Airija pagaliau visiškai atsiskyrė nuo britų sąjungos ir tapo suvereni.

Po II pasaulinio karo dvi skirtingos salos dalys atsidūrė priešpriešoje: pietūs su perdėm katalikiška visuomene (per 80 proc. gyventojų sekmadieniais lankė mišias, 1997 m. dar 66 proc. – katalikų „pasaulinis rekordas“!); šiaurė su savo smarkiai skriaudžiama katalikų mažuma. Pietūs toliau laikėsi savo pretenzijų į šiaurinę dalį (kas matyti ir iš airių vėliavos: oranžinė spalva skirta protestantiškajai šiaurei), o šiaurė visiems laikams norėjo susivienyti su Didžiąja Britanija.

1969 m. padėtis Šiaurės Airijoje paaštrėjo. Iš abiejų pusių išprovokuoti neramumai prasiveržė daugelyje miestų, turėjo įsikišti britų armija. 1970–71 m. Ulsteris buvo prie karšto pilietinio karo ribos, kurią Londonas tik tiesioginio valdymo dėka (nuo 1972 m.) galėjo iš dalies pažaboti. Po Kruvinojo sekmadienio, 1972 m. sausio 30 d., kai britų kareiviai surengė kruvinąsias maudynes katalikų demonstrantams Londonderyje, frontai vėl suaktyvėjo. IRA atsakė „Kruvinuoju penktadieniu“ liepos mėnesį su bombų atentatais Belfaste. Vien 1972–79 m. politinių pasikėsinimų ir atpildo veiksmų aukomis tapo 1,5 tūkst. žmonių (nuo 1969 iki šiandien iš viso per 3 tūkst.).

9-ajame dešimtmetyje visiems atsakingiems už politiką – išskyrus teroristus – pasidarė aišku, kad problemos negalima išspręsti jėga. Pradėta judėti vieni kitų link. Britai palengva atsisakė arogancijos „atsilikusių“ airių katalikų atžvilgiu, airiai iš konstitucijos išbraukė katalikų Bažnyčios pirmumo teisę. Labai teigiamai paveikė ir 1973 m. Didžiosios Britanijos ir Airijos įstojimas į Europos Bendriją, gauta daug pinigų plėtrai. Per 25 metus beveik iš pagrindų pasikeitė Airijos ekonomika ir šiandien ji yra viena iš pažangiausių visoje Europoje. Beveik išnyko gerovės skirtumas, ilgą laiką buvęs tarp Didžiosios Britanijos ir Airijos arba tarp Šiaurės Airijos ir Respublikos pietuose.

1985 m. padarytas pirmasis svarbus politinis sprendimas, kuris tapo žinomas kaip Hilsboro susitarimas. Didžioji Britanija ir Airijos Respublika susitarė dėl pietinės dalies sprendžiamojo balso teisės Ulsterio klausimais. Deja, abiejų pusių ekstremistams pasisekė šį taikos procesą daugiau ar mažiau nutraukti dešimčiai metų, kol 1995 m. vėl imtasi derybų laikinai atsisakyti IRA jėgos veiksmų.

Trupa siena iš neapykantos ir nepasitikėjimo – taikos sutartis pastarųjų metų Didįjį Penktadienį pagaliau pramušė joje didžiulę skylę. Ne paskutinėje vietoje prisiimti ir vyriausybių įsipareigojimai Dubline, Londone bei Vašingtone; visos pusės, įskaitant junionistus ir katalikų nacionalistus, pasirašė sutartį, dėl ko kiekviena pusė privalėjo praryti po keletą karčių piliulių: katalikai pritaria Šiaurės Airijos parlamentui, išbraukia iš Respublikos konstitucijos Pietų pretenzijas dėl Ulsterio ir pripažįsta pagrindinį principą nereguliuoti Šiaurės Airijos ateities prieš protestantų valią; protestantai pareiškė pasiruošę pripažinti bendrus konsiliumus tarp Šiaurės ir Pietų Airijos.

Aiškią paramą taikdariai gavo referendume šiaurėje ir pietuose, kurio metu didžioji dauguma pritarė sutarčiai. Tuo būdu pirmą kartą aiškia forma pasisakyta už demokratinio apsisprendimo principą. Jeigu prieš tai būtų nuosekliai orientuotasi į tai ir pirmenybė būtų skirta mažumos apsaugai, šalis būtų nuo daug ko apsaugota. Suteikus Nobelio taikos premiją 1998 m. sutarties architektams Johnui Hume’ui ir Davidui Trimble’ui, taikos procesui vėl papūtė palankūs vėjai.

Dar reikės pašalinti daugybę kliūčių pakeliui į ilgalaikę taiką. Ypač sunkus teroristinių grupių nuginklavimas. Tačiau nėra pagrindo ypatingam pesimizmui, britų premjeras Tony Blairas atkakliai pabrėžia savo įsitikinimą, kad abi pusės yra pasirengusios gyventi santaikoje. Virš Šiaurės Airijos vis dar tvyro „nuodingas neapykantos debesis“, kaip rašė birželio mėnesį Blairas „London Times“, bet šis išpažįstantis krikščionis irgi žino: atleisti ir susitaikyti įmano

Vertė Ona Pulkauninkienė

Views All Time
Views All Time
1538
Views Today
Views Today
1
0 0