Daugumai iš mūsų yra pažįstamas namų ilgesio jausmas. Paprasta namų ilgesiu (angl. – homesickness) mes vadiname tokią psichologinę būseną, kuri yra išgyvenama palikus namus ir kuriai būdingos neigiamos emocijos, intensyvios mintys apie namus bei gali pasireikšti įvairūs somatiniai simptomai. Psichologai kalba, kad namų ilgesys gali pasireikšti minčių, fiziologiniame, elgesio ir emocijų lygmenyje.

Minčių lygmenyje namų ilgesys pasireiškia kaip įkyrios ir pasikartojančios mintys apie namus, antipatija ir neigiamos mintys apie naują vietą, namų idealizavimas. Žmogui gali atsirasti įvairūs fiziologiniai simptomai: skrandžio skausmai, virškinimo sutrikimai, apetito stoka, miego sutrikimai, galvos skausmai, nuovargis, kt. Namų išsiilgę žmonės dažnai yra apibūdinami kaip apatiški, vangūs, abejingi, stokojantys iniciatyvos, mažai besidomintys supančia aplinka. Namų ilgesys dažnai yra siejamas su depresyvia nuotaika. Daugelyje situacijų yra išreiškiami skundai dėl patiriamo nesaugumo, kontrolės praradimo, nervingumo, vienišumo ir kt.

Svarbu pažymėti, kad namų ilgesys yra normalus vienišumo, dezorientacijos, liūdesio jausmas, kuris atsiranda tuomet, kai žmogus yra atsikirtas nuo namų, artimų žmonių, vietų ir veiklos, kuri teikia saugumo jausmą. Manoma, kad yra tam tikros žmonių grupės, kurios yra labiau pažeidžiamos ir kurioms namų ilgesys gali pasireikšti labai stipriai:

  • Vaikams, kurie išvažiuoja į stovyklas arba praleidžia laiką ne namuose tam tikrą laiko tarpą;
  • Studentams, kurie išvažiuoja studijuoti į kitą miestą ar šalį;
  • Vaikams ir suaugusiems, kurie persikelia gyventi į naują miestą ar šalį;
  • Emigrantams, kurie įsikuria naujoje šalyje.

Dažnai namų ilgesys yra painiojamas su kitomis emocijomis, būsenomis, sindromais, kaip antai kaip nostalgija, atsiskyrimo nerimas, mokyklos fobija, gedėjimas, depresija, adaptacijos sutrikimas, agorofobija. Pabandykime pasižiūrėti, kuo šios išvardintos psichologinės būsenos skiriasi nuo namų ilgesio.

Nostalgija

Pirmas žodį „nostalgiją“ pavartojo šveicarų gydytojas Johannes Hofer (1688), tačiau įvairios nuorodos į šio žodžio reikšmę gali būti aptiktos jau pas Hipokratą, Cezarį, taip pat Biblijoje. Dauguma žmonių ir kai kurie mokslininkai žodžius „namų ilgesys“ ir „nostalgija“ vartoja kaip sinonimus, tačiau konceptualiai šios būsenos šiek tiek skiriasi. Nostalgija – tai yra praeities, praėjusių dienų ilgesys. O namų ilgesys yra apibrėžiamas kaip liūdesys, kurį sukelia išvykimas iš namų. Namų ilgesys siejasi su didžiuliu liūdesiu ir neigiama nuotaika, tuo tarpu nostalgijos emocionalų toną kai kurie autoriai apibūdina kaip karčiai saldų, jame susipina ir džiugesys, ir liūdesys.

Kartais yra sakoma, kad nostalgija yra tarsi troškimas grįžti į idealizuotą praeitį. Nostalgija gali būti vienu iš sudėtingos imigrantų adaptacijos prie naujos šalies socialinių ir kultūrinių sąlygų simptomų. Tyrimai rodo, kad kultūros pokyčiai emigrantams gali sukelti intensyvų stresų, išsekimą, įtampą, neigiamai atsiliepti jų fizinei ir psichikos sveikatai. Vis dėlto reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad daugumoje tyrimų buvo tyrinėjami žemą kvalifikaciją turintys migrantai, tuo tarpu mažai dėmesio buvo skiriama užsienyje studijuojantiems studentams bei emigravusiems aukštą kvalifikaciją turintiems specialistams. Holmes ir Rahe sudarytoje stresinių įvykių skalėje (Holmes, Rahe, 1965) migracija užima 24 – ą vietą ir yra priskiriama prie vidutinės rizikos sveikatai faktorių.

Vienas iš psichoanalitikų Kaplan siūlė skirti normalią ir patologinę nostalgiją. Pastarajai yra būdinga tai, kad žmogus atsisako susitaikyti su faktu, kad praeitis pasibaigė ir negali grįžti.

Nostalgiją lydintys emociniai išgyvenimai yra pakankamai sudėtingi. Iš vienos pusės tie praeities įvykiai, kuriuos prisimena žmogus, yra jam malonūs ir sukelia teigiamus jausmus. Iš kitos pusės, tie prisiminimai atspindi kažką, kas yra prarasta ir ko šiuo metu nėra, o tai sukelia liūdesį, kartais pyktį (kai žmogus jaučiasi praradęs kontrolės jausmą).

Atsiskyrimo nerimas ir mokyklos fobija

Atsiskyrimo nerimas ir mokyklos fobija yra išskiriami kaip vaikų psichikos sutrikimai. Atsiskyrimo nerimas yra apibrėžiamas kaip labai stiprus, perdėtas nerimas, išgyvenamas dėl atsiskyrimo nuo prieraišumo figūros (paprastai tai yra motina). Mokyklos fobija siejasi su mokyklos baime ir vengimu. Viena iš atsiskyrimo nerimo pasireiškimo formų gali būti ir namų ilgesys. Esant namų ilgesiui, atsiskyrimo nerimui ir mokyklos fobijai vaikas yra labai prislėgtas ir nuliūdęs dėl išsiskyrimo su motina ir jos ilgisi. Kaip atsiskirti šias būsenas? Dažniausiai yra rekomenduojama įvertinti atsiskyrimo situaciją, kuri sukelia baimės ir vengimo jausmus. Vaikas, kuris turi mokyklos fobiją, bijo arba vengia tik mokyklos. Vaikas, kuriam yra būdingas atsiskyrimo nerimas, bijo arba vengia įvairių situacijų, susijusių su atsiskyrimu nuo prieraišumo figūros. Namų išsiilgusiam vaikui yra būdingas situacijų, susijusių su atsiskyrimu nuo namų, baimė ir vengimas. Namų ilgesys yra tik vienas iš atsiskyrimo nerimo simptomų.

Gedėjimas

Gedėjimas – tai emocinis skausmas, sielvartas, išgyvenamas po artimo žmogaus netekties. Remiantis Bowlby (1980), po artimo žmogaus (prieraišumo figūros) netekties žmogus pereina keturias fazes:

1) Šokas, sustingimas, intensyvaus distreso protrūkiai;
2) Ilgesys ir prarasto žmogaus ieškojimas;
3) Dezorganizacija ir desperacija;
4) Reorganizacija.

Žmogus gali gedėti ne tik dėl artimų žmonių netekties, bet ir dėl to, kad neteko savo namų, emociškai reikšmingos vietos, nuosavybės, darbo, vaidmens ir pan. Taip, namų ilgesys gali būti panašus į gedėjimo dėl namų praradimo būseną. Gedėjimas ir namų ilgesys yra panašūs tuo, kad atspindi neigiamus išgyvenimus, susijusius su žinoma priežastimi – netektimi. Tačiau namų praradimas yra grįžtamoji netektis. Namai nenustoja egzistuoti ir į juos galima grįžti (tiesiogiai ar simboliškai).

Depresija

Apie depresiją yra aprašyta labai daug ir gerai žinomi įvairūs depresijos simptomai: prislėgta nuotaika, susidomėjimo įvairia veikla praradimas, padidėjęs arba labai sumažėjęs apetitas ir su tuo susijęs svorio augimas ar kritimas, miego sutrikimai, psichomotorinis susijaudinimas arba slopinimas, nuovargis, stiprus kaltės jausmas, jausmas, kad esi nieko nevertas, dėmesio koncentracijos sunkumai, nuolatinės mintys apie mirtį ir savižudybę ir kt. Įvairius šiuos simptomus galima aptikti ir namų ilgesio atveju. Dažnai namų ilgesys yra suvokiamas kaip depresinė reakcija į išvykimą iš namų. Nors nėra visuotinai priimtinos namų ilgesio diagnozės, tačiau labai daugeliui suaugusiųjų, kurie išgyveno namų ilgesį, pasireiškė ir depresija.

Adaptacijos sutrikimas

Namų ilgesys gali būti susijęs su adaptacijos sutrikimu. Adaptacijos sutrikimas – tai neadaptyvus reagavimas į aiškų psichosocialinį stresorių. Esant adaptacijos sutrikimui sutrinka mokymosi ar darbo veikla, socialiniai ryšiai, tarpasmeninis bendravimas. Buvimas toli nuo namų taip pat gali būti stresoriumi, kuris sukelia adaptacijos sutrikimą. Tačiau labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip žmogus susitvarko su kasdienio gyvenimo reikalavimais. Namų ilgesys yra normali reakcija į namų palikimą. Esant namų ilgesiui nesutrinka žmogaus kasdienė veikla, jis geba susitvarkyti su įvairiomis darbo, mokymosi, profesiniais tikslais.

Žmonės labai skirtingai reaguoja į išvykimą iš namų ilgesniam ar trumpesniam laiko tarpui. Kai kurie žmonės yra labiau pažeidžiami ir labiau jautrūs išvykimui iš namų, jų namų ilgesys yra intensyvesnis ir aštresnis. Kokiems žmonėms yra sunkiau išgyventi išsiskyrimą su namais? Visų pirma, tai konservatyvūs ir nelankstūs asmenys. Rigidiškumas suformuoja labai stiprų prisirišimą prie namų ir naujų situacijų vengimą. Ridiškoms asmenybėms yra sunkiau išsiskirti su senąja aplinka ir įžengti į naująją aplinką.

Namų ilgesys yra labiau būdingas vaikams, nei suaugusiems. Kai kurie net mano, kad namų ilgesys būdingas tik vaikams. Tačiau tai netiesa. Aptikta, kad namų ilgesį labai stipriai išgyvena šauktiniai, emigrantai, pabėgėliai. Kai kurių autorių duomenimis, labai svarbus ankstyvosios vaikystės patyrimas. Teigiama, kad nesaugus prisirišimas prie motinos (ar kitos prieraišumo figūros) vaikystėje sąlygoja stipresnį namų ilgesio išgyvenimą. Nesaugiai prisirišę asmenys išgyvena stiprų nerimą, kai yra atskirti nuo savo prieraišumo figūrų, ir labai ilgisi su savo tėvų ar globėjų. Tas nerimas gali būti išreikštas namų ilgesiu, kadangi žmogus trokšta grįžti namo ir susitikti su paliktuoju artimu žmogumi. Be to, prieraišumo figūra gali transformuotis į namų aplinką ir žmogui gali pasireikšti nesaugus prieraišumas savo namų aplinkai: kai žmogus yra toli nuo namų, jis gali jausti labai stiprų nerimą ir labai ilgėtis namų.

Paprastai laikui bėgant namų ilgesys silpnėja ir laipsniškai žmogus vis geriau jaučiasi naujoje aplinkoje. Tačiau jei namų ilgesys tampa nepakeliamas ir sutrikdo kasdienę žmogaus veiklą, jis gali peraugti į rimtesnį adaptacijos sutrikimą ar depresiją. Tuomet žmogui gali būti reikalinga specialisto pagalba.

Literatūros šaltiniai:

James W. Pennebaker, Dario Paez, Bernard Rime. Collective Memory of Political Events– Social Psychological Perspectives. Lawrence Erlbaum Associates“, 1997

M.A.L. Van Tilburg. The Psychological Context of Homesickness. Interneto prieiga: http://spitswww.uvt.nl/web/fsw/psychologie/emotions2003/1/word-h3.Tilburg.pdf.

Views All Time
Views All Time
2550
Views Today
Views Today
1
0 0