Moters socializacijos – ką elgesys pasakoja apie moterį

Savo įvaizdį sukūrusi moteris – visada nepakartojama, patraukli, žavi. Ji moka perteikti savo emocijas, kurti norimą bendravimo atmosferą, keisti savo ir aplinkinių nuotaiką. Kaip siekti profesinės karjeros ir tuo pat metu išlikti moterimi – įspūdinga ir paslaptinga? Kaip kasdien atrodyti šiek tiek kitokiai? Kaip būti įvairiai ir kartu atpažįstamai?  

Panašios ir skirtingos  

Moteriškumo idealas – tai sąvoka, kurią kiekviena epocha pakoreguoja savaip. Tad kokia gi yra ideali šiuolaikinė moteris?

Šiandienos pasaulis – sudėtingas, kintantis, kupinas begalės prieštaravimų. Todėl moteriai labai svarbu žinoti, kokiose situacijose ji jaučiasi tvirta, saugi, kūrybinga, o kokiose jai šiek tiek nejauku. Kokie dėsningumai tai lemia? Vienas iš jų, galbūt pats paprasčiausias – nusistovėjęs būdas prisitaikyti prie kasdienybės. Panašiose situacijose moteris paprastai visada elgiasi taip pat: linkusi šeimininkauti puls talkinti šeimininkei net atėjusi į svečius, o mėgstanti būti dėmesio centre stengsis atkreipti dėmesį į save visur – ir namuose, ir darbe, ir gatvėje. Tačiau skirtingos moterys toje pačioje situacijoje dažnai elgiasi visiškai skirtingai. Kas vienai labai paprasta, kitai kažkodėl neįmanoma, kas vienai malonu, kitą kažkodėl erzina ir pan. – pradedant drabužiais, baigiant koketavimu. Natūraliai, kaip žuvis vandenyje besijaučianti moteris staiga pasimeta: pasikeičia situacija, ir visų dėmesys nukrypsta į kitą, kurios dar ką tik, regis, niekas nė nepastebėjo. Taigi kiekviena moteris turi savo silpnųjų ir stipriųjų savybių, kurias pažinusi gali gerokai pasilengvinti gyvenimą.

Moteriškųjų socializacijų tipai

Pabandykime pažaisti tokį žaidimą. Aš – šeimininkė. Aš – karys. Aš – prizas. Aš – mūza. Taip galima pavadinti keturis moters elgesio ir bendravimo kasdieniniame gyvenime būdus ar modelius, dar vadinamus socializacijos tipais. Ideali moteris turėtų mokėti įsijausti į kiekvieną iš jų, realioji būna įvaldžiusi vieną ar du.

Šeimininkė

Tvarkyti namus moka kiekviena moteris, tačiau viena tai darydama kankinasi, o kita šitaip… ilsisi. Jos namai visada pilni svečių, traukia aplinkinius kaip magnetas. Juose malonu pailsėti, atsigauti. Visada žinai, kad čia užėjęs jausiesi laukiamas ir svarbus. Beje, tai nereiškia, kad tokia moteris turi būti namų tvarkytoja. Ji gali netgi neužsiimti namų ruoša. Tiesiog kad ir kur ji būtų, visur mato savo ūkį. Jai reikia viską žinoti, kontroliuoti, apskaičiuoti. Ji gali vadovauti didelei firmai: jei dėl tokios moters perdėto apdairumo bei baimės rizikuoti firma ir netaps savo srities lydere, tai tikrai nebankrutuos. Atitinkamai tokia vadovė elgsis ir su savo pavaldiniais – rūpinsis jų nuotaika, asmeninėmis problemomis, norais. Pas tokią moterį žmonės eina kaip pas mamą – nesvarbu, kiek jai metų, tačiau šalia jos saugu ir ramu. Kiekvienoje įstaigoje būtinai atsiranda moteris, kuri prisiima funkciją rūpintis kitais. Kartais iki absurdo – ji kažkodėl jaudinasi, kad jos bendradarbis dar nepietavo ar kad nepatogiai įrengta jo darbo vieta… Ji gali būti puiki visuomenės veikėja, prodiuserė, renginio vedėja, klasės auklėtoja, bet kas – savo teritorijoje ji visada elgsis kaip rūpestinga šeimininkė. Kaip kadaise Volterui apie Rusiją rašė carienė Jekaterina: “Rusijoje, mano mažyčiame dvarelyje, viskas gerai…”.

Karys

Geriausiai šio tipo moteris jaučiasi situacijose, kai reikia ko nors siekti: darbo, paaukštinimo, vyro, laimės… Tik nepainiokime, jos kovos priemonės – moteriškos. Tokia moteris gali būti švelni, žavi, mėgstanti puoštis ir koketuoti. Tiesiog į savo žavesį, rūbus, įgūdžius ir žinias ji žiūri kaip į naudingus ginklus. Tik turėdama tikslą, kurio siekia, ji jaučiasi gyvenanti ne veltui. Kovotoja labai gerai žino, ko nori: ar ji siekia kilti karjeros laiptais, ar įgyvendinti savo sumanymą, ar užkariauti mylimo vyro širdį. Neišsenkančios jos kūrybos sritis – priemonės tikslui pasiekti. Ir tai nereiškia, kad ji apsimetinėja, tiesiog pasiekti užsibrėžtą tikslą – jai didžiausia, svarbiausia vertybė. Kovotoja elgiasi visiškai natūraliai. Tikslas ją veikia kaip narkotikas – jos akys užsidega, jai tarsi išauga sparnai. Gyvenimas įgauna prasmę. Dėl tikslo tokia moteris ji gali paaukoti daug ką – laisvalaikį, ramų gyvenimą, žmogiškus santykius. Ji nemoka rūpintis žmonėmis kaip šeimininkė, nes pasaulyje, kuriame ji gyvena, bičiuliais gali tapti tik kovos draugai, o ir mylimasis – arba kovos draugas, arba žmogus, kurį reikia užkariauti. Ši moteris gyvena idėjų pasaulyje. Jos namai spartietiškai paprasti, tačiau patogūs. Juk jie turi būti prieglobstis, kuriame ji atgautų jėgas. Beje, jeigu kovotoja neturi sferos, kurioje jaučiasi reikalinga, mūšio lauku ji paverčia savo namus, kurdama namiškiams tikrą pragarą: nuolatiniu nepasitenkinimu, santykių aiškinimusi, priekabių ieškojimu. Jai būtina turėti tikslą – nesvarbu kokį.

Prizas

Tai moteris, kuriai reikia žiūrovų. Daugelį moterų dėmesys trikdo, tik ne šią. Gyvenimas jai tarsi scena, kur ji turi būti tobula. Ji – grožio specialistė (ne specialybės prasme). Ji moka tobulai atstovauti savo pasauliui: įstaigai, namams, šeimai, vyrui ar mėgstamai veiklos sričiai (verslui, menui, mokslui). Socialiniame gyvenime ji gana pasyvi, tačiau ne todėl, kad nepasitikėtų savimi – ji tiesiog laukia atjojant ant balto žirgo princo, kad papuoštų jo gyvenimą savo švytėjimu – lyg brangakmenis. Tokia moteris dalykiniame susitikime, nepratarusi nė žodžio, gali padaryti daugiau nei be perstojo kalbantis firmos direktorius. Savo išpuoselėtu įvaizdžiu ji tarsi spinduliuoja informaciją, kad firma yra klestinti ir patikima. Jos namai taip pat išpuoselėti – ji moka parinkti gražius daiktus, derinti spalvas, kurti žaidimo atmosferą. Rengdama kviestinę vakarienę, ji ieškos įmantriausių receptų, patiekalus stengsis visaip papuošti, pasirūpins stalo serviravimu: įrankiai, servetėlės, žvakės… Šeimininkei svarbiausia, kad valgis būtų skanus ir sotus, o moteris-prizas nesirūpina, ar jos patiekalas pasotins, – jai įdomu eksperimentuoti.

Mūza

Šalia tokios moters vyrai staiga prisimena seniai pamirštas savo idėjas, ima girtis nebūtais žygdarbiais, jūra jiems rodosi iki kelių. Tokią draugę mes paprastai vengiame kviestis į savo šeimą, nors labai mielai su ja bendraujame vienos – ji visada turi daug sumanymų ir energijos. Beje, dažnai mūza įkvepia, įkalba žmones kokiai nors veiklai, o pati dingsta… Ji nemėgsta buitinių rūpesčių, konkrečių darbų savo idėjai įgyvendinti. Mūza lengviau nei kitos moterys prisitaiko prie judraus darbo ar gyvenimo būdo, neskausmingai keičia gyvenamąją vietą, tačiau gyvenimas šeimoje – buitis, kasdienybė, rutina – ne jai. Ypač daug tokių moterų pasirenka meno sferą.

Nė viena būdo savybė, nė vienas gyvenimiškas įgūdis nėra svarbesnis ar menkesnis už kitą. Įsivaizduokite, kad viename bute gyvena visų šių skirtingų socializacijos tipų atstovės. Jos laukia svečių. Šeimininkė puola tvarkyti kambarius, kad juose būtų jauku. Moteris-prizas ima gražintis – kai ateis svečias, ji bus pasirengusi juos užimti. Moteris-kovotoja stengsis išlaikyti pobūvio struktūrą, kad svečiai jaustų, jog laikas eina prasmingai – nuo vieno tikslo prie kito. Na, o mūza užpildys pauzes taip, kad svečiai praleistą laiką prisimins su jauduliu ir pasitenkinimu.

O jei visa tai – viename asmenyje? Ar ne puiki puokštė sau ir kitiems? Ar ne šiuolaikinis moteriškumo idealas? To galima išmokti!… 

Straipsnyje naudota medžiaga iš knygos “Moteris vyro pasaulyje”, autorė I. Veselnickaja.